„Norime vokiečiams atskleisti Europos šalių poezijos grožį“, – sako vokiečių poetas, radijo pjesių autorius, vertėjas ir leidėjas Hansas Thillas. Sudaręs ne vienos šalies poezijos rinkinį, jis su kolegomis šiemet išleido šešių lietuvių poetų antologiją „Kaimynų poezija: poetai verčia poetus“.

„Kaimynų poezija: poetai verčia poetus“ – tarptautiniu mastu pripažintas projektas, gimęs prieš beveik keturis dešimtmečius. Kiekvienais metais vokiečių kalba išleidžiama vis kitos šalies poezijos antologija, padedanti Vokietijos skaitytojams geriau susipažinti su mažiau žinomais užsienio poetais

Naujausioje antologijoje pateikiami šešių lietuvių poetų eilėraščiai: Simono Bernoto, Nerijaus Cibulsko, Vaivos Grainytės, Birutės Grašytės-Black, Tautvydos Marcinkevičiūtės ir Donato Petrošiaus. Juos vertė vokiečių poetai Uwe Kolbe, Dagmara Kraus, Thomas Kunst, Marcus Roloff, Lara Rüter ir Sonja vom Brocke.

H. Thillas veda projekto kūrybines dirbtuves, sujungiančias vokiečių poetus su kitų šalių kūrėjais. Gegužę apsilankęs Kauno literatūros savaitėje, jis pristatė neseniai išleistą lietuvių poetų antologiją ir pasidalino savo paties poezija. H. Thillo kūryba įvertinta įvairiais prizais, tarp jų – Bazelio lyrikos premija už knygą „Užkimęs Anarchimedas“ (Der heisere Anarchimedes, 2020). Pokalbis su rašytoju – apie skirtingas Europos šalis jungiantį išskirtinį projektą, poezijos vaidmenį vienijant tautas ir svarbų vertėjo darbą.

– Papasakokite apie projektą „Kaimynų poezija: poetai verčia poetus“, kurio kūrybines dirbtuves vedate. Kaip gimė ši idėja?

– Nedideliame, netoli Prancūzijos sienos esančiame Vokietijos Edenkobeno mieste, apsuptame vynuogynų, yra poetų namai, pavadinimu Kuenstlerhaus. Jau 36-erius metus čia vyksta projektas „Kaimynų poezija: poetai verčia poetus“. Jo pagrindinė idėja yra kiekvieną vasarą čia pakviesti šešis poetus iš vienos užsienio šalies ir šešis vokiečius poetus, kurie svečių eilėraščius išvers į vokiečių kalbą. Projektas vykdomas 36-erius metus, tad mūsų poetų namuose jau lankėsi daugelio Europos šalių poetai. Šią vasarą lauksime atvykstančių armėnų, o praėjusiais metais čia lankėsi lietuviai poetai, kurių poezijos antologiją vokiečių kalba šiais metais išleidome. Su mumis bendradarbiavo germanistė Rūta Eidukevičienė, kuri iš pradžių linijinio vertimo būdu išvertė lietuvių poetų poeziją į vokiečių kalbą, parodydama mums, kuris lietuviškas žodis tam tikroje eilutėje atitinka vokišką. Tokiu būdu lietuvių kalbos nemokantys vokiečiai poetai galėjo išversti svečių eiles.

Lietuvių poezija yra labai moderni, miestietiška, bet kartu gausi gamtos vaizdinių. Pastebėjau, kad moteris poetes Lietuvoje domina lyčių santykiai ir gamtos bei žmogaus ryšiai.

Norime vokiečių kalba išleisti visų Europos tautų poezijos antologijas, atskleisti vokiečiams europietiškos poezijos grožį. Beje, mūsų projekte yra dalyvavę ne tik Europos, bet ir Izraelio bei Turkijos poetai. Kartu svečiams norime parodyti kiek kitokią Vokietiją, pakviesdami juos ne į Berlyną ar Miuncheną, bet mažai žinomą Edenkobeną, kurio kraštovaizdis ir kultūra visiškai kitokie nei didžiųjų miestų.

Šias dirbtuves sugalvojo vokiečių rašytojas Gregoras Laschenas, jis buvo mano pirmtakas. O pati pirminė idėja gimė Rytų Vokietijoje šaltojo karo laikais. Negalėdami patekti į Vakarų šalis, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje gyvenę vokiečiai minėtu linijiniu būdu į vokiečių kalbą versdavo kitų šalių poetų kūrybą. Tad tai – išties ilga ir komplikuota, bet labai graži idėja.

– Kokiu principu vyko kūrybinės dirbtuvės? Kaip bendradarbiavo į Edenkobeną atvykę lietuviai ir jų poeziją vertę vokiečiai, kurie nėra profesionalūs lietuvių kalbos vertėjai? Gal galite šiek tiek papasakoti apie projekte dalyvavusius vertėjus – ar tai įvairių kartų vokiečių poetai?

– Taip, projekte dalyvavo įvairių kartų vokiečių poetai. Viena iš lietuvių poeziją vertusių poečių yra Lara Rüter, gimusi 1990-aisiais. Poetės Sonja vom Brocke ir Dagmara Kraus yra viduriniosios kartos atstovės, o Uwe Kolbe, Thomas Kunst ir aš priklausome vyresniųjų kategorijai.

Iš pradžių susisiekiau su jau minėta R. Eidukevičiene, kuri man pasiūlė penkiolika lietuvių poetų. Perskaitęs jų eilėraščius, išrinkau šešis įvairių kartų atstovus. Paprašėme jų atsiųsti po penkiolika savo eilėraščių – tiek naujų, tiek senesnių. Šiuos eilėraščius Rūta linijiniu būdu išvertė į vokiečių kalbą, surašydama mums komentarus: šio žodžio reikšmė tokia, bet jis gali reikšti ir tai.

Praėjusią vasarą lietuviai poetai savaitei atvyko į Edenkobeną, pasitikome juos su vakariene ir poezijos skaitymais. Poetų namuose turime didelį sodą, tad vasaromis čia labai smagu. Dirbtuvių metu vokiečiai poetai turėjo puikią galimybę paklausti lietuvių jiems rūpimų klausimų apie verčiamus eilėraščius ir įsitikinti, ar versdami eina teisinga kryptimi. Kaip minėjau, iš R. Eidukevičienės buvome gavę abstraktų vertimą, kurį turėjome paversti į gražią, poetišką vokiečių kalbą. Kūrybinių dirbtuvių metu vokiečiai poetai lietuvių poetų klausinėjo visko, kas jiems rūpėjo, siekdami kuo tiksliau išversti eilėraščius. Bendros dirbtuvės padėjo užmegzti artimą ryšį, geriau suprasti lietuvių eilėraščius ir kokybiškiau juos išversti. Poezijos vertimas tikrai nėra lengvas darbas, tad vertėjams labai padėjo tai, kad jie su eilėraščių autoriais galėjo bendrauti čia ir dabar. Įdomu tai, kad knygoje yra pateikti net keli kai kurių eilėraščių vertimai. Tad galima juos palyginti tarpusavyje ir pažiūrėti, ar, tarkime, Uwe Kolbe visuose jo verstuose eilėraščiuose paliko savo braižą.

Tarpusavyje susikalbėjome angliškai, kartais ir prancūziškai ar ispaniškai. Lietuviai yra tikri poliglotai – visi kalba bent jau angliškai, o kai kurie ir kitomis kalbomis. Šią vasarą turėsime dirbtuves su armėnų poetais, kurių dauguma šneka tik armėniškai, tad susikalbėti mums padės netoliese esančio universiteto atstovai.

– Tikriausiai projekto metu užsimezga labai artimas ryšys, kuris padeda dar tiksliau išversti svečių poeziją?

– Taip, projektą galima pavadinti tikra draugysčių mezgimo mašina. Visą savaitę vokiečiai ir lietuviai leido laiką kartu, drauge dalyvavo dirbtuvėse, diskutavo, skaitė poeziją, gėrė vyną. Visa tai labai suartina. Kartais užsimezga tokia stipri draugystė, kad vėliau kai kurių projekte dalyvavusių užsienio poetų kūryba būna išleidžiama jau kitų leidyklų. Aš pats projekto metu labai susidraugavau su lietuvių poetu Donatu Petrošiumi, su kuriuo esame surengę poezijos skaitymų ne viename Vokietijos mieste ir kartu pasirodėme Kauno literatūros savaitės programoje.

– Kaip Vokietijos publika reagavo į lietuvių poetų antologiją? Ar vokiečius domina lietuvių poezija?

– Projekto metu turėjome du lietuvių poezijos skaitymus – vienus poetų namuose, o kitus netoliese esančiame universitete. Kai šių metų pavasarį antologija buvo išleista, ją pristatėme Leipcigo knygų mugėje. Visi pristatymai sulaukė nemažo susidomėjimo, nes tai – pirmoji lietuvių poetų antologija, Vokietijoje išleista per daugybę metų. Į savo projektą nekviečiame pačių žymiausių poetų, kurių kūryba jau yra išversta į vokiečių kalbą. Kviečiame tuos, kurie yra mažiau žinomi ir dar nepastebėti vokiečių leidėjų – tai mums įdomiausia. Mūsų projektas jau gana žinomas Vokietijoje, poezijos gerbėjai žino, kad kiekvienais metais išleidžiame naujos šalies poetų antologiją. Tad Edenkobene vykstančiuose poezijos skaitymuose sulaukiame klausytojų ne tik iš Vokietijos, bet ir kaimyninės Šveicarijos.

– Kokia jums pačiam atrodo šiuolaikinė lietuvių poezija? Galbūt pastebite skirtumų nuo vokiečių poezijos?

– Lietuvių poezija yra labai moderni, miestietiška, bet kartu gausi gamtos vaizdinių. Pastebėjau, kad moteris poetes Lietuvoje domina lyčių santykiai ir gamtos bei žmogaus ryšiai. Be abejo, lietuviška poezija skiriasi nuo vokiškos, nes kiekviena šalis turi savo kontekstą, kuris daro įtaką poetams. Tarp Vokietijos jaunosios kartos kūrėjų šiuo metu populiari kalbos poezija, kuri neturi aiškios temos ir labiau žaidžia su pačia kalba, kuri ir tampa pagrindine tema. Tarp lietuvių poetų ši poezijos rūšis galbūt dar nėra tokia populiari. Skaitant užsienio poetų kūrybą, man labiausiai patinka tai, kad poezijoje nėra mažų šalių. Visos šalys turi puikios poezijos, nesvarbu – jose gyvena 300 mln. gyventojų ar 6 mln. Tai ir yra tikrasis poezijos grožis.

– Jūsų projektas per poeziją sujungia skirtingų šalių poetus ir padeda užmegzti tarpkultūrinį dialogą. Šiuo metu Europa išgyvena išties nelengvą metą – apie šią krizę ir literatūros vaidmenį joje buvo diskutuojama ir Kauno literatūros savaitės metu. Jūsų nuomone, kokią reikšmę poezija ir literatūra apskritai turi šiuo sunkiu laikotarpiu?

– Kaip minėjau, šis projektas yra tikra draugysčių mašina, padedanti tarp skirtingų šalių poetų užmegzti artimus ryšius. Pats šio projekto metu suradau ne vieną gerą draugą, pavyzdžiui, ukrainiečių rašytoją Jurijų Andruchovyčių, su kuriuo keliavau po Vakarų Ukrainą. Žinoma, vien tokiais projektais karų nesustabdysi, bet mes galime prisidėti vienijant skirtingų šalių kūrėjus ir mezgant bendrą dialogą. Dirbtuvių metu versdami eilėraščius, mes lyginame, kaip veikia mūsų protai, mąstymas, ir pamatome, kad fundamentalių skirtumų tarp mūsų nėra. Tad manau, kad kultūra yra atsakymas, kovojant prieš neapykantą ir blogį.

Vertimas yra vienos kalbos transformacija į kitą, o poezija – matytų vaizdinių, išjaustų jausmų ir girdėtų melodijų transformacija į tekstą.

Prieš keletą metų viešėjau Rygoje ir Taline, kadangi esame išleidę ir Latvijos bei Estijos poetų antologijas. Tuo metu mano draugas ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas rinko paramą Ukrainai. Nuvykęs į Rygą ir Taliną, skaitymų metu jo kontaktus galėjau duoti ne vienam žmogui, norinčiam padėti. Per 36-erius metus, kol vyksta projektas, Europoje sukūrėme visą ryšių sistemą, paremtą nuoširdžiomis draugystėmis, kas išties džiugina ir gali padėti sunkiu metu.

– Pastebėjote, kad poeziją versti išties nelengva, kadangi reikia kita kalba išreikšti poeto užrašytas alegorijas ir simbolinius vaizdinius. Kaip manote, galbūt dėl šios priežasties poezijos vertėjas iš dalies tampa ir jos bendraautoriumi? Pats ilgus metus dirbote vertėju – galbūt dėl to jautriau reaguojate į savo poezijos vertimus?

– Sutinku, kad vertėjas iš dalies tampa teksto bendraautoriumi, kadangi ne visada viską galima tiksliai perteikti kita kalba. To paties eilėraščio parašyti kita kalba yra tiesiog neįmanoma, tad vertimą galima laikyti interpretacija. Duodamas savo eiles išversti vertėjui, tu išreiški pasitikėjimą juo ir nesikiši į jo darbą. Skaitau keliomis kalbomis – italų, prancūzų, ispanų, anglų – todėl galiu perskaityti kai kurių savo eilėraščių vertimus ir juos palyginti su originalais. Vis dėlto niekada taip nedarau. Kai kurie poetai, suprasdami kalbą, į kurią buvo išversti jų eilėraščiai, prašo vertėjų juos redaguoti. Tačiau aš taip nedarau, visada vertėjams kartoju, kad versdami mano eilėraščius jie turi mąstyti savo galva, nes mąstyti taip, kaip aš, deja, neįmanoma. Tiesiog džiaugiuosi, kad mano eilėraščiai yra verčiami į kitas kalbas ir pernelyg nesikišu į jų vertimus. Juk, kaip minėjau, to paties eilėraščio kita kalba užrašyti nėra įmanoma, todėl vertimai visada yra didesnės ar mažesnės interpretacijos.

Ilgus metus verčiau tekstus iš prancūzų, anglų, italų, ispanų kalbų, tačiau tuo jau nebeužsiimu ir dabar esu tiesiog poetas. Augau Baden Badene, buvau nuolat apsuptas skirtingų kalbų ir dialektų, o mano mama buvo iš Elzaso kilusi prancūzė. Tad su skirtingomis kalbomis ir jų vertimais susidūriau nuo mažens, o tai tarsi savaime skatino pasirinkti vertėjo kelią. Poezija ir vertimas man atrodo turintys stiprų tarpusavio sąryšį. Juk vertimas yra vienos kalbos transformacija į kitą, o poezija – matytų vaizdinių, išjaustų jausmų ir girdėtų melodijų transformacija į tekstą. Man vertimas yra ir tam tikra poetinė strategija. Jei paskaitytumėte mano eilėraščių, pamatytumėte, kad juose labai daug amerikiečių, prancūzų, afrikiečių poetų vertimo, eilėraščiuose rastumėte ir suahilių kalbos žodžių. Norint sužinoti, ką jie reiškia, reikėtų juos išsiversti. Laimei, šiais laikais tai labai paprasta – vos keli paspaudimai kompiuterio klaviatūroje.