RAŠYTOJAS L. KATKUS: DIRBU RŪSYJE, NES NETURIU KITO RAMAUS KAMPO

Poetas, vertėjas, rašytojas Laurynas Katkus Lietuvoje ir užsienyje garsėja ne tik savo kūryba, bet ir kūrybinio rašymo praktikomis. Įvairiapusis pašnekovas sutiko pasidalyti įžvalgomis apie rašytojo ir mokslininko vietą visuomenėje ir kūrybines nišas.

– Neseniai dalyvavote Birmingamo literatūros festivalyje. Kokios tai patirtys? Ar rašytojas nūdienos Lietuvoje vis dar turi būti socialus?

– Lietuvoje literatūros festivaliai apsiriboja vienu žanru, dažniausiai lyrika, o Birmingamo festivalio programa nepaprastai įvairi: nuo poezijos iki memuarų, nuo komiksų iki "storytellerių" (tai yra istorijų pasakotojų iš atminties, kurie pastaruoju metu labai išpopuliarėjo Anglijoje). Aš su Indre Valantinaite ir latvių prozininku Paulu Bankovskiu dalyvavome "Baltiškuose pusryčiuose". Kitą dieną buvo surengtas vakaras Notingame, buvusių anarchistų knygyne. Birmingame paklausus, ar kas supranta lietuviškai, iš gana gausios publikos neatsiliepė niekas, o Notingame tarp klausytojų buvo keletas naujosios bangos išeivių. Į vakarą atėjo ir anglų rašytojas Stephenas Collishaw, dešimtajame dešimtmetyje gyvenęs Žirmūnuose, Vilniuje. Kadangi skaičiau esė ištrauką, kurioje pasakojama apie kitą Lietuvos sostinės rajoną, Šnipiškes, kalbos mums nepritrūko.

Į klausimą dėl rašytojo socialumo bendro atsakymo neturiu. Tai priklauso nuo temperamento, įpročių, siekių. Tarkim, man patinka dalyvauti skaitymuose, patinka rimtai ir nerimtai bendrauti su literatūra besidominčiais žmonėmis. Skaitydamas viešai pasitikrinu savo tekstus, ir pastebiu tai, ko nepastebėčiau skaitydamas pats vienas. Bet kitam gal kitaip.

– Ar rytais vis dar rašote daugiabučio rūsyje? Kodėl renkatės tokią uždarą erdvę?

– Dirbu rūsyje todėl, kad neturiu kito tokio ramaus kampo. Dabar ir kaimynai jau žino, kad ten ne vaiduoklis krebžda. Prie šitos darbo vietos taip pripratau, kad jeigu kas pasiūlytų virš žemės esančias patalpas, kažin ar sutikčiau.

– Kauniečiai jus prisimena iš tarpmedialių susitikimų "Kafkart", kuriuose skaitėte kūrybinio rašymo paskaitas. Kaip išlaisvinama rašančiojo vaizduotė? Koks jūsų, kaip lektoriaus, unikalus metodas?

– Mano supratimu, kūrybinio rašymo seminarų tikslas yra ne išlaisvinti rašančiojo vaizduotę – tai paties kūrėjo reikalas, bet pasidalyti patirtimi, pasimokyti kritikuoti ir priimti kritiką. Stebuklingo metodo neturiu. Stengiuosi, kad iš anksto nebūtų nurašomas nė vienas dalyvis, kad būtų diskutuojama atvirai, bet geranoriškai. Nežinau, ar tai visada pavyksta, bet iš atgarsių atrodo, kad Kauno seminare pavyko šį tą sudaiginti. Bet tai pirmiausia organizatorių, surinkusių spalvingą dalyvių chebrą, nuopelnas.

– Esate tarptautinis rašytojas, verčiamas į pagrindines pasaulio kalbas. Kaip pasiekiama užsienio skaitytojų auditorija? Ar skiriasi jūsų kūrybos vertinimai Lietuvoje ir užsienyje?

– Vokiškai ir angliškai yra pasirodžiusios kelios mano knygos, bet iki tarptautinio rašytojo man dar toli.

Mane stebina, kaip mūsų inteligentija vertina literatūros sklaidą už šalies ribų. Viena vertus, nuolat aimanuojama, kad lietuvių literatūra nesidomima, kad ji nežinoma, neverčiama ir t. t. Tuo pat metu į verčiamus kūrinius žiūrima įtariai. Jau du dešimtmečius akylai sekama, kad tik kas neparašytų europoezijos, euroromano (suprask, pirmiausia užsienio publikai skirto kūrinio – nors kaip tai nustatyti, niekas nežino), net jaunos kritikės samprotauja, kad apie sovietinius laikus rašoma todėl, kad jie tampa apsimokančia preke, skirta sovietmečio realijomis besižavintiems Vakarams.

Toks požiūris rodo menką Vakarų išmanymą ir kartu labai arogantišką požiūrį į juos. Sovietinė egzotika seniai nebėra populiariausia tema. O jeigu galvojama, kad Vakarų leidėjas ar redaktorius yra visiškai praradęs nuovoką ir skonį, ir, vos pamatęs sovietinę egzotiką, tuojau pat atriša didelį dolerių maišą – ką čia dar pridurti, čia dėdės Semo karikatūros sovietinių laikų "Šluotoje", ne kas kita!

Tą patį patyrė ir ankstesnių kartų rašytojai, pavyzdžiui, Tomas Venclova ar Ričardas Gavelis, taigi istorija kartojasi. Jiems irgi nuolat prikaišiota, kad yra nelietuviškai intelektualūs, nusisukę nuo kaimo, kad mokosi iš kitataučių autorių, kad rašo norėdami įsiteikti rusų disidentams, žydams, Vakarų liberalams. O iš dabartinės perspektyvos matome, kad jų kūrybinė pozicija yra pilno, neprovincialaus, europietiško geriausia prasme lietuviškumo pavyzdys.

– Humanitarinių mokslų daktaro disertacijos pagrindu išleidote monografiją apie Rytų Prūsijos poeto Johannesso Bobrowskio ir lietuvių išeivio Alfonso Nykos-Niliūno lyriką, tačiau mokslininko situacijos apmąstymas jaučiamas ir jūsų romane "Judantys šešėliai". Koks, jūsų akimis, yra dabartinės Lietuvos mokslininko portretas? Ar emigracija yra vienintelis kelias į prasmingą būtį?

– Galiu kalbėti tik apie humanitarinius mokslus, pirmiausia, apie filologiją. Apskritai situacija nebloga, net, sakyčiau, gera. Dirba nemažai vyresnių ir jaunesnių mokslininkų, turinčių kritinę nuovoką ir platų akiratį. Didžiausia problema dabartinėje akademijoje – darbo ir materialinės sąlygos, solidų mokslo lygį už elgetišką atlygį palaikančių intelektualų išnaudojimas (čia šis žodis visiškai tinkamas ir atitinka esmę). Tačiau išaugę su tradicija, kur kultūros žmogus negali susiteršti socialiniu veikimu ir apskritai žemomis materijomis, humanitarai linkę pavieniui ir pasyviai kentėti. Iš jų neišskiriu ir savęs praėjusiame filologo gyvenime.

– Esė rinkinyje "Sklepas ir kitos esė" kalbate apie posovietinio žmogaus ištrūkimą į laisvąjį pasaulį. Kokiam skaitytojui adresuojate šią knygą: įstrigusiam laike ar besiveržiančiam į Vakarus? Ar Lietuvoje jau yra laisvas skaitytojas?

– Iš tikrųjų laisvės tarp mūsų skaitytojų dar trūksta. Egzistuoja stiprūs, vos ne karminiai stereotipai ir labai apibrėžti lūkesčiai. Viena, gal didžiausia grupė nori, kad literatūra pateiktų unikaliai dorų ir dvasingų lietuvių portretus ir prisidėtų prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo. Kitai grupei literatūros vardo vertas tik rašymas apie rašytojo gyvenimą, priešpriešinamą runkelių, popsininkų ir buržujų gyvenimui. Dar kita laukia nesulaukia lietuviško Dano Browno, kurio aštriųjų siužetų bučinys mūsų literatūrą iš negrabios varlės pavers "cool and sexy" karalaite (keista, bet tarp jų nemažai intelektualų).

Vis dėlto yra Lietuvoje ir skaitytojų, kurie tiesiog domisi ir netgi myli šiuolaikinę literatūrą, kurie nesitenkina stereotipiniais vertinimais, o stengiasi patys susidaryti nuomonę, kurie džiaugiasi jos sėkmėmis, išgyvena dėl nesėkmių ir stengiasi išsiaiškinti priežastis; kurie suvokia, kad žodžio menas yra sąžiningas įrankis apmąstyti ir įamžinti vienintelį mums duotą gyvenimą, kad nedidelėje šalyje skaitytojų vaidmuo kuriant literatūrą yra svarbesnis, nei paprastai manoma.