R. NAUJANYTĖ-BJELLE: VADOVAUTIS STANDARTAIS MAN SVETIMA

Muzikos autorė ir atlikėja, lektorė, LATGA tarybos prezidentė Raminta Naujanytė-Bjelle įsitikinusi, kad buvimas nepatogioje situacijoje – tai būdas tobulėti, o tobulėjimas yra esminis gyvenimo variklis.

Bjelle neapsiriboja muzikine kūryba – dalyvauja visur, kur jaučiasi reikalinga ir galinti pagerinti aplinką. Taip sako įprasminanti savo būtį ir jaučianti gyvenimo pulsą. Apie kūrybą, įvairias veiklas, stereotipus ir spalvotus plaukus – pokalbis su R.Naujanyte-Bjelle.

– Turite daug ir įvairių veiklų – studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (MLTA) doktorantūroje, dėstote, esate asociacijos LATGA tarybos prezidentė, dalyvaujate edukaciniuose projektuose. Kaip suspėjate? Ar tokia plati veikla neatitraukia nuo pačios esmės – muzikos?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neatitraukia. Ir nepasakyčiau, kad viską spėju. Prioritetus skirstau pagal laiką, visi mano darbai turi tam tikrus ciklus. Pernai daugiau dėmesio skyriau asociacijai LATGA, nes tai buvo nauja veikla, taip pat koncentravausi į akademinę veiklą – doktorantūros studijas. Šią vasarą laiko skyriau įvairiems edukaciniams projektams. Bet žingsnis po žingsnio visos mano veiklos ima sietis. Man patinka, kad vienoje sferoje galima atrasti tiek daug skirtingų kampų, tuomet aš jaučiuosi patogiai, nes mano asmenybei tai labai priimtina. Bet kartais gailiuosi, kad tenka dalytis kūrybos laiku su kitomis veiklomis. Kita vertus, kūryba irgi turi tam tikrų etapų, tad nors jai laiko lieka mažiau, negaliu sakyti, kad neužtenka. Galbūt kūriniai gimsta ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau jie būna brandesni, labiau išgyventi.

– Kažkada, dar bebaigdama kompozicijos magistro studijas LMTA, sakėte, kad norite sujungti du skirtingus savo kūrybinius veidus – akademinį ir tą, kuris matomas populiariojoje kultūroje. Kaip sekasi vykdyti kūrybinę sintezę?

– Dabar jau galiu sakyti, kad nebekuriu tik akademinei arba tik populiariajai erdvei. Skirtingos muzikinės sferos mano kūryboje jau pradėjo jungtis ir kuo toliau, tuo organiškiau. Labai džiaugiuosi, kad LMTA mano iniciatyva atsirado dainų rašymo disciplina. To labai norėjau – kantriai ėjau mažais žingsniais, laukiau, ir noras išsipildė. Man nebesinori vartoti terminų "akademinė muzika" ir "populiarioji muzika". Supratau, kad netelpu nė į vienos sferos rėmus, o kūryboje paisyti reglamentų ir vadovautis standartais man yra labai svetima. Radau tarpinį variantą ir savo dualumą sujungiu į vientisą darinį. Tai yra labai patogu ir malonu, nes anksčiau, skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Kaip šią jūsų koncepciją priima publika? Ar nesumažėjo klausytojų ratas?

– Mano klausytojų ratas pasipildė tais, kurie labiau supranta mano kūrybą. Iš tiesų pastaraisiais metais gerokai sumažinau savo sceninę veiklą. Dariau tai labai sąmoningai, ne vien pandemija turėjo įtakos. Šiuo metu bręsta mano naujas albumas, su sena kūrybine medžiaga eiti į sceną natūraliai norisi rečiau. Žinojau, kad visa koja būdama scenoje nesugebėsiu kokybiškai dėstyti ir skirti pakankamai laiko doktorantūrai. Retesni koncertai būna išskirtiniai, įdomesni, o kai išleisiu naują albumą, natūraliai norėsis koncertuoti daugiau. Kai atradau akademinę veiklą, scena man nebėra siekiamybė, o tik priemonė pasiekti savo tikslą – skleisti kūrybą, kad ji būtų išgirsta.

– Apie albumą lengviau kalbėti tada, kai jis jau išleistas. Vis dėlto gal prasitartumėte, kuo jis bus ypatingas ?

Skirstydama save į akademinę Bjellę ir populiariosios kultūros Bjellę, jaučiausi lyg vienu metu nešiočiau džinsus ir pūstą suknelę.

– Jame integruoju savo disertacijos projekto elementus – interaktyvius muzikos instrumentus. Jaučiuosi subrendusi albumui, kuriame būčiau nepriklausoma nuo aplinkos. Iki šiol jaučiausi įsipareigojusi klausytojui, stiliui. Dabar jau to nebesinori. Nebebijau rašyti ir paprastai, ir eksperimentuoti. Šiuo metu man svarbu ištransliuoti idėjas ir mintis taip, kaip įsivaizduoju, kad jos skambės tiksliausiai. Jau po truputį pritaikau interaktyvius, gestais valdomus instrumentus gyvuose pasirodymuose. Nežinau, ar klausytojas atkreipia dėmesį į pokytį, bet man tai didelis įvykis, nes galutinai niveliuojasi riba tarp to, ką veikiu LMTA, ir populiariosios muzikos scenoje.

– Kas yra šiandienos kompozitorius? Jo įvaizdis neretai romantizuojamas – tarsi įsivaizduojama, kad kompozitorius sėdi naktimis prie stalo, laukia įkvėpimo.

– Kompozitoriai šiandien dažniau sėdi prie kompiuterio. Ar rytą, ar vakarą – čia jau individualus reikalas. Vieni jų naudojasi natų rašymo, kiti dirba įvairiomis garso redagavimo programomis. Pastebiu, kad jaunoji kompozitorių karta dažnai atlieka kūrėjo ir atlikėjo vaidmenis. Anksčiau kompozitoriai būdavo stereotipiškai tapatinami su popieriais apsivertusiu kompozitoriumi, kuris lyg išradėjas ar mokslininkas ieško naujos reliatyvumo teorijos, o dabar daugeliu atveju muziką kuriantys žmonės patys groja kokiu nors instrumentu, dainuoja ir prodiusuoja savo kūrinius. Manau, kad šiuolaikinis kompozitorius bent iš dalies turi būti ir prodiuseris ar bent jau suprasti kompiuterines muzikos kūrimo ir redagavimo programas bei mokėti elektroninės muzikos pagrindus. Kartu labai tikiuosi, kad neišnyks ir simfoninės muzikos kūrėjai, kurie šiandien, bent jau mano aplinkoje, tampa ekskliuzyvu.

– Ar kompozitorius turėtų būti matomas visuomenėje: vykdyti socialinę, administracinę ar kitokią nekūrybinę veiklą?

– Kiekvienas žmogus renkasi, kiek yra socialiai atsakingas. Yra kompozitorių, kurie žinomi ne dėl kūrybos, bet dėl to, kaip atrodo ir ką kalba. Yra ir kompozitorių, kurie nedemonstruoja savo asmeninio gyvenimo, bet yra itin populiarūs. Šiandien mes gyvename nuomonės formuotojų pasaulyje, bet tai jau ima pabosti, tad ieškoma įdomesnių, išskirtinių informacijos sklaidos būdų. Mokėti komunikuoti ir skleisti savo žinią kūrėjui yra ganėtinai natūralu, svarbu pasirinkti patogią formą. Žvelgiant 200 metų į praeitį, nesunku pastebėti, kad ir tada egzistavo tam tikros taisyklės, kaip populiarinti savo kūrybą. Neužteko vien parašyti natas – reikėjo komunikuoti su atitinkamais asmenimis, kažkam jas paduoti ir parduoti. Sklinda daugybė legendų apie didžiųjų kompozitorių asmenybes, ir tai galima įvardyti kaip viešųjų ryšių strategiją. Kuo daugiau turiu istorinių žinių, tuo labiau suprantu, kad keičiasi tik priemonės ir aplinka, tačiau meno sklaida vyksta tuo pačiu principu. Svarbu, kad žaidimas su publika neperžengtų ribos ir neužgožtų esmės – pačios muzikos.

R. Naujanytė-Bjelle. / I. Avižinio nuotr.

– Šiandien įvairių sričių menininkai aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, skleisdami ne tik savo kūrybą, bet ir siekdami formuoti visuomenės nuomonę. Kaip į asmenybės raišką socialiniuose tinkluose žiūrite jūs?

– Visai nežaidžiu nuomonės formuotojos žaidimo. Turiu profilius socialinėse medijose ir žinau, kad juose lankosi šiek tiek daugiau žmonių nei įprastai, tad mėgstu dalytis informacija. Savo nuomonę įvairiais klausimais reiškiu labai retai, nes nemanau, kad ji labai svarbi. Manęs niekas neklausia, o kai paklaus – tikriausiai pasakysiu. Dalytis informacija man atrodo svarbu, nes jaunajai kartai, kuri socialiniuose tinkluose yra labai aktyvi, to reikia. Drąsių ar sarkastiškų dalykų viešai stengiuosi nesakyti, nes nenoriu nieko įžeisti, juk žmonių interpretacijos gali būti labai skirtingos. Matau kolegas, kurie dirba su publika, socialiniuose tinkluose juos seka šimtai tūkstančių žmonių, jiems tai yra labai svarbu. Mano nuomonės formavimo sfera yra dėstymas, į kurį žiūriu labai rimtai ir jaučiu didelę atsakomybę.

– Pedagoginės veiklos turite daug – dėstote LMTA, VILNIUS TECH, dirbote "Muzikalkėje", čia galima minėti ir įvairias vasaros akademijas ar LRT projektą "Įdomiosios atostogos", kuriame šią vasarą dirbote vedėja. Kuo jums svarbi ir įdomi pedagoginė veikla?

– Paskaitų kasmet vis daugėja, ir tuo labai džiaugiuosi. Vasarą buvo beprotiškai smagus laikas, kai ne tik mokiau, bet ir mokiausi pati, pačia lengviausia ir maloniausia forma. Kai buvau maža, svajojau būti muzikos mokytoja – galbūt todėl, kad mano muzikos mokytoja man atrodė tarsi idealas. Šis noras dabar transformuojasi į kiek kitokias formas – dirbti muzikos mokytoja man būtų sunku dėl tam tikrų švietimo sistemos ypatumų. Bet sukauptomis žiniomis nesidalyti su kitais man atrodo neteisinga. Jaučiu vidinę pareigą padėti kitiems, nes mokyti yra net prasmingiau, nei kurti ar dainuoti. Pedagoginis darbas yra pats prasmingiausias, kurį sugebu daryti, todėl jis pats mane susiranda įvairiomis formomis. Visi randame savo mokinius ir mokytojus – kažkas moko mane, kažkam galiu padėti ir aš.

– Šalia kūrybos ir pedagoginės veiklos esate ir asociacijos LATGA tarybos prezidentė. Kodėl ten esate ir kokia yra jūsų, kaip prezidentės, misija?

– Nuo paauglystės mėgau ne tik kūrybines, bet ir įvairias organizacines veiklas, susijusias su muzika. Autorių teisių tema man labai įdomi, tad į LATGA ėjau norėdama tapti tarybos nare, kitokių ambicijų neturėjau. Taip susiklostė, kad per rinkimus buvau pasiruošusi kalbą ir gavau daugumą balsų. Po tarybos rinkimų turo aplinkiniai skatino dalyvauti LATGA tarybos prezidento rinkimuose. Pati apie tai net negalvojau, tačiau klausydama pretendentų kalbų pamačiau, kad nėra nė vienos kandidatuojančios moters. Tuomet manyje užsidegė ugnelė, kuri leido išsakyti ir kitą akivaizdžią problemą – atskirtį tarp populiariosios ir akademinės sferų kūrėjų. Akcentavau jungtį ir tai, kad reikia labiau atsižvelgti į pasaulines tendencijas ir technologijų panaudojimo galimybes, nes akademinė ir populiarioji muzika viena kitą įkvepia ir viena iš kitos perima tendencijas, tad nei viena, nei kita, nėra mažiau ar daugiau vertinga. Ir išrinko! Pradžioje buvo sunku, nes pokyčiai nevyko taip greitai, kaip norėjosi, tačiau dabar jau atsirado tėkmė. Man svarbi vienybė, stengiuosi, kad visi kūrėjai būtų išgirsti. Jaučiuosi reikalinga, esanti būtent tokio charakterio, kokio dabar reikia šiai asociacijai.

Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos.

– Ar egzistuoja atskirtis ne tik tarp akademinės ir populiariosios sferų, bet ir tarp jaunosios ir vyresniosios kartos kūrėjų?

– Pavadinčiau tai ne atskirtimi, o žinių kaita. Jaunoji karta koncentruojasi į elektroninės muzikos tendencijas, o vyresniojoje yra labai daug skirtingų kūrėjų tipažų. Kai kurie jų žengia koja kojon su jaunąja karta, o kai kurie turi savo nuosaikų, laiko patikrintą stilių. Nuostabu, kad atradę savo kūrybinį veidą, sugeba jį išlaikyti aktualų. Vyresniosios kartos žinios jaunam kūrėjui padeda neišsiblaškyti ir išsigryninti, tad į vyresniąją kompozitorių kartą žiūriu su didele pagarba, nors kartais pagalvoju, jog būtų smagu, jeigu ji aktyviau domėtųsi naujomis tendencijomis. Viliuosi, jog aš pati visą gyvenimą sieksiu suprasti naujoves technologijų srityje ir jausiu dabarties muzikos pulsą. Sunku kalbėti su žmogumi, kuris mano kūrybinės kalbos nesupranta, be to, pats nemokėdamas manosios, reikalauja, jog aš mokėčiau jo. Tačiau čia reikėtų kalbėti apie sistemas, kurios nesugeba būti šiuolaikiškos ir atsilieka nuo pasaulinių tendencijų, neskatina tobulėti. Kalbu apie šiuolaikiškumą, bet noriu pabrėžti, kad senoji muzika ir klasikinės kompozicijos pagrindai yra labai naudingi ir prasmingi kuriančiam žmogui. Tiesiog aš labai neigiamai žiūriu į žmogaus nenorą tobulėti. Matydama asmenį, kuris yra pasiryžęs plėsti akiratį, tobulėti, siekti tikslų ir gerinti savo ir kitų aplinką, jaučiu didelę pagarbą net ir tuo atveju, jeigu jam kas nors nepavyksta.

– Išsiskiriate savo įvaizdžiu, kurio būtinas atributas – spalvoti plaukai. Kas jums yra įvaizdis: saviraiška, galbūt savotiškas protestas?

– Išvaizda atspindi mano vidines būsenas. Turiu būti spalvotais plaukais ar bent dažnai keisti spalvas, nes kitaip jaučiuosi lyg slėpčiau savo asmenybę. Kartais norisi ryškiau, kartais ramiau – savęs nevaržau. Jeigu reikia pasipuošti, renkuosi atitinkamus įvaizdžius, bet dabartinėje aplinkoje turiu didelę laisvę atrodyti kaip noriu. Buvau susimąsčiusi: galbūt jau reikėtų surimtėti? Bet iš tiesų žmogus labiausiai mėgstamas tuomet, kai jaučiasi savimi. Išvaizda yra saviraiškos priemonė, kurią išnaudoja kiekvienas – juk visi einame į kirpyklą, perkame drabužius. Man patinka atkreipti į tai dėmesį, bet įvaizdis tikrai neužima didžiosios mano gyvenimo dalies.

– Esate užsiminusi, jog eidama į sceną susiduriate su spaudimu laikytis išvaizdos klišių – avėti aukštakulnius, vilkėti atvirą vakarinę suknelę ir kitaip atitikti moteriškumo standartą.

– Pamažu ateina toks laikas, kai spaudimo kaip atrodyti jaučiu vis mažiau, o laisvės išsakyti savo nuomonę, kas man priimtina ir kas ne, atsiranda vis daugiau. Galiausiai sutinku ir kolegų, kurie padeda apsirengti suprasdami mano asmenybę. Aukštakulnius ir vakarinę suknelę dėvėti tikrai galiu, tačiau man norisi visiems parodyti, kad nestandartinis įvaizdis irgi yra gražu ir patrauklu. Su stereotipais kur kas dažniau susiduriu lyties aspektu, kartais net ir ūgio. Maža, jauna moteris, kuri yra naivi ir nieko nesupranta – toks seksistinio atspalvio turintis požiūris į mane dažnai išreiškiamas tarp eilučių. Anksčiau tikėjau, kad pasaulis yra gražus, tačiau dabar aiškiai suprantu, kad lyčių stereotipai ir seksizmas tikrai egzistuoja. Man atrodo absurdiška, kad vis dar jautru kalbėti apie moterų ir homoseksualių asmenų teises, skirstyti žmones pagal lytį ar seksualinę orientaciją. Kartais atrodo, kad žmonės tarsi įlenda į tunelį ir juo keliauja link gyvenimo pabaigos. Taip, mes gyvename stereotipų pasaulyje, mano mąstysenoje jų irgi yra, tačiau kai griežtai jų laikantis vertinamas visas pasaulis, atsiskleidžia vidiniai ne vertinamųjų, o vertintojų kompleksai.

– Ar muzikos pasaulyje vis dar ryški lyčių nelygybė?

– Kai tapau LATGA tarybos prezidente, ne kartą girdėjau dviprasmiškų frazių, atskleidžiančių, jog kitų akyse esu vertinama kaip maža, jauna moteris. Bet su kiekvienu pokalbiu stengiausi keisti neigiamą požiūrį, ir jaučiu, kad tam tikruose kontekstuose tai pavyksta. Man tai buvo labai įdomu, bet tuo pačiu keista ir jautru. O jeigu šiandien dar kam nors atrodo, kad moteris valdančioje pozicijoje nėra priimtina, vertėtų apsidairyti aplinkui – Lietuvos Respublikos Seimui, LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.), asociacijai LATGA ir daugeliui kitų institucijų vadovauja moterys. Matydama tai, aš kaifuoju, nes tai reiškia, jog stereotipų laikams ateina pabaiga. Kita vertus, tikrai nesu nusiteikusi labai feministiškai, nes tai man nėra artima. Savo elgesiu stengiuosi naikinti lyčių stereotipus ir rodyti pavyzdį kitiems, nes kiekvienas mūsų kuriame pavyzdį, kokiame pasaulyje norime gyventi.

R. Naujanytė-Bjelle. / P. Butkaus nuotr.

– Dviprasmiškus komentarus tenka dažniau girdėti iš vyresniosios kartos atstovų, ar jie gajūs ir tarp jaunimo?

– Dažniausiai juos girdžiu iš vyriškos lyties atstovų, bet nebūtinai vyresniosios kartos. Vyresnioji karta savo požiūrį išreiškia tiesmukiau, grubiau. Aš stengiuosi nereaguoti asmeniškai – priimti tai kaip stereotipą, kurį bandau keisti. Tačiau diskusijose apie lyčių stereotipus yra tekę susilaukti didelės nepagarbos. Kita vertus, tokios situacijos užaugino, nes teko atrasti ir išmokti, kaip informaciją pateikti taip, kad būčiau išgirsta. Tiesa, bendraudama su paaugliais pastebiu, jog lyčių stereotipai mažėja, o jaunoji karta moko vyresniuosius. Kartais net atrodo, kad patekau į kitą visuomenę. Tuomet atsipučiu ir sakau sau, kad viskas bus gerai, nes auga puiki nauja karta. Daug stereotipų tarp kuriančių jaunų žmonių egzistuoja muzikinių žanrų ir stilių vertinimuose. Tačiau čia jau kita tema.

– Ar feministinė žinutė skleidžiasi jūsų kūryboje?

– Esu sukūrusi vieną kompoziciją merginų ansambliui "Melos", kurioje rėmiausi Madonnos kalba apie tai, kad populiariojoje kultūroje tikimasi, jog moteris scenoje save pateiks hiperseksualizuotai, tačiau nereikš savo nuomonės. Kitose mano dainose feministinė žinutė nėra akivaizdi, tačiau paminėčiau vieną, kurioje norėjosi kalbėti apie jaunos mažos mergaitės stereotipą, su kuriuo susidūriau. Ji vadinasi "Mano Hienos". Žmones, kurie taiko šį stereotipą, pavadinau hienomis. Jie savaime nėra nei geri, nei blogi, tačiau priverčia viduje jaudintis ir graužtis, o vėliau dar skatina susitaikyti su nusistovėjusiomis normomis. Teisybės ieškojimas ir tam tikros įžvalgos apie visuomenės funkcionavimą mano kūrybai būdingos. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus parašiau tekstą dainai "Susiderinam", kuris atspindi šiandien vykstantį visuomenės susiskaldymą. Jį jaučiau jau tada. Bet iš tiesų niekada nesistengiu socialines problemas kūryboje reflektuoti sąmoningai. Sąmoningai aš apskritai nekuriu – kuriu pagal struktūrą, į kurią sudedu intuityvų jausmą, savo pasaulio suvokimo atspindį.

– Tad socialinis kontekstas tavo kūryboje atsispindi?

– Taip, nes mėgstu stebėti ir tyrinėti aplinką, kūryboje ji nusispalvina metaforomis. Pastaruoju metu kūrybą man patinka sieti su konkrečiais, realiai gyvenančiais asmenimis. Juk niekam nebūtina apie tai žinoti ir suprasti, bet man asociacijos su patirtais išgyvenimais padeda kurti. Mano kūryboje atsispindi daug situacijų, įvykusių realiame gyvenime, kurios transformuojasi, tad faktai pakeičiami interpretacijomis. Kuriant niekam nereikia atsiskaityti ar teisintis – sakai tiesą, ar ne. Svarbesnis poveikis klausytojui.

– Ar menas gali būti socialiai atsakingas ir politiškai paveikti vartotoją?

– Tikrai taip. Žinutė siunčiama ne tik per kūrybą, bet ir per kūrėjų ir atlikėjų elgesį. Aš manau, kad menas nėra atskirtas nuo politikos, nes menas transliuoja tam tikrą vertybinę žinutę. Demokratija yra valstybės valdymo forma, kurioje renkame valstybę "vairuojančius" politikus, iš dalies atsakingus už kultūros gerovę, todėl manau, kad kultūra, savaime būdama gyvenimo dalimi, yra susijusi su politika. Įvairaus lygio menas atspindi tam tikrus socialinius vaizdinius, visuomenės būseną. Pavyzdžiui, mano daina "Brolužis" siejasi su valstybinėmis šventėmis, o nutrūktgalviška kūryba su grupe "Miško gyventojai" yra tam tikra laisvės išraiška, besipriešinanti sistemai, tad komunikuoja liberalizmo žinutę. Tiems, kurie vartoja meną ar tapatinasi su kūrėjais, menas daro milžinišką įtaką, o tai jau yra neatsiejama nuo bendruomeniškos visuomenės egzistavimo.