J. Mekas: istorija ir akimirka | Diena.lt

J. MEKAS: ISTORIJA IR AKIMIRKA

Lietuvių poetui, kino avangardistui Jonui Mekui (1922–2019) užvėrus šio gyvenimo duris liko galybė jo asmenybės, veiklos, gyvenimo atspindžių, kurie Lietuvoje, jo tikrojoje gimtinėje, vis dar nėra tinkamai pastebėti.

Indėlis į JAV kultūrą

Karo metais kartu su broliu Adolfu bėgdamas nuo nacių persekiojimo jis iš gimtojo Semeniškių kaimo išvyko į Vakarus, iš pradžių gyveno Vokietijoje (karo pabėgėlių stovykloje), 1949 m. išplaukė į Niujorką, JAV, kur ilgainiui tapo vienu iš pagrindinių avangardinio kino judėjimo dalyvių. J.Meko gyvenimas buvo nepaprastai aktyvus ir turiningas, kuris tokiu pačiu tempu tęsėsi ir interneto, socialinių tinklų eroje, laikais, kuriuos jo asmeninis, dienoraštinis kinas savotiškai išpranašavo.

Sunku patikėti, bet užsienyje J.Meko darbai ir jo veikla žinomesni, nei jo gimtinėje, nors daugelis jo užsieniečių gerbėjų net nežino, kaip teisingai tarti jo pavardę. J.Mekas buvo ne tik novatoriškas kino menininkas, bet ir aistringas kino propaguotojas, kritikas, sinefilas. 1954 m. Jonas su broliu Adolfu Niujorke pradėjo leisti itin reikšmingą autorinio ir avangardinio kino žurnalą "Film Culture", 1958 m. žurnale "Village Voice" jis įsteigė kino skiltį, kur rašė daugelį įkvėpusias kino recenzijas, be šios jo veiklos nebūtų tokių anglakalbės kino kritikos milžinų kaip Andrew Sarriso ir Jimo Hobermano, pasak kurio "kiekvienas Amerikos avangardinio, nepriklausomo, eksperimentinio kino menininkas yra skolingas Mekui".

1962 m. J.Mekas įsteigė "Filmų kūrėjų kooperatyvą" – nepriklausomo kino platinimo tarnybą, o 1970 m. kartu su Stanu Brakhage'u, Peteriu Kubelka ir kitais įkūrė "Antologijos kino archyvą", vadinamą "poezijos ir kino bastionu", kur saugomos ir demonstruojamos vertingiausios bei rečiausios kino meno juostos. Visuotinai pripažįstama, kad J.Meko visuomeninė veikla padėjo pagrindus JAV nepriklausomam kinui ir vis dar yra nepaprastai svarbi šiandienos kino edukacijos ir kultūros dalis.

Nauju taku

Atvykęs į Niujorką J.Mekas netrukus įsigijo pirmąją filmavimo kamerą ir pats, savo pramintu keliu atrado, kad kinas gali apsieiti be didelių naratyvų, dirbtinių temų, dramų, kad filmo turiniu, objektu gali būti tavo paties gyvenimas, tikras, nefiktyvus žmogus. Tai buvo didelis atradimas, išvadavęs kiną iš didelių studijų priklausomybės, suteikęs jam nuoširdaus asmeniškumo.

J.Meko filmų objektai yra nedideli, neretai atsitiktiniai, kasdieniai dalykai.

Dienoraštinis, namų kinas egzistavo ir iki tol, bet tik mėgėjiško meno sferoje, J.Meko veikla suteikė šiam kino žanrui pripažinimo, užtikrino jam vietą meno istorijoje.

J.Meko filmų objektai yra nedideli, neretai atsitiktiniai, kasdieniai dalykai. Tai tik "keli mano pasaulio fragmentai, kurie nėra tokie skirtingi nuo kieno nors kito pasaulio" kalbėjo jis paskutiniame savo filme "Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo" (2012 m.). "Šimto milijonų vertės kino produkcijos laikais noriu kalbėti už mažus, nematomus žmogaus dvasios veiksmus" rašo jis "Anti-100 metų kino manifeste" (1996 m.).

J.Meko filmuose nėra šiandienai būdingo technokratiško perfekcionizmo, jo darbuose apšvietimas, spalvos, šešėliai yra sąmoningai apskaičiuoti, bet jie savotiškai netobuli, "klaidingi", grubios faktūros, tai yra dalis jo estetikos, artimos ankstyvajam kinui. Jo filmų kino kalba: staigus montažas ir kameros judesiai, sekundės trukmės kameros planai (staccato montažas), pagreitinti kadrai, ne sinchroniškai kintantys vaizdai. Šiame kine gali susijungti viskas, bet tai ne chaosas, tai vyksta pagal vidinę, poetinę tvarką, tai lyg nostalgiškos (at)minties vedžiojamas žvilgsnis, sūpuojamas jausmų bangose ir verpetuose, ne be reikalo, jūros šniokštimas paskutiniame filme akimirkai susilieja su kino juostos ritės tarškėjimu. Šiose permainose ypač svarbus ritmas, kurį tvarko ir muzikinis akompanimentas, pvz., filmo kadrai neretai pasileidžia vienodu greičiu su fortepijono, kuriuo groja tapytojas Eugenijus Varkulevičius–Varkalis, klavišais.

Vaizdų ir žodžių poezija

Pats J.Mekas filme ("Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo") sako: "ne, mano vaizdai nėra prisiminimai" ir "viskas čia yra tikra, tie vaizdai jau nieko nebeturi su mano prisiminimais, jie praėjo, bet vaizdai – jie tikri, kiekviena sekundė yra tikra". J.Mekas tikėjo, kad tai, kas kameros įrašyta, sugrįžta su kiekviena detale, kiekviena sekunde, kiekvienu kadru. Bet tada iškyla klausimas: o kur yra pats kūrėjas, iš kokios vietos ar laiko perspektyvos jis žvelgia į juoston patekusius savo gyvenimo vaizdus, juos karpo, montuoja?

Paskutiniajame filme J.Mekas dažnai pakartoja, kad jo "dabar" yra vėlyva naktis už kino montavimo staklių, jis dirba su savo atvaizdais, kai visas miestas miega. Jis taip stipriai pabrėžia šį žodį "miega", kad, rodosi, lyg tikrai – visas pasaulis miegotų, o mes stebime savotišką sapną, praėjusių gyvenimų svajas, laimės akimirkas, kurių vaizdus tvarko vienintelis nemiegantis kino kūrėjas. Sapnai, svajos, praėję gyvenimai tai labai asmeninė, bet kartu ir utopinė lokacija, tai virš "tikrojo" pasaulio pakilusi ne-vieta, tai "niekur" karalystė, priklausanti poetui.

J.Mekas poeziją pradėjo rašyti dar paauglystėje Lietuvoje, išvykęs į Vakarus ir toliau rašė gimtąja kalba. Lietuvoje jis ilgai buvo ir, galbūt, vis dar yra žinomesnis kaip poetas, jo poezijos vertimai yra išleisti daugelyje kitų šalių.

Eilėraščių rinktinės vertimo į anglų kalbą "Nebėra Itakės" (1996 m.) pratarmėje Lietuvoje gimęs poetas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas tarsi apibendrina visą J.Meko kūrybą: "Jo jautrumas akimirkos šviesai, spalvai, gimtojo regiono kvapams (...) yra vizionieriaus, iškeliančio žemiškiausią realybės detalę į aukštesnį intensyvumo lygį: tai paaiškina, kodėl jis yra poetas ir kartu poetas to, kas stebima ir išsaugoma kino juostos ritėje."

Pasak Č.Milošo, išeivijoje rašytos geros poezijos paslaptis yra "distancija, nuotolis, kuris yra grožio siela. (...) Tik per distanciją, erdvės ar laiko, realybė tampa išgryninta." J.Mekas ne kartą kartojo, kad jo pasaulėžiūra atvykus į Vakarus jau buvo susiformavusi, ji buvo lietuviška, jis visą gyvenimą liko lietuviu. Bet kartu jis visam laikui tapo žmogumi be vietos, keleiviu, kurio Itakė nebeegzistuoja, savo namus jis rado mene, kine, poezijoje.

Antrajame plane

J.Mekas – vienas žinomiausių ir įtakingiausių menininkų kino istorijoje, ir tai jis užsitarnavo savo veikla, darbais, kurie niekada netaps muziejiniu, pasenusiu, nebeaktualiu dalyku. Nors jo visur būdavo pilna, jis viešumoje nebūdavo dėl savęs paties: kalbėdavo apie kiną, poeziją, meną ir nesureikšmindavo savo gyvenimo, niekino madas ir kultus, iš čia ir jo nepasitikėjimas terminu "kultūra."

J.Mekas išliko aktyvus iki gyvenimo galo, paskutiniais metais išleido daug knygų (pokalbiai su garsiais režisieriais, prisiminimai, recenzijos ir manifestai), kurių pasirodymas būtų labai aktualus ir jo tėvynėje. Vienas paskutiniųjų devyniasdešimties metų slenkstį peržengusio J.Meko darbų buvo "kino katedros" statybos – "Antologijos kino archyvo" pastato Niujorke antrojo aukšto statybų organizavimas (čia norima įrengti biblioteką ir menininkų kavinę), jo idėją palaikė daugybė žmonių.

Ilgas ir aktyvus J.Meko gyvenimas įvairiai susijęs su istorija: ar tai būtų žmonijos istorija, kurios XX a. audros nubloškė jį toli nuo tėvynės, ar jo darbuose ryškūs prisiminimai, jo paties praeitis, vaikystė, ar tiesiog jo palikimas, pvz., filmai, kurie jau tapo svarbi kino istorijos dalis. Bet svarbiausius dalykus jis aptikdavo ten, kur dažnai krypdavo ir jo kamera – dabarties akimirkoje.

GALERIJA

  • J. Mekas: istorija ir akimirka
  • J. Mekas: istorija ir akimirka
  • J. Mekas: istorija ir akimirka
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS