Ruduo – derliaus metas, krintančiais lapais, prinokusiais vaisiais reguliariai primenantis apie metų, taip pat ir gyvenimo ciklą. Tenka prisiminti, kad viskas sukasi ratu ir visada ateina laikas skinti savo darbo, gyvenimo pasirinkimų, kuriamos istorijos vaisius.

Kartu ruduo atidengia miesto grožį ir jo istoriją. Šiandien tikriausiai nebeįsivaizduojame, kad kažkada buvo įmanoma gyventi be „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio, įvairiausių ekskursijų, nežinoti, kam priklausė koks namas, vis labiau didžiuojantis gražėjančiu miestu ir jo istorija. Istorija Kaunui buvo palanki – juk kartu su sostinės, kad ir laikinos, statusu miestas suvešėjo įspūdingos architektūros pastatais, kūrėsi įstaigos ir verslo įmonės. Kokie žmonės tada vaikščiojo Kauno gatvėmis, planavo jo ir visos Lietuvos ateitį, kūrė meną ir siekė mokslo! Kaune tada buvo tikras pavasaris...

Juk mes visi mylime šį Kauno laikotarpį, tiesa? Dažniausiai pasirinkę trumpesnį, patogesnį žodį „tarpukaris“ ir tarsi užmiršdami, kad tai buvo Lietuvos valstybingumo žydėjimas, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis. Kiekvienas mylime ir prisimename savaip, žmogiškai, dažnai vienpusiškai. Nes kaip kitaip: mes juk žmonės ir tas Kaunas kiekvienam mūsų yra mažytis pasaulėlis, į kurį pirmiausia telpa kiekvieno mūsų šeimos istorija.

Ar įmanoma būti laimingam mieste, kurio istorijos nežinai? Kiek smarkiai mes įaugę į savo miesto istoriją? Trečios, ketvirtos kartos kaunietis tarsi privalėtų žinoti viską, tačiau būkime sąžiningi – dažniausiai žinome tik menką dalį savo šeimos istorijos, tiek, kiek ją papasakojo tėvai ir seneliai. Jeigu Kaunas buvo tik studijų, darbo vieta? Tarpinė stotelė? Ar ir tada reikia gilintis ir viską žinoti, suprasti, įsisąmoninti? Jeigu ta istorija su mumis nesusijusi? Kaip nesusiję daugybė Lietuvos istoriją, meną ir kultūrą kūrusių ir kuriančių žmonių. Daugybė įdomių, skirtingų žmonių su skirtingais gyvenimais. Ir tas skirtingumas yra ne tautybė, išsilavinimas ar socialinė padėtis. Tas skirtumas daug subtilesnis ir asmeniškesnis: vieniems mūsų šeimos istoriją papasakojo tėvai ir seneliai, o kitiems nebuvo kas papasakoja. Vienų šeimos nugyveno laimingus gyvenimus, o kitos buvo išblaškytos. Vieni turi šeimos nuotraukų ir žino, kur palaidoti jų artimieji, kitiems neliko nieko. Kitų tiesiog neliko. O jeigu net neliko kas prisimintų?

Kalbėję ir kalbantys

Kokie yra mūsų istorijos vaisiai ir kokias naujas sėklas sėjame ateičiai – tokie klausimai man sukosi galvoje „Kauno kantatoje“ žvelgiant ir klausantis dokumentuotos istorijos – paprastų, žmogiškų pasakojimų, nuotraukų, skaičių, giesmių, teiginių. Henny Fletcher Aronson, Galinis, Antanina Garmutė, Dalia Grinkevičiūtė, Siegfried Gronau, Natalija Gudonytė, Norbutus Jokubauskas, Pranas Jurkus, Margaret Kagan, Nijolė Lelkaitė Dov Levin, Rytė Merkytė, Jekaterina Minkevičienė, Juozas Mozūraitis, Tybie Orlin, Sulamif Shreyber Zhabinskaya, Myra Sklarew, Marytė Tiesnienė, Irena Veisaitė, Tomas Venclova, Aldona Žeibien – tai žmonės liudininkai, kurių žodžiais ir prisiminimais istoriją pasakojo litvakai – kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Kantatą dirigavo Karolis Variakojis, režisierius Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija / Bulgarija).

Dvi dienas, rugsėjo 30 ir spalio 1 d. „Žalgirio“ arenoje Kauno istoriją pasakojo solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas, Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, folklorinis ansamblis „Kadujo“, Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, Sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, choras „Cantate Domino“, choras „Gintaras“, Seinų teatro klezmerių orkestras (Lenkija). Kita, ne mažiau svarbi, kūrėjų dalis buvo matoma darbais – aranžuotojas, garso miksuotojas Jievaras Jasinskis, garso režisierius Kęstutis Dulinskas, projekcijų autorius Tomas Brazys, apšvietimo dizaineris-programuotojas Lukas Zaveckas, sceną įrengę Linas Kazlauskas ir Renata Krapikaitė, prodiuserė Ina Pukelytė, orkestruotojai Davidas Wolfswinkelis ir T.Moeng.

Kūrinys kalbėjo apie gyvenimą, daugybę gyvenimų, o gyvenime neįmanoma būti visur ir su visais. Ar tai ir buvo įvairiomis kryptimis, įvairiomis kalbomis kalbantis Kaunas?

Tapti ritualo dalimi

Dar iki „Kauno kantatos“ premjeros nuolat mačiau reklamų, atlikėjai socialiniuose tinkluose ir privačiai dalijosi mintimis. Rengėjai gundė skaičiais ir sąvokomis: „muzikos ir vaizdų labirintas“, „įtraukianti muzikinė patirtis“, „patirčių zona“, „žiūrovai, vaikščiodami po erdvę, galės rinktis“, „virš 300 atlikėjų iš viso pasaulio“ ir t.t. Suprantu, taip veikia rinkodara, o „Kaunas 2022“, reikia pripažinti moka tai daryti. Kas mane sudomino? Tikrai ne atlikėjų skaičius ir įvairovė, ne „Žalgirio“ arenos erdvės ir ne siūloma patirtis pačiai rinktis, ko klausyti vaikščiojant.

„Kauno kantata“ ne traukė, o labiau gąsdino. Atlikėjų skaičiumi, kompozitoriaus kilme, pasirinktais instrumentais ir priemonėmis, skambančia muzika, žodžiais, vaizdais. Teko stebėtis daug kuo, o pirmiausia – savo proto ir kūno reakcija į buvimą drauge su daugybe žmonių, judančių įvairiomis kryptimis, nenutylančias kalbas, nuovargį, šviesotamsą, juodos ir baltos spalvų kontrastą. „Kauno kantata“ – kūrinys apie žmogiškumą, pasakojamas per asmeniškus prisiminimus, Antrojo pasaulinio karo metu patirtas netektis ir emocijas, mintis ir teiginius.

Atėjusi klausytis muzikos supratau patekusi į teatrą, ritualą. Tad šiuo atveju būtų sunkoka kalbėti apie „Kauno kantatos“ muziką. Įspūdingais projektais garsėjantis kompozitorius Philipas Milleris kauniečiams jau pažįstamas iš 2009 m. Kauno bienalės projekto „Where is Kovno“. Jo kūriniai šiuo metu taip pat skamba Williamo Kentridge‘o parodoje „Tai, ko neatsimename“ Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. „Kauno kantatoje“ skambėjo daugiakultūris Kaunas, kalbantis suaugusiųjų ir vaikų chorais, orkestrais ir folkloriniais instrumentais, solistais ir skaitovėmis. Labai dažnai pasijausdavau tarsi klausyčiau operos rečitatyvų, atidžiau suklusdavau išgirdusi giesmės melodiją, šiurpau nuo vaikų lūpomis skanduojamų teiginių apie žmonijos atsakomybę.

Nesu tikra, kad girdėjau viską, kas buvo sumanyta, – tai tikrai nebuvo kūrinys ir vieta, kurio būtų galima klausytis užsimerkus, vaizdas – atlikėjai, projekcijos, šviesos čia vaidino ne mažesnį vaidmenį kaip muzika. Klausydamasi jos antrą kartą tikrai išgirsčiau kitų dalykų. Dar kitaip išgirsiu klausydamasi ir stebėdama įrašą – su vaizdu ir be vaizdo. Vienaip „Kauno kantatą“ girdėjo sėdėjusieji pakraščiuose, kitaip – vaikščiojusieji, dar kitaip – pasirinkusieji klausytis iš vieno krašto. Nežinau, ar buvo vieta, leidusi patirti visą sudėtingo kūrinio esmę, išgirsti visą atliekamą muziką. Kūrinio muzika buvo tarsi girdėta, sava, nestebinanti, apimanti visą įmanomą garsų perimetrą – nuo tylos iki kakofonijos, kai tapdavo labiau jaučiama nei girdima.

Kūrinys kalbėjo apie gyvenimą, daugybę gyvenimų, o gyvenime neįmanoma būti visur ir su visais. Ar tai ir buvo įvairiomis kryptimis, įvairiomis kalbomis kalbantis Kaunas? Ar mažesnio kolektyvo ir paprastesnėmis priemonėmis atliekamas kūrinys būtų buvęs toks paveikus? Vėlgi nesu tikra – garsų masėje paveikesnė yra tyla, o tylos ten nebuvo. Ir vargu ar šiandien mes gebėtume įsiklausyti į tylą.

Akistata su savimi

Buvau sužavėta vizualiųjų menininkės litvakės Jenny Kagan sprendimų paveikumo. J.Kagan, Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės duktė, kurios unikalioje parodoje „Iš tamsos“ neseniai lankiausi ir eisiu dar kartą – dėl autentiško kalbėjimo ir šeimos jausmo. Ko gero, pirmą kartą su jos sukrečiančiais, nepamirštamais projektais susidūriau 2017 m. Kauno bienalėje. „Kauno kantatos“ vizualusis sprendimas buvo lygiavertė kūrinio dalis, prikausčiusi dėmesį ir vietomis į antrą planą nustūmusi muziką. Veikalo rituališkumą sustiprino baltos ir juodos spalvų kontrastai, atlikėjų sėdėjimo kryptys, simboliškai į keturias pasaulio puses dainavę, giedoję solistai, apšvietimas, scenos dalių išdėstymas ir žmonių judėjimas tarp jų.

„Kauno kantatos“ dramaturgija, pasakojamos kančių istorijos buvo asmeniškos, bet beveik nepersonalizuotos, nuspėjamos iš konteksto, nelyginamos. Poveikį stiprino lygiagrečiai pasakojamos istorijos – dainuojamos solistų ir įvairiais vaizdais atspindėtos įspūdingose projekcijose, matomose iš bet kurios arenos vietos, kaip ir susikaupęs dirigento K.Variakojo veidas.

„Kauno kantatos“ rengėjai akcentavo asmeninius kauniečių liudijimus, prisiminimus, daugialypį garsų pasaulį, bet svarbiausia – akistatą su savimi ir savo žmogiškumu. Neabejotinai visi mes, ten klausę, vaikščioję, kalbėję buvome ritualo, istorijos atminties dalimi, kiekvienas mūsų išėjome pasikeitęs. Tiek, kiek leidomės būti palytėti ir pakeisti. Visoje toje garsų jūroje, minioje, kintančioje šviesotamsoje mes patyrėme dalelę įvairialypio Kauno istorijos. Labai tikiuosi, kad bent trumpą akimirką man pavyko išgirsti tą prarastą Kauną. Ir Lietuvą, kuri yra platesnė, negu mes linkę manyti.