KNYGOJE APIE B. BUČĄ – IR S. NĖRIES GYVENIMO VINGIAI

Daugelio žinios apie iškilų tarpukario skulptorių Bernardą Bučą apsiriboja teiginiu, kad jis buvo garsiosios lyrikės Salomėjos Nėries vyras. Šią spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi Saulutės Genovaitės Markauskaitės knyga "Skulptorius Bernardas Bučas".

Solidžios apimties, daugiau kaip 400 puslapių nuotraukomis gausiai iliustruotoje žurnalistės, rašytojos, poetės S.G.Markauskaitės knygoje B.Bučo (1903–1979) gyvenimas aprašomas per artimųjų prisiminimus, pateikiant daug dokumentinės medžiagos, laiškų. Nemažai informacijos ir apie iškilaus skulptoriaus kūrinius.

Pasaulio lietuvių centro išleistoje knygoje pagrindinis dėmesys sutelktas į B.Bučo kūrybą ir likimą, tačiau knygos autorės akiratin patenka ir skulptoriaus artimos aplinkos žmonės, per kurių gyvenimus atsiskleidžia sudėtingas menininko gyventas laikas. Daug dėmesio skiriama S.Nėriai, dviejų iškilių menininkų meilės istorijai, išsiskyrimui ir susitikimui baigiantis karui.

Kaip pastebėjo Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius, knygą apie B.Bučą siekta išleisti norint atgaivinti šio menininko atminimą. "Per jo asmenį matėme prasmę dar kartą sugrįžti ir prie S.Nėries biografijos. Knygos autorė nuveikė didžiulį darbą rinkdama medžiagą apie B.Bučą, jo aplinkos žmones ir tuos, kuriuos savo darbais jis įamžino. Ji įminė ne vieną detektyvą", – pastebėjo jis.

Dvejus metus medžiagą knygai rinkusi S.G.Markauskaitė prisipažįsta įminusi ne visus detektyvus, susijusius su B.Bučo gyvenimu ir kūryba.

– Skulptorius Bernardas Bučas jūsų akimis – koks tai žmogus? Kodėl jums atrodė verta rašyti apie jį knygą?

– Tai buvo išskirtinis, nepaprasto talento, darbštumo, gėrio, grožio pajautimo žmogus. Tokia stipri, graži, tolerantiška asmenybė, kad rašydama knygą aš B.Bučą tiesiog įsimylėjau. Su didele atsakomybe, meile jis žiūrėjo į kiekvieną žmogų, kartu – su dideliu paprastumu, kuklumu. Visada pasirengęs padėti. Jam pavydėjo kiti, nes jis laimėdavo konkursus, jo darbai – garsūs, pripažinti. Jo asmenybė mane pačią augino dvasiškai.

B.Bučas buvo aukštas, gražus vyras. Jo ir S.Nėries vestuvių Paryžiuje liudininkės teigimu, Salomėja turėjo pasistiebti, kad po ceremonijos galėtų per pečius apkabinti Bernardą ir kaip teisėti vyras ir žmona pasibučiuoti. Yra aprašytas ir S.Nėries pokalbis su mama artėjant vestuvėms. Mama norėjusi, kad dukra su skulptoriumi susituoktų bažnyčioje. Salomėja gynė savo teisę į civilinę santuoką. Beje, tuoktis į Paryžių pora išvažiavo ne tiek romantikos, kiek aplinkybių vedami: to meto Lietuvoje nebuvo galima sudaryti civilinės santuokos. Dėl šios priežasties ir Vincas Mykolaitis-Putinas su Emilija susituokė Rygoje.

Rašant knygą, į priekį vedė noras sužinoti. Ėmusis šio darbo, padariau apklausą: klausiau, ar žmonės, sutikti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, žino, kurie kūriniai yra sukurti B.Bučo. Tik keletas pasakė: "Sėjėjas". Tačiau čia yra septyni jo kūriniai! Tai – ir Martyno Jankaus, Petro Vileišio, generolo Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, pirmojo už Lietuvos laisvę žuvusio karininko ir kareivio – Antano Juozapavičiaus ir Povilo Lukšio – biustai. Taip man kilo mintis parašyti ne tik apie B.Bučo gyvenimą ir kūrybą, bet ir apie tuos žmones, kuriuos savo kūriniais iškilus skulptorius įamžino. Daugelis jų yra gerokai primiršti arba visai užmiršti.

– Knygoje užsimenate ir apie S.Nėries studentiškų laikų meilę profesoriui Juozui Eretui.

– Salomėja buvo jauna, graži, kai įsiplieskė meilė tarp jos ir Lietuvos universiteto profesoriaus, prancūzų, austrų, šveicarų literatūros dėstytojo J.Ereto. Nežinia, kaip ta draugystė būtų baigusis, jei ne universiteto, kuriame tuo metu Salomėja studijavo, o J.Eretas profesoriavo, pozicija. Universiteto vadovybė į vedusio profesoriaus ir studentės ryšį pažiūrėjo kategoriškai, iškėlė ultimatumą: arba profesorius baigia šią istoriją, arba netenka darbo universitete.

B.Bučo ir S.Nėries meilė įsižiebė vėliau, poetei dirbant Panevėžyje. Abipusę meilę jie išsaugojo iki pat S.Nėries gyvenimo pabaigos. Kad jų meilė buvo stiprus dviejų asmenybių ryšys, matyti ir iš jų laiškų. Beje, laiškuose jie vienas kitą labai gražiai vadina: Salomėja kreipiasi "Berneli", "Balandėli", jis – "Mergele", "Saulute".

– Kas jus kaip autorę labiausiai domino: kūrėjo lūžiai, kai žmogus, dailę studijavęs Vakaruose, laisvai kūręs tarpukariu, vėliau, sovietmečiu, kūrė Lenino, Felikso Dzeržinskio paminklus, Žaliojo tilto kolūkiečius; ar dramatiškas asmeninis gyvenimas: išsiskyrimai su S.Nėrimi, kitos santuokos?

– Atskirti tų dalykų neįmanoma: gyvenimas, kūryba, o sovietmečiu, deja, ir politika, ėjo kartu. Per herojų likimus knygoje atskleidžiamas nemažas Lietuvos istorijos tarpsnis. Pradedu nuo vaikystės. Iš šešių vaikų šeimos kilęs Bernardas prisimena, kaip, mirus mamai, tėvas klausia vaikų: ar priimtų kitą mamą? Trylikametis Bernardas sušaukia vaikų pasitarimą, nusprendžia leisti tėvui parsivesti kitą mamą, tik kad nebūtų daugiau vaikų. Bernardas – vyriausias. Tėvas sako: būsi batsiuvys. Bernardas tikėjosi būti geriausiu batsiuviu kaime – jis puikiai gamino medinius puspadžius. Visa laimė, kad beveik kaimynystėje gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo dvare ji įsteigė kursus kaimo vaikams, kuriuose pati mokė. Yra aprašyta, kaip Bernardas su broliu pirmąkart atėjo į tuos kursus: kad neslystų, geležiukais pakaustyti batai taip ir susmigo į parketą. Pamačiusi, kad Bernardas gabus dailei, G.Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje ieškojo rėmėjų. Tik žmonių gerumas padėjo jam baigti mokslus. Tokia buvo pradžia.

– Ar skulptorius išgyveno vidinę dramą dėl to, kad jam, nepriklausomybės laikais kūrusiam paminklus Lietuvos prezidentui, generolams, pirmajam žuvusiam kareiviui, sovietmečiu teko kurti leninus?

– Jis neturėjo, kur dėtis: pripažintas skulptorius, likęs gyventi Lietuvoje, tarpukariu kūręs paminklus prezidentui, generolams, žuvusiems kariams, jei būtų atsisakęs kurti leninus, Žaliojo tilto "Kolūkiečius", būtų užtampytas kalėjimuose.

Sovietmečiu iš pradžių jis bandė mokytojauti ir pagal užsakymus kūrė antkapius. Tiems, kurių istorijos sujaudindavo: sūnų gelbėjusiam, tačiau kartu su juo nuskendusiam tėvui; ligos pakirstoms dvynėms mergaitėms; bolševikų nukankintiems Panevėžio gydytojams; mamai su vaikais, sušaudytiems vokiečių.

Beje, faktas, kad B.Bučas sovietmečiu kūrė ir leninus, statytus visoje Sovietų Sąjungoje, patvirtina, kad jis buvo stiprus menininkas: bet kam tokių paminklų nebūtų leidę kurti. O B.Bučas buvo labai geras portretistas.

Jis sukūrė ir paminklą S.Nėriai, kuris anksčiau stovėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Perlaidojus poetę Petrašiūnų kapinėse, į čia perkeltas ir paminklas. Laimėjęs konkursą paminklui sukurti, B.Bučas jį kūrė dešimt metų: sovietų valdžiai vis netiko skulptoriaus vizija. S.Nėris joje buvo pernelyg švelni, gležna, lyriška, o valdžiai reikėjo poetės kovotojos įvaizdžio.

Kalbant apie B.Bučo didžiausius vidinius išgyvenimus, matyt, didžiausi jie buvo, kai Salomėja su jų sūneliu Sauliuku buvo pasitraukusi į Rusiją. Bernardas norėjo pasitraukti kartu, bet iš pradžių tam buvo sutrukdyta, o vėliau jis nespėjo – nuo besitraukiančiųjų buvo atkirstas vokiečių. Rusijoje S.Nėris labai kankinosi, nes nieko nežinojo apie Bernardą. Vėliau jai buvo melagingai pranešta, kad jis žuvo. Išgirdusi tokią žinią, karo metais S.Nėris susituokė su ją globojusiu lietuviškos kilmės Petru Veržbylovskiu, dirbusiu Socialinių reikalų ministerijoje. Jei ne ta santuoka, Salomėja karo metais nebūtų išgyvenusi Rusijoje. Žiemos Rusijoje buvo šaltos – jis jai ir maisto, ir kur gyventi parūpindavo. Tik su juo susituokusi, gavusi pasą S.Nėris galėjo registruotis ir gauti darbą Rusijoje. 1944 m. rudenį grįžusi į Lietuvą, S.Nėris iš karto sugrįžo pas B.Bučą. Deja, visa šeima kartu pabuvo neilgai – nepraėjus nė metams poetė mirė.

– Oficiali S.Nėries mirties priežastis – kepenų vėžys. Kiek reali ši versija?

– Bernardas dažnai artimiesiems užsimindavo, kad Maskvoje aukščiausiosios tarybos sesijos metu poetė buvo vaišinama "arbatėle", nuo kurios jai staigiai pradėjo blogėti sveikata – ji ėmė tirpti kaip žvakė. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi iš Lietuvos, pamačiusi visas negeroves ir žiaurius trėmimus – buvo tremiami ir jos artimieji, draugai – ir negalėdama net artimiausiems padėti, Salomėja nusivylė sovietų valdžia ir suvokė klaikiai klydusi. Ji atsigręžė į Dievą ir labai stipriai išgyveno dėl to, ką buvo padariusi.

S.Nėris labai apgailestavo dėl poemos Stalinui, kurią ji parašė užrakinta saugumiečių. Buvo pasakyta, kad ją paleis tada, kai parašys poemą, garbinančią "didįjį vadą". Yra liudijimų, kad tuomečiai rašytojai vyrai, kuriuos Sovietų Sąjungos vadovybė spaudė tai parašyti, nusikratė šio darbo: Petras Cvirka pasakęs, kad jis – rašytojas, nemokąs rašyti eilėraščių. Kiti poetai taip pat išsigynė, užsimindami, kad niekas geriau neparašys kaip talentingoji S.Nėris.

Knygoje spausdinami ir S.Nėries eilėraščiui, kuriuose ji tvirtina neišdavusi Tėvynės. Prieš mirtį draugės Jadvygos Laurinavičiūtės Salomėja prašė, kad ši liudytų: poetė gailisi dėl to, ką parašiusi, atsiprašo Tėvynės.

B.Bučas savo trečiajai žmonai Onutei Kondrotaitei vis sakydavo: aš tau dar daug papasakosiu. Tačiau taip ir nepapasakojo… Kiekvienąkart prabilus apie Salomėją, jo akyse sužibdavo ašaros. B.Bučo ir O.Kondrotaitės namuose stovėjo Salomėjos biustas, prie jo visada žydėjo gėlės.

– Atlikote didžiulį darbą: surinkta daugybė dokumentinės medžiagos, laiškų, prisiminimų.

– Rašydama knygą, aš taip į ją įsitraukiau – dieną naktį apie tai galvojau. Rinkau medžiagą ir knygą rašiau dvejus metus. Man užtekdavo penkių valandų miego: guldavau ir keldavau su mintimis apie knygą. Teko pabūti detektyve, atskleisti tokių dalykų, kurių iki tol beveik niekas nežinojo.

– Kokie tie nežinoti dalykai?

– Kad ir apie antrąją B.Bučo santuoką. Po S.Nėries mirties praėjus trejiems metams, B.Bučas vedė antrąkart. Zofija Kinaitė – inteligentiška moteris, dirbusi centriniame banke, mokėjusi lenkų kalbą – Adomo Mickevičiaus eiles cituodavusi mintinai. Ji padėjo užauginti Salomėjos ir Bernardo sūnų Sauliuką. Tiesa, ši moteris buvo nuslėpusi nuo B.Bučo, kad jos pirmas vyras Jonas Kudirka dar gyvas – yra tremtyje. Kai jis grįžo iš tremties, įvyko trijulės pokalbis. B.Bučas buvo įsižeidęs, kad Zofija jam melavo apie pirmojo vyro mirtį, J.Kudirka negalėjo atleisti žmonai už neištikimybę. Vėliau skulptorius su Zofija išsiskyrė.

Būdamas šešiasdešimties, B.Bučas vedė O.Kondrotaitę. Trisdešimčia metų jaunesnė už skulptorių, muzikali, graži mergina Bernardui tikriausiai priminė Salomėją. Onutė prisimena, kai skulptorius pristatė ją kaip būsimą pamotėlę sūnui Sauliui, tas pasakęs: "Kokia čia pamotėlė, beveik mano metų!" Su O.Kondrotaite skulptorius susilaukė dviejų dukrų, Raselės ir Aušrelės. Rasa Bučaitė-Karaškienė yra muzikė, Aušra Bučaitė-Dabrišienė – dailininkė.

– Knygoje tiek B.Bučo, tiek S.Nėries gyvenimai dėliojasi tarsi iš gabaliukų, kartais sugrįžtama į ankstesnius, kitoje vietoje aprašytus laikus. Kodėl nesilaikėte chronologinio principo?

– Šių dviejų menininkų gyvenimus knygoje dėliojau tarsi mozaiką. Knygą pradėjau rašyti dar rinkdama medžiagą. Vis atsirasdavo naujos, papildomos medžiagos – taip tekstas ir dėliojosi tarsi mozaika.

– Kam skiriate knygą: moksliniam tyrinėtojui ar eiliniam skaitytojui?

– Aš – ne mokslininkė, nesiekiau rašyti monografijos, kurioje ties kiekvienu faktu būtų nurodytas šaltinis. Tai labai apsunkintų knygos skaitymą. Rašiau ne mokslininkams: visų pirma – eiliniam skaitytojui. Tai nereiškia, kad nusižengiau tiesai. Viduje jaučiau, kaip rašyti.

Beje, kai kuriuos B.Bučo laiškus teko net su binokliu pasidėjus priešais langą skaityti: taip smulkiu, nelabai aiškiu raštu, taupant popierių prirašyta.

Šiais laikais daug žmonių dejuoja: kaip sunku gyventi. Perskaičius šią knygą, palyginti su tuo, ką knygos herojams teko išgyventi karo, pokario metais, tikiuosi, daugeliui pasidarys lengviau gyventi.

Renkant medžiagą knygai, teko nemažai Lietuvos apvažiuoti, su daug žmonių susitikti. Aprašant vėlesnius skulptoriaus gyvenimo metus, daugiausia rėmiausi O.Kondrotaitės, taip pat marčios L.Bučienės ir kitų artimųjų pasakojimais. Rašant knygą, įvairias peripetijas padėjo išspręsti knygos redaktorius Robertas Keturakis, knygą išleidusio Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius.

– Ar visus detektyvus pavyko išnarplioti?

– Deja, ne visus. Žinojome, kad B.Bučas sukūrė biustą vienam popiežių ir kad tas biustas greičiausiai turėtų būti Vatikane. Skambinome ir į Vatikaną, tačiau biusto pėdsakų aptikti nepavyko.