1990 m. kovo 11-ąją, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išeivija buvo itin pakilios nuotaikos, tačiau, kita vertus, jai kilo daug klausimų, į kuriuos nebuvo aiškių atsakymų.

Tuometiniai JAV Lietuvių Bendruomenės (toliau JAV LB) pagrindiniai veikėjai iš Lietuvos išvyko dar jauni (studentai, gimnazistai, vaikai), kartu išsivežė ir Tėvynės meilę bei jos ilgesį. Lituanistinės mokyklos, parapijos, jaunimo organizacijos, sportinis judėjimas, kultūrinė veikla, spauda ugdė patriotizmą ir lojalumą savo gimtinei. Sovietų ir nacių okupacijos daugelio atmintyje buvo gyvos, todėl dvasinis ryšys su Lietuva buvo stiprus.

Apie tai, kuo tuo metu gyveno išeiviai,  Liūda Rugienienė pasakoja cikle „Bendras darbas Lietuvai“.

Švietimo reikalai

Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos Lietuvių Bendruomenės atstovų  komisijos posėdžiuose švietimas buvo vienas iš svarbiausių klausimų, ypatingai išeivijai. Gyvendami svetimose kultūrose matėme, kaip yra svarbu skirti pagrindinį dėmesį jaunų žmonių mokslinimui ir auklėjimui. Jauniems žmonėms, gimusiems ne Lietuvoje, asimiliuotis į gyvenamąjį kraštą pastangų nereikia. JAV tyrimai rodo, kad trečioji karta praranda savo tautos kalbą.

Tarp aibės valstybinių reikalų Lietuvoje švietimas ir jaunimo auklėjimas turėjo būti priešakiniu pirmenybių lentelėje. Lietuvos žmonės ir jų gebėjimai – tai yra tie tikrieji Lietuvos ištekliai. 1998 m. kovo 3 d. Komisija posėdį paskyrė švietimo ir jaunimo organizacijų reikalams. Posėdyje dalyvavo švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius, viceministras Jonas Puodžius, Mokslo studijų departamento Mokslo skyriaus vedėjas Rimantas Vaitkus ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas.

Dalia Puškorienė perskaitė JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkės Reginos Kučienės pranešimą. Tik bendrais bruožais buvo supažindinta su lituanistinių mokyklų sistema ir pateikta šiek tiek statistikos. JAV mokslo trukmė lituanistinėse mokyklose buvo suderinta su gyvenamojo krašto bendrojo lavinimo mokyklomis – 12 mokslo metų, veikė 8 skyrių pradžios mokykla ir aukštesnioji mokykla – keturių klasių. Laikui bėgant kai kurios lituanistinės mokyklos pradėjo trumpinti mokslo metų skaičių, nes mažėjo mokinių aukštesniosiose mokyklose.

„1997 metais, remiantis mokytojų darbo konferencijos pateiktais pageidavimais, peržiūrėtos dabartinės mokyklos programos ir padaryti pakeitimai. Buvo atsižvelgta į šiuos punktus: pirma, namuose dažniau kalbama angliškai negu lietuviškai; antra, vaikai tarpusavyje daugiau kalba angliškai; trečia, nemaža dalis mokinių nepajėgia skaityti jų klasėms skirtų vadovėlių ir kitų skaitinių; ketvirta, klasėje išeitas kursas nėra kartojamas namuose; penkta, tėvų lietuvių kalba silpnėja; šešta, mokytojų lietuvių kalbos žinių išmanymas yra pasikeitęs. Pertvarkant programas buvo peržiūrėta ankščiau sudaryta programa. Pakeitimų reikalavo greitai besikeičianti mokinių sudėtis. Toje pačioje klasėje sėdi įvairių sugebėjimų mokiniai.“

Apie gramatikos mokymą taip pat yra įvairių nuomonių, 90 proc. tėvų galvoja, kad gramatikos visai nereikia, nes jie patys nesugeba vaikams padėti ruošti pamokas. Lietuvių kalbos silpnėjimas kelia rūpestį. Silpnėjant kalbos lygiui, atsiranda norinčių pasiduoti šiam procesui ir pasitenkinti „virtuvės“ kalba. Švietimo taryba tokiai galvosenai nepritaria ir deda visokeriopas pastangas kalbos mokėjimo lygį kelti, o ne smukdyti. Švietimo taryba Lietuvoje perka leidžiamus vadovėlius, padaro atranką ir parengia atskirus konspektus. Kasmetinėje mokytojų studijų savaitėje Dainavoje ( jaunimo stovyklavietė netoli Detroito) nagrinėjami patys opiausi lituanistinio švietimo klausimai.

1997–1998 mokslo metais lituanistines mokyklas lankė 936 mokiniai, mokė 172 mokytojai, iš kurių 42 buvo naujieji ateiviai. Kiek iš Lietuvos atvykusių vaikų lankė lituanistines mokyklas, statistikos neturėjo. „Baigdama šį JAV LB Švietimo tarybos pranešimą teigiu, kad istorija kartojasi. Esant toli nuo tautos kamieno tautinė ir kultūrinė asimiliacija veikė pirmųjų ateivių mokyklas. Jos neišvengėme ir po Antrojo pasaulinio karo atvykę į šį kraštą. Tikimės, kad naujai atvykę tautiečiai įsijungs ir užtikrins lietuvybės tęstinumą šiame krašte“, savo pranešime teigė Regina Kučienė.

Švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius glaustai paminėjo, kas yra daroma Švietimo ir mokslo ministerijoje. Vienas iš aktualiausių darbų – parengti vyriausybinę detalią švietimo reformos programą ir tikslinį finansavimą. Šis darbas buvo pavestas Pedagogikos institutui, sudaryta koordinacinė darbo grupė.

Labai svarbu yra sukurti švietimo sistemos įstatymų bazę, numatyta nemažai įstatymų. Taip pat svarbu sukurti švietimo vertinimą, monitoringo sistemą. Kuriama nauja egzaminų sistema, yra parengta naujos egzaminų tvarkos samprata. Reikia reformuoti ugdymo turinį – iki šeštos klasės jau pakeistas, o dabar keičiamas vyresniųjų klasių.

Būtina sudaryti galimybes visiems, pageidaujantiems mokytis lietuvių kalba. Turima galvoje Pietryčių Lietuva, Visaginas. Šioje srityje yra daug dirbama, sudaryta Visagino kalbinė ir kultūrinė integravimo programa, kuri tiks ir Klaipėdai. Sprendžiamas Lietuvos mokyklų tipų ir tinklo klausimas, apskričių, savivaldybių santykiai. Rengiama pilietinio ugdymo sistema. Dirba tarpžinybinė komisija, į kurią įeina Švietimo ir mokslo ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto atstovai. Tobulinama pedagogų kvalifikacijos sistema ir švietimo sistemos finansavimo tvarka. Svarbi yra vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencija, o ypatingai svarbu yra sukurti gabių vaikų ugdymo sistemą, gerinti popamokinės veiklos sistemą ir aplinkos apsaugos ugdymo sistemą.

Komisija 1998 m. kovo 6 d. rezoliucijoje siūlė: „a) švietimo reikalams sudaryti darbo grupę tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos ir JAV LB Švietimo tarybos ir b) mokslo darbo grupę tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos ir JAV LB vicepirmininko mokslo reikalams.“

Vėlesniuose posėdžiuose Komisija savo rezoliucijose siūlė interneto naudojimą lituanistiniam švietimui už Lietuvos ribų, siūlė rengti išeivijos lietuvių ekskursijas Lietuvoje ir t. t.

Švietimo ir mokslo ministerija reguliariai atsakydavo į Komisijos rezoliucijas ir pranešdavo, ar siūlymai yra įgyvendinami, buvo parengę kompiuterinę programą lietuvių kalbai mokytis ir projektą vyresniųjų klasių moksleivių ekskursijoms.

Pietryčių Lietuvos švietimo reikalai

1998 m. kovo 5 d. Komisija paskyrė susipažinimui su Pietryčių Lietuvos lietuviškų mokyklų problemomis. Vilniaus apskrities viršininkas Alis Vidūnas Komisijos nariams sudarė sąlygas susitikti su lietuviškų mokyklų direktoriais, kurie pasakojo apie savo darbo sąlygas, ryškėjo aiškus nesutarimas su lenkų mokyklomis, ypač su savivaldybėmis, kurios yra valdomos lenkų. Direktoriai prašė, kad lietuviškas mokyklas globotų apskritis, ne savivaldybės. Mokytojai skundėsi, kad kartais ir kunigai ragina vaikus neiti į lietuviškas mokyklas. Lenkai nenuomoja lietuviškų mokyklų mokytojams butų. Nesusipratimų netrūksta. Viena direktorė pastebėjo: „Jūs nueisite į Europos Sąjungą, bet nenueisite be šio regiono, nes lenkai skundžiasi teisių pažeidimais.“

Iš tikrųjų dažnai yra pažeidžiamos Lietuvos piliečių, siekiančių mokslo valstybine kalba, teisės. Savivaldybės nesteigia lietuviškų mokyklų, nors tėvai duoda prašymus. Sovietmety šioje apskrityje veikė lietuvių, rusų ir lenkų mokyklos. Rusų mokyklos buvo pačios gausiausios, o dabar jos yra smarkiai sumažėjusios, padidėjo lenkų ir lietuvių. Mišrių šeimų vaikai (gudų, rusų, lenkų, lietuvių, tarpusavyje susimaišiusių) daug kur pageidauja siekti mokslo lietuviškose mokyklose, tačiau lenkų mokyklose yra geresnės sąlygos. Šioje apskrityje trūksta darbų, tačiau kur yra bedarbių, netrūksta ir asocialių šeimų. Pasitaiko vaikų, kurie į mokyklą ateina nevalgę. Mokytojams tenka juos ne vien mokyti, kartais ir pavalgydinti.

Steigiant mokyklas, labai daug dirbo apskrities viršininko administracija ir viršininkas A. Vidūnas kartu su „Vilnijos“ draugija ir pirmininku Kazimieru Garšva. Ministras Z. Zinkevičius aiškino: „Svarbiausia yra tai, /.../ kad pakito kitataučių požiūris į valstybinę kalbą. Dabar jau jie neboikotuoja, o nori, kad jų vaikai mokėtų valstybinę kalbą. /…/ Kitataučių, teisingiau pasakius, kitakalbių mokyklų, kurių ten yra daugiau negu lietuviškų, direktorius /.../ ištiko lyg ir toks šokas. Jie pajuto konkurenciją, nes vaikai jau eina į lietuvišką, o ne kitą mokyklą. Jie imasi priemonių ir dabar daug kur įvedė lietuvių kalbą nuo pirmos klasės. /…/ Mano supratimu, labiau svarbu, kad ten, kur yra lietuviškų mokyklų, būtų ir lietuviškos pamaldos bažnyčiose. /.../ Kunigai moka lietuvių kalbą. Dauguma jų yra patys baigę Kauno kunigų seminariją ir lietuviškai gerai šneka, gerai moka kalbą, bet jie nenori lietuviškų pamaldų. /…/ Labai svarbus dalykas – mokyklų statybos, nes ten daug kur sąlygos nenormalios, reikia statyti mokyklas.“

Švietimo ministerija labai daug pinigų išleidžia kitakalbių mokyklų vadovėliams, kurie yra daug brangesni negu lietuviški, nes jų maži tiražai. Buvo atvejų, kad net dvylika, trylika kartų brangesni. Ministras kreipėsi į Lenkijos ir Rusijos ambasadas, kad jie kompensuotų skirtumą. Lenkijos ambasadorė greitai reagavo ir kreipėsi į savo valdžią, kuri atsisakė kompensuoti. Rusijos ambasadorius į ministro kreipimąsi visai nereagavo, tačiau vėliau atsakė, kad vadovėlius atveš iš Maskvos. Parama taip pat yra gaunama iš Amerikos lietuvių, organizuota ir pavienė.

Vilniaus apskrities viršininkas A. Vidūnas: „Kiek man teko važinėjant įsitikinti, tai pagrindinis vaidmuo naujose įsteigtose mokyklose ir lietuvių mokyklose, kurios yra pavaldžios savivaldybei, didžiausią vaidmenį vaidina mokytojas. Tai ir direktorius, tai ir eilinis mokytojas, tai ir pagalbinis darbuotojas. Ir ten, kur mokytojas yra iš didžiosios raidės, o mokytojai šiuose kraštuose tokie visi yra, retai kur būna kokių nors nemalonumų, jie būna gerbiami, ir tėvai stengiasi savo vaikus atiduoti į tas mokyklas, kuriose mokytojas moka juos doros, tiesos, tikrovės ir geros lietuviškos kalbos. /…/ Viena iš didesnių dabartinių problemų Vilniaus apskrityje, tai yra Tautinių mažumų įstatymo pataisų priėmimas. Kaip žinote, tarp Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos įvyko nedidelis ginčas dėl dvikalbystės įteisinimo Vilniaus rajone. Labai paprastai buvo priimtas sprendimas Vilniaus rajono savivaldoje, kad greta valstybinės lietuvių kalbos visose savivaldybės institucijose būtų vartojama ir tautinės mažumos lenkų kalba. /…/ Vilniaus administracija steigia mokyklas, mokyklos steigiamos lietuvių kalba /.../, bet dauguma mokyklų pageidauja pereiti į Vilniaus apskrities viršininko administracijos pavaldumą motyvuodamos tuo, kad ten yra daugiau lėšų, didesnis dėmesys, jautriau reaguojama į visas pastabas.„

Vilniaus apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktorius Jonas Vasiliauskas pateikė statistiką apie Vilniaus apskrities bendrojo lavinimo mokyklas. Vilniaus apskrityje gyvena ketvirtis Lietuvos gyventojų. Apskrityje yra 361 mokykla: 210 lietuviškų, 60 lenkiškų, 39 rusiškos ir 66 mišrios. Taip pat yra viena baltarusių ir viena žydų mokykla. Palyginus su kitais Lietuvos rajonais, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra labai daug mokymo įstaigų, paprastai būna apie 30, o Vilniaus rajone yra 81.

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas K. Garšva sakė, kad jis Pietryčių Lietuvos švietimo reikaluose turi ilgametę patirtį. Draugijos vardu buvo parašyta per tūkstantis laiškų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Pirmininkas Komisijai pristatė dešimtį punktų Rytų Lietuvos švietimo reikalu. Pirmuoju punktu prašė, kad Švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus apskrities administracija tęstų Lietuvai reikalingą švietimo reformą; pageidaujančioms mokykloms leistų pereiti iš įstatymų nevykdančių Vilniaus, Šalčininkų savivaldybių į Vilniaus apskritį su joms paskirtomis lėšomis.

Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento direktorius Remigijus Motuzas:

„Išties Lietuva yra daugiakultūrė, daugianacionalinė pradedant jau XIII amžiumi. Viena vertus, mes esame labai demokratiški, kad tuose rajonuose šiandien egzistuoja ir lietuviškos, ir lenkų dėstomąja kalba, ir rusų dėstomąja kalba mokyklos, bet, kita vertus, žinoma, mes turėtume galvoti ir apie spartesnę integraciją tų rusų ir lenkų mokyklų. Pavyzdžiui, šiandien buvo paminėta vadovėlių leidyba. Išties, matyt, dar yra tas laikotarpis, kad jeigu mes lenkiškom mokyklom šiuo metu duotume tik lietuvių kalba parašytus istorijos vadovėlius, aš jums, kaip pedagogas, atvirai pasakysiu, jie neskaitytų. Jie neskaitys, nes jie dar šiandien taip nemoka lietuvių kalbos, kad skaitytų. Aš noriu pasakyti, kad išties tie visi procesai – ir integracijos, ir vadovėlių leidybos – turi vykti palaipsniui ir labai labai gerai apgalvotai.

Aš manyčiau, kad reikia mums vis dėlto žiūrėti pariteto principo – ne prašyti/.../ Lenkijos valstybės ar kitų valstybių kompensuoti už vadovėlių leidimą, o daryti taip, kaip yra mūsų Suvalkų krašte. Yra humanitarinis lietuviškasis blokas – Lietuvos istorija, gimtoji kalba ir lietuvių literatūra, ir lenkų valdžia leidžia ten vadovėlius tik tiems dalykams. O lietuviškoje Kovo 11-osios Punsko gimnazijoje matematikos, fizikos, chemijos vaikai mokosi iš lenkiškų vadovėlių, nors jiems yra dėstoma lietuvių kalba. /…/ Manyčiau, kad reikia pamažu, pradedant vyresnėmis klasėmis gimnazijose, atsisakyti vadovėlių leidimo, kai vadovėliai verčiami iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą."

1998 m. kovo 6 d. Komisija priėmė rezoliuciją „Dėl Pietryčių Lietuvos švietimo reikalų“, kurioje siūlė, kad būtų parengti ir priimti Seimo ir vyriausybės teisės aktai, kurie užtikrintų visiems vaikams teisę ir galimybes mokytis valstybine kalba savo gyvenamoje vietoje; užtikrintų, kad visose Pietryčių Lietuvos mokyklose valstybinės kalbos mokėjimo lygis atitiktų valstybinio standarto reikalavimus; tobulintų LR švietimo sistemos valdymą plečiant savivaldybių, apskrities švietimo padalinių bei Švietimo ir mokslo ministerijos koordinavimą įgyvendinant regiono švietimo programas; teiktų tikslinę materialinę pagalbą šio regiono mokyklų mokytojams. Komisija siūlė atkurti Valstybinę Rytų Lietuvos komisiją, kuri toliau spręstų specifines Lietuvos rytams visuomenės plėtros ir integralumo problemas. Kadangi savivaldybės, neskirdamos tinkamo finansavimo lietuviškoms mokykloms, pažeidžia vaikų teisę gauti išsimokslinimą valstybine lietuvių kalba, Komisija siūlė, kad valstybine lietuvių kalba vedamos mokyklos būtų finansuojamos tiesiogiai per apskritis.

Komisija taip pat siūlė, kad JAV Lietuvių Bendruomenės apylinkės ir pavieniai Amerikos lietuviai tęstų ir plėtotų konkretų bendradarbiavimą su šio krašto lietuviškomis mokyklomis. Iš švietimo ir mokslo ministro Kornelijaus Platelio buvo gautas atsakymas į minėtąją rezoliuciją: „LR Seimas, siekdamas visiems vaikams, norintiems mokytis valstybine kalba, sudaryti palankesnes sąlygas, 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą; jame, be anksčiau buvusių nuostatų dėl sąlygų mokytis valstybinės kalbos sudarymo, yra pataisa, kurioje teigiama: jei „savivaldybė nevykdo įstatymu paskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskrities viršininkas rašo teikimą vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai. Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiai priima vyriausybė.“

Kiek daugiau nei po ketverių metų 2002 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje Komisija siūlė vyriausybei „pratęsti valstybinę Rytų Lietuvos socialinės plėtros programą nuo 2004 m. iki 2009 m.; Švietimo įstatyme įrašyti nuostatas, leidžiančias apskričiai bei Švietimo ir mokslo ministerijai išlikti bendrojo lavinimo mokyklų steigėja ir numatyti galimybę vykdyti tiesioginį atskirų mokyklų finansavimą, kai savivaldybės pažeidžia norminių teisės aktų nustatytus bendruosius mokyklų finansavimo principus bei vykdo diskriminacinę finansavimo politiką; pasirūpinti, kad artimiausiu metu visoms Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms būtų taikomi vienodi valstybinės lietuvių kalbos egzamino reikalavimai.“

Iš švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus buvo gautas raštiškas atsakymas:

„Švietimo ir mokslo ministerija pritaria nuostatai, kad būtų pratęsta Rytų Lietuvos socialinės plėtros programa nuo 2004 iki 2009 metų bei nuostatai, jog artimiausiu metu visų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams būtų taikomi vienodi valstybinio lietuvių kalbos brandos egzamino reikalavimai. Abiejų šių klausimų sprendimui Švietimo ir mokslo ministerijoje sudarytos darbo grupės rengia siūlymų įgyvendinimo tvarkas.“

Komisija savo posėdžiuose nuolatos diskutavo Pietryčių Lietuvos švietimo reikalus ir teikė siūlymus.

Mokslas

2001 m. birželio 5 d. posėdis buvo skirtas mokslo reikalams ir abipusiam bendravimui. JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams dr. Stasys Bačkaitis paruošė pranešimą ir pasiūlymus Lietuvos mokslo institucijoms, apibūdino, kokiose srityse būtų reikalingas bendradarbiavimas: „Bandant pakeisti Lietuvos įvaizdį, ypač jos laimėjimus intelektualinėje plotmėje, būtina, mūsų nuomone, per spaudą, elektroninį tinklą, biuletenius pateikti informaciją apie Lietuvos universitetus, juose atliekamus darbus, galimybę studijuoti, atlikti stažuotes, bendrauti tyrimo studijose, sudaryti galimybę užsienio profesūrai dėstyti akademinių atostogų laikotarpiu ir panašiai.„1 JAV LB yra suinteresuota, kad Amerikoje apsigyvenę naujos bangos tautiečiai siektų pradėti akademines studijas arba tęstų Lietuvoje pradėtą universitetinį mokslą. Tai galima įgyvendinti naudojantis Lietuvos universitetų telestudijų sistema. „Lietuvių fondas bus skatinamas duoti pirmenybę prašymams studentams iš Lietuvos ir naujos bangos imigrantams JAV. Iš Lietuvos į JAV atvykę studentai turėtų pasirašyti sutartį sugrįžti į Lietuvą, o nesugrįžus stipendiją apmokėti mecenuojančiai organizacijai.„2 Toliau S. Bačkaitis kalbėjo apie informacijos pasikeitimą, įvairių leidinių būtinybę, mokslinį darbą dirbančių tautiečių ryšius.

Komisija į posėdį pakvietė universitetų bei akademijų rektorius, švietimo ir mokslo ministrą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką. Rektorių konferencijos viceprezidentas prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas pateikė informaciją apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą: 15 universitetinių aukštųjų mokyklų – tai akademijos ir universitetai, kuriuos finansuoja valstybė; turi vieną privačią – tarptautinio verslo mokyklą Kaune, tris kunigų seminarijas.

Nuo 2000 m. atsirado 7 kolegijos: 4 valstybinės ir 3 privačios. Lietuvoje yra beveik 100 tūkstančių studentų, kartu įskaičiavus ir doktorantus. 1995 m. buvo tik 50 tūkstančių studentų, perpus mažiau. „Mes turime pažangiausią studijų sistemą šiandien Europoje. Tai yra tripakopė sistema – bakalauras, magistras, daktaras, – kuri Lietuvoje buvo įvesta 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje ir, aišku, prie to daug prisidėjo Amerikos lietuviai. Visų pirma aš turėčiau paminėti profesorių Algirdą Avižienį, kadangi jo pastangomis šita sistema Lietuvoje atsirado 1990 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo universitete, o 1991 m. pradžioje buvo įteisinta pirmoji Mokslo ir studijų įstatymu visai Lietuvai ir maždaug per keletą metų visos Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos perėjo prie šitos sistemos. Turiu atkreipti dėmesį į tai, kad tai tikrai į perspektyvą nukreiptas žvilgsnis, nes dabar Europa tik pereina prie šios sistemos. 1999 m. Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrai Bolonijoje pasirašė deklaraciją, kur visa Europa per keletą metų turi įgyvendinti šitą tripakopę sistemą.„1 Prof. V. Kaminskas pagrindine mokslo problema laikė tai, kad akademinis korpusas nesulaikomai sensta. Jis siūlė Amerikos lietuviams pagrindinį dėmesį skirti ir daugiau remti doktorantūros studijas.

Kiti pašnekovai buvo: prof. habil. dr. Benediktas Juodka, prof. habil. dr. Albinas Kusta, prof. habil. dr. Vidmantas Bižokas, prof. habil. dr. Antanas Pakerys, prof. habil. dr. Stasys Vaitiekūnas, docentas Arvydas Šaltenis, prof. habil. dr. Ramutis Bansevičius.

Rektoriai padarė išsamius pranešimus ir paminėjo vykstantį bendradarbiavimą su išeivijos lietuviais. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas ir laikinai einantis Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas prof. B. Juodka labai įvertino 1992 m. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto dotaciją kuriant Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Paminėjo dr. Kazį Bobelį, dr. Tomą Remeikį, padėjusius rengti politologus, ir prof. Martyną Yčą. Taip pat labai daug profesorių iš JAV yra skaitę paskaitas.

Prof. B. Juodka: „Kitas dalykas, daug buvo kalbama apie „smegenų nutekėjimą“. Iš tikrųjų šiandien problema darosi gana aštri. /.../ Aš esu universiteto Biochemijos-biofizikos katedros vedėjas. Šeši žmonės šiandien iš mano katedros dirba Amerikoje. Penki iš jų tikriausiai jau negrįš. Alga yra alga, bet atvažiavę jie turi turėti laboratorijas tokio lygio, kokio jie turi Amerikoje. Todėl vien algos neužtenka, reikia ir sąlygų, kad jie grįžę galėtų eksperimentuoti tarptautiniu lygiu.“

Žemės ūkio universiteto rektorius prof. A. Kusta sakė, kad daugiausia bendradarbiauja su Europos universitetais, tačiau buvo keletas reikšmingų projektų ir su JAV. 1992 m. buvo pradėtas vykdyti Purdue universiteto projektas, kuris buvo remiamas „Development Agency“ fondo, daug padėjo profesoriai Feliksas Palubinskas ir Romualdas Viskanta. Remiant prezidentui Valdui Adamkui, buvo suorganizuotas projektas su Ilinojaus valstijos universitetu, LR garbės konsulės Ingridos Bublienės pastangomis užmegzti ryšiai su Ohajaus universitetu.

Veterinarijos akademijos rektorius prof. V. Bižokas išskirtinai paminėjo dr. Leono Kriaučeliūno indėlį į Lietuvos mokslą ir studijas. Jis „savo pinigais, idėjomis ir viskuo įsteigė mūsų akademijos smulkiųjų gyvulių kliniką, kurią mes pavadinome jo vardu. Iš tikrųjų tai buvo dideli pinigai. Tai yra viena iš moderniausių klinikų Baltijos valstybėse, viena iš moderniausių Rytų ir Vidurio Europos valstybėse", teigė profesorius.

Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. A. Pakerys džiaugėsi, kad devintasis ir vienuoliktasis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai vyko šiame universitete. Vilniaus pedagoginiame universitete buvo įkurta Pasaulio lituanistų bendrija, kuri palaiko nuolatinius ryšius su Lituanistikos tyrimo ir studijų centru Čikagoje ir su Illinojaus universiteto Lituanistikos katedra.

Klaipėdos universiteto rektorius prof. S. Vaitiekūnas aiškino, kad esant toli nuo Vilniaus, yra savitų, specifinių problemų, tačiau ryšiai su Amerikos universitetais ir JAV LB neblogi. Paminėjo prof. F. Palubinsko programą, kuri buvo priimta visiems universitetams, kai rektorius ir administracijos darbuotojai galėjo apsilankyti Amerikoje, susipažinti su Amerikos universitetų patirtimi, universitetų modeliu. Žymūs lietuviai profesoriai iš Amerikos Vytautas Kavolis, Algis Mickūnas dėstė Lietuvoje labai nuoširdžiai, padėjo pertvarkyti studijų programas.

Prof. S. Vaitiekūnas: „Man kartais atrodo, jeigu valstybė įkūrė nepaprastai svarbų universitetą nepaprastai svarbioje vietoje, tai jam turėtų būti ir svarbesnis dėmesys. Tokio dėmesio nei Klaipėdos universitetas, nei šiuo metu Šiaulių universitetas, kuris irgi yra toliau, nejaučia. Kai kalbama apie kitų programų registraciją ar panašius dalykus arba priėmimą, tai kam kam, o tam zuikiui visada teks. Jeigu reikia kur nors nubraukti, sumažinti, tai universitetams, kurie nutolę toliau nuo kitų, visada skaudžiau atsiliepia, nors dėmesys ir parama, man atrodo, turėtų būti kur kas didesni. /.../ Kai Švietimo ministerija atsisako įregistruoti vieną ar kitą mūsų programą, šitas programas labai greitai, sakyčiau, anonimines, neregistruotas, pradeda Klaipėdoje Rusijos Baltijos institutas, Tarptautinis Maskvos universitetas, Kaliningrado technikos universitetas ir daugybė kitų aukštųjų mokyklų. Mes kalbame apie nišas, bet mes patys nenorime jų užimti, nors kartais atrodo, kad tai pirmiausia būtų valstybės saugumo interesas. /.../ Taip, aš kalbu /.../ apie jūrų teisę, apie tarptautinę jūrinę prekybą.“

Docentas A. Šaltenis, Vilniaus dailės akademijos rektorius, priminė nepriklausomybės pradžią ir su kokiu entuziazmu buvo pultasi bendrauti su Amerikos lietuviais. Kvietė juos dėstyti. Vienas iš pirmųjų buvo Kęstutis Zapkus, pargabenti Kazio Varnelio meno, lituanistikos rinkiniai, įkurtas K. Varnelio muziejus. Dailininkas Antanas Tamošaitis parvežė savo meno rinkinius. Jis įsteigė Kanadoje fondą, kurio lėšomis išsilaiko Anastazijos ir Antano Tamošaičių liaudies meno galerija. Suminėti ir kiti svarbūs dailininkai, kurių darbai sugrįžo į Lietuvą.

Kauno technologijos universiteto rektorius prof. R. Bansevičius kalbėjo apie bendradarbiavimą su dr. S. Bačkaičiu. Šis universitetas buvo vienas iš iniciatorių steigiant Amerikos institutą. Instituto tikslas yra skleisti JAV technologijų ir verslo patyrimą, studijas, informacijos sklaidą, partnerių paiešką.

Komisijos posėdyje švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius daugiausia kalbėjo apie mokslo ir studijų institucijų pertvarkymą: „Be jokios abejonės, mokslas, studijos, technologijos, inovacijos yra ne tik bėgiai, kuriais mes judame į ateitį, bet ir lokomotyvas, kuris gali mūsų visuomenei suteikti tą norimą socialinės visuomenės raidos pagreitį. Ir kai kalbame apie tai realiai, tai, aišku, yra ne kas kita, kaip konkretūs šios visuomenės žmonės, tų žmonių žingeidumas.„2 Lietuva visose srityse turi labai daug talentingų žmonių, tačiau valstybė negali visas sritis vienodai remti, reikia išlaikyti tai, kas jau turima. Kai kurias sritis turi ypač sustiprinti ir investuoti į jas, pavyzdžiui, išskirtini mokslininkų darbai yra kintamo spektro lazerių srityje, biotechnologijoje, aukšto dažno vibrotechnikos srityje, taip pat mokslininkų darbai – matematikoje, fizikoje. Žemės ūkio specialistai yra pasiekę labai aukštą lygį, reikia valstybėje turėti aiškius prioritetus ir aiškią investicijų politiką, verslo skatinimo politiką, ir žemės ūkį galima labai greitai išvesti iš aklavietės.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis kalbėjo apie formuojamą aiškią mokslo bei studijų strategiją, kokios anksčiau nebuvo, net ir vengta šiuo reikalu išsamiau kalbėti. Komitetas dirba su visa bendruomene ir kolegas rektorius mato kiekvieną pirmadienį, kartu rengdami ankščiau priimto Aukštojo mokslo įstatymo pataisas. Dalis pataisų jau priimtos, jos yra susijusios su aiškiai išreikštu tikslu – padidinti universitetų akademinę, ūkinę, finansinę ir administracinę savivaldą. Kitos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos bus susijusios su nauja aukštųjų mokyklų konkrečių studijų finansavimo ir jų kreditavimo sistema. Seka Europos kraštų pavyzdžiais. R. Pavilionis: „/.../ mūsų tikslas yra pasiekti to, kad mokslas, net ir tas, kurį mes vadiname priešakiniu (čia buvo minėtos aukščiausios technologijos, biotechnologijos – informacinės, lazerio ar kokios nors kitos) – visa tai turi būti pasiekiama žmonėms, kurie pakeis mus. Visa tai turi būti perduota jiems, nes jie bus mūsų būsimieji profesoriai, jie bus mūsų valdininkai, jie bus Seimo nariai, politikai ir jie turi gauti iš mokslo visa tai, kas yra geriausia šiandien sukuriama Lietuvoje ir svetur.“

Posėdyje buvo išklausyta 12 pranešimų ir paklausta daug aktualių klausimų, išryškinta su mokslo studijomis susijusios problemos. Komisija parengė rezoliuciją „Dėl bendradarbiavimo mokslo srityje“ ir susumavo svarbesnius siūlymus: 2002 metais vyksiančiame Mokslo ir kūrybos simpoziume suplanuoti sesiją, kurioje būtų išnagrinėta Lietuvos mokslo reforma ir jos strateginis integralumas; JAV LB Krašto valdybai pasirūpinti stažuočių JAV mokslo įstaigose plėtojimu; kvietė JAV LB Švietimo tarybą teikti specialius pageidavimus Vilniaus pedagoginiam universitetui dėl video ir teledistancinės medžiagos; skatino, kad JAV LB ir Lietuvos universitetai ieškotų būdų bendromis jėgomis išspręsti protų nutekėjimo į Vakarus problemą, kad JAV LB Krašto valdyba remtų mokslininkų ir technologinių darbuotojų ryšius bei bendradarbiavimą su JAV universitetais. Į šią rezoliuciją atsakė visi posėdyje dalyvavę pranešėjai ir keletas rektorių, kurie mokslo reikalais posėdyje nedalyvavo. Išdėstytiems siūlymams buvo pritarta.

2001 m. spalio 8–11 d. Komisijos posėdžiai vyko Lemonte, Čikagos priemiestyje. Spalio 11 d. posėdis buvo skirtas Lietuvos mokslo sistemos ir mokslinių institutų reformos klausimui, dalyvavo švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius, JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams S. Bačkaitis, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas, Lietuvos mokslininkų sąjungos prezidentas Vygintas Gontis, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas Algirdas Gaižutis, Klaipėdos universiteto rektorius S. Vaitiekūnas, Kauno technologijos universiteto prorektorius Vytautas Ostaševičius.

Lietuvos mokslo ir studijų restruktūrizacijos klausimu posėdžiai vyko dvi dienas, dalyvavo 5 Lietuvos atstovai ir 14 atstovų iš JAV. S. Bačkaitis: „Posėdis vyko labai nuoširdžia bendradarbiavimo atmosfera. Įvyko atviri pasidalinimai informacija, kritiškos diskusijos, susijusios su vykstančiomis mokslo reformomis Lietuvoje, ir, žinoma, prakaitu ir kantrybe buvo nukaltos konsenso principu 12 rezoliucijų.“

Prof. A. Avižienis aiškino, kad JAV dirbančių mokslininkų grupę sudarė trys skirtingos kategorijos: „Pirmoji – tai tie, kurie tik paskutinio dešimtmečio metu įgijo doktoratus ir atvyko dirbti čia. Jie ne vyresni kaip 30 metų amžiaus. /.../ Kiti mes buvome tie, kurie labai dažnai būnam Lietuvoje, esame dirbę Lietuvoje, o trečia grupė – tie, kurie labai intensyviai dirba mokslinį darbą čia, bet Lietuvoje pasirodo rečiau ir tokiu būdu turi kitą perspektyvą. /.../ Galiu ypač pasidžiaugti, kad mūsų posėdžiai praėjo labai draugiškai, nors buvo ryškių nuomonių skirtumų /.../."

Komisija priėmė rezoliuciją „Dėl mokslo ir studijų padėties Lietuvoje“, kurioje atsispindėjo mokslininkų siūlymai: siekti Europos Sąjungos standartų finansuojant mokslą ir studijas. Mokslo ir studijų institucijoms skiriamos valstybės biudžeto lėšos neturi būti mažinamos dėl pačių institucijų papildomai uždirbtų lėšų; rengiant visas specialybes atsižvelgti į humanitarinio išsilavinimo ir pasirengimo dalyvauti informacinėje visuomenėje būtinumą; atleisti nuo mokesčių visą užsienio partnerių teikiamą švietimui ir mokslui paramą; skirti didesnį dėmesį studijų kokybei Lietuvos regionų aukštosiose mokyklose; priderinti Lietuvos mokslinių ir pedagoginių laipsnių terminologiją prie pasaulyje dominuojančios sistemos, ypač įtvirtinant pirmosios dėstytojų pakopos teises ir pareigas, nustatant jiems atlyginimus, ne mažesnius kaip vidutinis darbo užmokestis; paruošti aukštųjų mokyklų dėstytojų mainų programą ir numatyti jai atitinkamą finansavimą; priimant į darbą ar peratestuojant tiksliųjų, gamtos ir technologijos mokslų mokslininkus, juos būtina vertinti pagal publikacijų skaičių referuojamuose žurnaluose, pagal jų gaunamą moksliniams tyrimams paramą, patentų skaičių ir sugebėjimą dėstyti. Konkursus būtina organizuoti viešai, apie juos paskelbiant mokslininkų leidiniuose ir interneto puslapiuose; grąžinti iki šiol buvusią doktorantūros komitetų sudėtį bei laipsnių teikimo tvarką, kartu užtikrinant aukštą doktorantūros studijų kokybę; panaikinti formalų reikalavimą prieš įgyjant daktaro laipsnį, būtinai paskelbti du straipsnius cituojamuose žurnaluose. Tokius ar kitokius reikalavimus leisti nustatyti patiems doktorantūros komitetams; kviesti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką organizuoti elektroninę mokslinių žurnalų prenumeratą ir ja aprūpinti mokslo ir studijų institucijas; siekti, kad Lietuvos moksliniai žurnalai būtų registruojami ISI (Institute for Scientific Information).

Jaunimo auklėjimas

Šio straipsnio pradžioje buvo pastebėta, kad gyvendami svetimose kultūrose matėme, jog reikia ypatingą dėmesį skirti jaunų žmonių mokslinimui ir auklėjimui. „Integralios tautos“ dokumente buvome įrašę pilietiškumo ir asmenybės ugdymą, kaip svarbią jaunimo auklėjimo priemonę. 1998 m. kovo 3 d. posėdį Komisija paskyrė šios temos nagrinėjimui. Pašnekovais buvo Lietuvos skautijos tarybos pirmininkas Mečislovas Raštikis ir Ilona Vitkauskienė, Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas, Švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Sigitas Čirba. Posėdžio pradžioje buvo perskaitytas Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininko Kęstučio Ječiaus pranešimas apie skautų veiklą išeivijoje.

K. Ječius: „Lietuvos skautų veikla nedaug skiriasi nuo išeivijos lietuvių skautų ar pasaulio skautų veiklos. Gal mažiau pabrėžiamas lietuviškumas, nes jie gyvena savame krašte. Be abejo, reikia dar daugiau sustiprinti tautinį sąmoningumą, gero darbelio ir artimo meilės sąvoką. Kiekvienai jaunimo auklėjimo organizacijai, kad ji galėtų išvystyti tobulą veiklą, reikia lėšų ir vyriausybės paramos. Vien tik iš nario mokesčio ir minimalių aukų organizacija negali išsilaikyti, bet kokiai veiklai reikia ne tik patalpų sueigoms, bet ir stovyklaviečių. Tokią paramą gali suteikti LR Seimas ir LR Vyriausybė.“

M. Raštikis kalbėjo apie bendrą vaikų ir jaunimo ugdymą. Pirmoje vietoje jis laikė šeimą, antroje – mokyklą, o laiką tarp šeimos ir mokyklos pavadino „tarp draugų“: „/.../ tai tarpinė grandis tarp šeimos ir mokyklos, kurioje vaikai ir jaunimas dažnai lieka be suaugusiųjų priežiūros, todėl čia atsiranda galimybė elgtis ir jaustis laisvai, burtis į neformalias grupes. Tų grupių lyderiai dažnai esti fiziškai stipresni, žemesnio intelekto, blogų pomėgių turintys jaunuoliai, kurie turi įtakos kitiems vaikams ir jaunimui. Dažnai vaikai, kurie nesijaučia lygiaverčiai šeimoje, mokykloje, puikiai jaučiasi gatvėje ir kitur tarp bendraamžių.„2 M. Raštikis aiškino, kad dalis atsakomybės turėtų tekti visuomenės informavimo priemonėms, kurios dažnai ieško sensacijų, atskleidžia gyvenimo blogybes, žemos moralės vertybes. Kita dalis atsakomybės tenka visai visuomenei. Pastebėta, kad visuomenėje yra daug nepasitikėjimo, neapykantos, žiaurumo, teisėtumo ir teisingumo nepaisymo, neapibrėžtumo tarp partijų, valdžios institucijų. Dalį atsakomybės turėtų prisiimti religinės bendruomenės, kurios lavina vaikų dvasinį pasaulį, sukuria gerą aplinką bendraminčiams, taip pat vaikų ir jaunimo organizacijos. M. Raštikis: „Mūsų manymu, norint geriau organizuoti vaikų ir jaunimo ugdymą tarpinėje grandyje tarp šeimos ir mokyklos, reikia įvertinti šiuo metu veikiančių visų organizacijų programas, veiklos principus, metodus. Paanalizuoti per daugelį metų susiformavusias tradicijas, patirtį Lietuvoje ir kitose šalyse. Tada bus įmanoma nustatyti, kokios organizacijos gali duoti geriausius ugdymo rezultatus /.../.“

I. Vitkauskienė kalbėjo apie skautiškus metodus ir ko siekia skautybė: „Skautavimas – tai žaidimas, tai mokymasis per veiklą, tai mažytis visuomenės modelis su savais ministrais bei jų pavaldiniais. Kad būtum geru vadovu, pirmiausia privalai išmokti klausyti ir išgirsti. Žaidimo erdvė – tai gamta, taisyklės – tai įžodis ir priesakai. Narių pasiskirstymas pareigomis – tai skilčių sistema. Simbolika – tai gamtos bei žvėrių siluetai, tautos didvyrių vardai. Asmenybės ugdymas taip pat labai svarbi metodo dalis. Mes manome, kad veikla gamtoje lavina žmogaus kūną, emocijas, intelektą, charakterį, dvasią. Gamtos panaudojimas auklėjimui leidžia patenkinti net jauno žmogaus pirminius įgūdžius, formuojančius savarankiškumą, tai yra sugebėjimą pačiam pasistatyti būstą, užsikurti ugnį, pasigaminti maistą.“

Ateitininkų federacijos vicepirmininkas Vidas Abraitis labai suglaustai pristatė, kas yra ateitininkai. Tai yra katalikiška visuomeninė jaunimo organizacija, kurios tikslas yra atsinaujinti patiems, atnaujinti visuomenę, tautą ir bažnyčią. Ateitininkai siekia pažinti save, savo galimybes ir naudoti jas žmonių gerovei. Pagal sugebėjimus, polinkius ir galimybes ateitininkai dalyvauja kultūriniame, visuomeniniame, religiniame bei valstybiniame krašto gyvenime. Ateitininkų šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje“. Penki ateitininkų principai: katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas.

Ateitininkų federacijos pirmininkas V. Malinauskas: „Mūsų klimato sąlygoms veiklai reikia patalpų. Be to mes niekaip negalime išsiversti, todėl norėčiau dar kartą priminti, ką sakė mūsų vicepirmininkas: valstybė galėtų ir turėtų paremti mūsų pastangas susigrąžinti turtą, pastatus, kurie buvo pastatyti mūsų pačių, organizacijos narių, kurie dar tebėra gyvi, lėšomis ir pastangomis.“

Iš pranešimų paaiškėjo, kad abi organizacijos – skautai ir ateitininkai – turi po 3 000 narių. Lietuvoje moksleivių trijų pakopų mokyklose 1996–1997 mokslo metais buvo 688 tūkstančiai. Organizacijų veiklai plačiau išsivystyti trukdo ne tik finansų stoka, bet ir neturėjimas vietos susirinkimams, stovyklavimui.

Ministras Z. Zinkevičius paminėjo, kad jaunimo organizacijose dalyvauja per 20 tūkst. moksleivių. Jis išskirtinai kalbėjo apie maironiečius. Tai Sąjūdžio paskatinta kurtis organizacija, telkianti maždaug apie 1 000 moksleivių, šiuo metu labai veikli. Toliau kudirkaičiai, kurie tęsia išeivijos varpininkų, Vinco Kudirkos tradicijas. Turi 600 narių. Jaunieji sakaliukai – Lietuvos socialdemokratų globojama organizacija, turi 2 000 narių, labiausiai politizuota iš visų organizacijų. Jaunieji ūkininkai turi per 2 000 narių, daugiausia žemės ūkio mokyklų moksleivių. Valančiukai, sekanti vyskupo Motiejaus Valančiaus idealais, blaivybės idėjas skelbianti organizacija. Aktyvūs yra jaunieji kraštotyrininkai, kurių yra daugiau nei 2 000. Paminėjo jaunųjų geologų, geografų, orientacininkų, fizikų, įvairių sportinių ir dalykinių sąjungų dalyvių grupeles, bet jos yra negausios.

Z. Zinkevičius: „Ministerijos nuomone, dabar yra labiausiai remtina lietuvių skautija. Aš stengsiuosi, kad jie atgautų nuosavybę. /.../ Žinoma, reikia, kad atgautų stovyklavietes. Apskritai stovyklas aš pasiryžęs remti, kas jas organizuotų. Čia yra labai svarbu. /.../ Dėl ateitininkų. Visais būdais pritarsiu ir remsiu jų namų grąžinimą. Čia jau negali būti kalbos. Reikia remti jų stovyklavietę. Berčiūnų stovyklavietė yra gera ir visais atžvilgiais ją reikia remti.“

S. Čirba pateikė išsamią statistiką apie Lietuvos jaunimą, apie jų organizacijas, veiklą ir įvairius atsiliepimus. Baigdamas pranešimą padarė keletą išvadų: pirma, kas ketvirtas jaunas žmogus teigia, kad Lietuvoje yra jaunimo interesams atstovaujančios organizacijos. Kas antram jaunam žmogui neteko girdėti apie šias institucijas; antra, jaunimo nuomone, jaunimo interesams atstovaujančioms organizacijoms trūksta iniciatyvos ir noro bendrauti (tai pabrėžia pats jaunimas). Jauni žmonės pasigenda informacijos apie šių organizacijų veiklą; trečia, 3 proc. jaunimo priklauso kokiai nors jaunimo organizacijai. Dažniausiai minima organizacija yra skautai.

S. Čirba pateikė tris siūlymus: pirma, valstybė turėtų aiškiai pasakyti, kad nevyriausybinių organizacijų veikla turi būti prioritetas prieš valstybinių institucijų veiklą. Nevyriausybinės organizacijos tą patį darbą atlieka tris keturis kartus pigiau, negu atliktų vyriausybinė organizacija; antra, Lietuvos savivaldybės turi būti suinteresuotos skatinti jaunų piliečių aktyvumą per nevyriausybinių organizacijų veiklą ir jas remti tiek materialiai, tiek moraliai; trečia, mokyklose jaunimo organizacijos turi rasti savo partnerį, išnaudoti jų materialinę bazę, t. y. mokyklų pastatus, naudotis mokyklų inventoriumi, ypač kaimo mokyklose, nes kaimo vietovėje mokykla galėtų tapti mokslo, kultūros ir visuomeninio gyvenimo židiniu toje vietoje.

Komisija 1998 m. kovo 6 d. priėmė rezoliuciją „Dėl jaunimo organizacijų rėmimo“, kurioje siūlė „vyriausybei įvertinti visų jaunimo organizacijų veiklos principus, metodus, narių skaičių, narystę pasaulinėse organizacijose, peržiūrėti per daugelį metų susiformavusias tradicijas, kad būtų galima nustatyti, kurios organizacijos pasiekia geriausius auklėjimo rezultatus; paremti išsivysčiusias jaunimo auklėjimo organizacijas, kad suteikus būtiną materialinę bazę, jos galėtų plėsti sėkmingai pradėtą darbą; padėti įsigyti reikalingas patalpas, Lietuvos skautijai ir ateitininkams stovyklavietes, Ateitininkų federacijai sugrąžinti jų teisėtą nuosavybę.“

Komisija dažnai į savo posėdžių darbotvarkes įtraukdavo jaunimo reikalus ir sekė jaunimo organizacijų veiklos vystymosi progresą. Rezoliucijoms atsakymus gavo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinės jaunimo reikalų tarybos, kun. Antano Saulaičio, vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio, Švietimo ir mokslo ministerijos, Finansų ministerijos.

Komisija nuolatos posėdžiuose svarstė įvairias temas, ypač „Integralioje tautoje“ minimus klausimus, kvietė pranešėjus, kurie pateikdavo reikiamą informaciją ir atsakydavo į rūpimus klausimus. Organizuojant Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisiją buvo suprasta, kad Komisija nebus vykdomasis organas, tačiau teiks pasiūlymus – Lietuvai ir išeivijai. Komisija rezoliucijas išsiuntinėdavo įvairioms ministerijoms ir institucijoms. Planuodami tolesnius posėdžius, atkreipdavo dėmesį į gautus atsakymus, kad galėtų nutarti, kokį klausimą reikia toliau gvildenti ir teikti siūlymus.

Vieną pavasarį Kaziuko mugėje norėjau nusipirkti verpstę, kurioje buvo labai gražiai ir kruopščiai išdrožinėtas gyvybės medis. Liaudies meistras paaiškino: „Būtinai pirkite gyvybės medį tik su puodu, tik su šaknimis.“ Kuomet pagalvoju apie mūsų tautos likimą, prisimenu tuos žodžius. Lietuvių tautos kultūra išsilaikys ir augs tik Lietuvoje, nes čia yra tautos šaknys. Išeivija, kaip to gyvybės medžio lapai, gali tik padėti, o be šaknų nuvys ne tik lapai, bet ir pats medis.

Šis Liūdos Rugienienės ciklas „Bendras darbas Lietuvai“ skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.