– Esate sakęs, kad vaikystėje knygų nemėgote skaityti. Kaip tuomet atsirado noras rašyti?

– Knygų nemėgau. Skaitydavau tik dėl pliusiuko, kad močiutė pagirtų. Bet paskui atradau Astridos Lindgren knygas ir pajutau skaitymo džiaugsmą. Supratau, kad skaitymas gali būti gera pramoga ir nereikia skaityti vien dėl to, kad kas pagirtų.

Jau ketvirtoje klasėje pradėjau rašyti pirmuosius eilėraščius ir tuomet supratau, kad užaugęs noriu būti rašytojas. Labai anksti tą savo kelią atradau ir paskui tarsi buvo tik laiko klausimas, kada aš tuo rašytoju būsiu. Turiu galvoje rašytoją, gyvenantį vien tik iš rašymo. Nuo ketvirtos klasės rašiau eilėraščius, dalyvaudavau visokiuose mokinių poezijos konkursuose, kuriuose labai gerai sekdavosi, garsinau tiek mokyklos, tiek viso Palangos miesto vardą.

– Ar nebuvo spaudimo iš artimųjų ir aplinkinių dėl tokio pasirinkimo?

– Iš pradžių buvo nepasitenkinimas iš močiutės, kai vietoj namų darbų rašydavau eilėraščius. Suprantama, mokslai juk buvo svarbiausia. Bet vėliau, kai pamatė, kad man gerai sekasi, atsirado ir palaikymas. Jau paskutinėse klasėse būdavo eini mokyklos koridoriumi ir tie „kietuoliai“ šaukia ką nors panašaus: „Čia tas, kur eilėraščius rašo, mergaitės tik turi eilėraščius rašyti“. Džiaugiuosi, kad dabar mokyklose tokių dalykų nebėra.

Taip pat prieš metant darbą ir pereinant vien prie rašymo artimieji bandė atkalbėti, esą iš rašymo Lietuvoje nepragyvensi, kad tai gali būti tik hobis ir geriau turėti kokį nors saugų darbą. Bet žmonos palaikymo užteko, turint galvoje, kad tuo metu buvo neseniai gimęs mūsų pirmasis vaikas ir buvome pasiėmę būsto paskolą. Žmona tikėjo manimi, o aš irgi savimi tikėjau.

– Mokykloje atlaikėte vaikų patyčias. Gal turite patarimų dabartiniams moksleiviams?

– Nežinau, aš tiesiog dėmesio nekreipdavau ir tiek, ir darydavau tai, kas man įdomu. Kiekvienam mokyklinio amžiaus kuriančiam žmogui labai svarbu turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Man labai pasisekė, nes turėjau geriausią mokytoją. Jeigu skaitys, linkėjimai Jūratei Galinauskienei, vienai kiečiausių lietuvių mokytojų iš Palangos Senosios gimnazijos. Tai va, ji mane ir skatindavo rašyti, sugrįžti prie savo stiliaus, jei nukrypdavau.

T. Dirgėlos asmeninio archyvo nuotr.

– O įsivaizdavote, kad tapsite poetu?

– Taip įsivaizdavau, kad rašysiu vaikams ir kad tai turbūt bus poezija. Pamenu, bibliotekoje rinkdavausi poezijos knygas pagal tai, kaip atrodydavo to poeto nuotrauka ant galinio viršelio. Jei jis būdavo su paltu, šaliku ir berete, galvodavau, kad čia tai tikras poetas ir reikia jo knygą paskaityti. Iš pradžių galvojau, kad rašysiu suaugusiems, bet atsitiko taip, kad paauglystėje aplankė meilė vaikams. Tada turėjau tokią mažytę pusseserę, su kuria labai daug laiko praleisdavome: ir iš darželio pasiimdavau, ir per gimtadienius vaidindavau, vaikštinėdavome pajūriu, žaisdavome, skaitydavome. Ir ta meilė vaikams kartu su meile kūrybai kažkaip manyje susijungė.

– Pakalbėkime apie Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavote Lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką. Ten susipažinote su savo būsimąja žmona, kartu organizuodavote įvairius renginius ir iniciatyvas. Be romantikos ir kūrybos – kokią akademinę atmosferą prisimenate?

– Iš pradžių nervinausi, kad įstojau į pedagogiką, ir pažįstami švelniai šaipėsi, kad va, dabar nieko neveiksi, tik mokytojas būsi. Bet jau pirmame kurse paaiškėjo, kad mūsų fakultetas palyginti su Vilniaus universiteto Lituanistikos fakultetu labai stiprus kalbant apie kūrybinę pusę, studentus, apie tai, ką veikia dėstytojai, kokie jų moksliniai darbai ir tyrimai. Tai dėl to labai apsidžiaugiau.

Šiais laikais, kai, atrodo, viską valdo technologijos, vaikai ir jaunimas dar skiria dėmesio ir savo mylimam vaikų rašytojui, visur atpažįsta, domisi. Čia yra kosmosas.

O šiaip, kai iš mažos Palangos atvažiuoji į didelį miestą, kur tavęs niekas nekontroliuoja, tai pirmas kursas praėjo studentaujant. Būdavo, perveda pinigų mėnesiui, aš tuos pinigus per savaitę iššvaistau, o paskui bulvėm ir makaronais gyvenu. Tačiau labai smagus buvo tas visas studijų laikas. Pamenu, kad antrą mokslo metų dieną manęs iš universiteto bendrabučio vos neišmetė, nes sugalvojom naktį su draugu koridoriuje pagroti perkusijomis ir gitara. Bet viskas baigėsi gerai ir pirmo kurso antrą semestrą persilaužiau – paragavau tos vilnietiškos laisvės ir pradėjau link mokslų linkti.

Dėstytojai buvo profesionalai, bet didžiausią įspūdį man paliko, kad jie buvo labai šilti žmonės. Žydronė Kolevinskienė mus savo mašina veždavosi į Poetinį Druskininkų rudenį, amžiną atilsį Vidas Kavaliauskas turėjo įrengęs Lietuvos estradinės muzikos muziejų. Sužinai, kad dėstytojai turi kažkokius įdomius pomėgius, nesusijusius su mokslais, ir visai kitaip pradedi į juos žiūrėti.

– Ar išnaudojote artes liberales studijų modelio galimybes rinktis kitų specialybių dalykus?

– Buvau pasirinkęs žurnalistiką, bet kai sužinojau, kad reikės važiuoti į kažkokį miestelį interviu daryti, pritrūkau drąsos. Nepaisant to, po poros vasarų jau pats dirbau žurnalistu savo gimtojoj Palangoj. Paauglystėje grojau, tai ir VDU mušiau būgną ansamblyje, iki šiol pagroju dar. O kiti dalykai, kuriuos rinkausi, buvo susiję su kūryba. Mokiausi kūrybinio rašymo pas Vaidą Juknaitę. Pamenu, paliko didelį įspūdį, kad per paskaitas eidavome pas ją į svečius ir ten jau tas pokalbis visai kitaip megzdavosi. Tai tie papildomi studijų dalykai labai gerai, kad nevirtum savo paties sultyse ir išmoktum ko nors naujo.

– Pabaigęs studijas iš karto ėmėtės rašytojo darbo?

– Ne. Po universiteto dirbau vienoje leidykloje, vėliau – Lukiškių kalėjime ir Vilniaus pataisos namuose lietuvių kalbos mokytoju. Tai buvo turbūt vieninteliai metai, kai dirbau pagal tiesioginę pedagogo specialybę. Po to buvau darželio auklėtojas. Tuo metu kaip tik išėjo mano pirmoji knyga vaikams, atsirado kvietimų knygą pristatyti mokyklose ir dėl to vis dažniau išsiprašydavau iš darbo. Supratau, kad noriu būti savo laiko šeimininkas ir pradėjau dirbti žurnalistu poroje tokių spalvotų žurnalų, kur turėjau skambinti visokioms žvaigždutėms ir klausti, ką jie valgo pusryčiams ar kokią mašiną vairuoja. Džiaugiuosi, kad turėjau laisvę pats rinktis pašnekovus, todėl kalbindavau žmones, kurie man iš tikrųjų įdomūs: kultūros pasaulio įvertinti aktoriai, rašytojai, muzikantai. Tuomet parašiau antrąją savo knygą, o kai leidykla pasiūlė sutartį ir trečiajai, supratau, kad iš to galima gyventi.

– Pagal darbų įvairovę matosi, kad studijavote artes liberales universitete, kuris paruošė vos ne kiekvienam gyvenimo atvejui.

– Būtent. Tiems, kurie planuoja studijuoti po metų dvejų, norėčiau patarti, kad nereikia įsirėminti save tame studijų pavadinime. Bent jau mano laikais, tai buvo dažnas požiūris, kad jeigu įstojai ten ar ten, tai jau galėsi dirbti tik tą ir tą, ir daugiau nieko kito. Net ir šiandien rasi žmonių, galvojančių, kad baigęs lietuvių filologiją, gali dirbti tik mokytoju.

Apskritai, universitetas nėra vien tik tos studijos, tai yra ir bendravimas, darbas grupėse, kur mokaisi bendradarbiauti, ten išmoksti ir prieš auditoriją stovėti, ir kitų įgūdžių, kurių prireiks kasdienėse situacijose, ne tik tavo būsimoje specialybėje.

T. Dirgėlos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką patartumėte moksleiviams, kas jums atrodo svarbiausia?

– Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad svarbiausia yra eiti savo keliu ir nekreipti dėmesio, kas ką tau sakys. Dar svarbu, kad nors ir baigei studijas vienoje srityje, gali drąsiai daryti ką nors visai kita. Tiesiog eik į priekį ten, kur jauti, kad yra tavo kelias. Kad ir kaip filosofiškai ar nuobodžiai nuskambėjo, jau šimtą kartų girdėta, bet kai savo kailiu patiri, tai žinai, kad tai teisybė.

– O jeigu nežinai, kur tavo kelias?

– Mes dabar tokiais laikais gyvename, kur nebėra tokio spaudimo baigus dvyliktą klasę iškart studijuoti. Manau, kad reikia dėl to nepanikuoti, pasidaryti pertrauką, pakeliauti po pasaulį, pabendrauti su įdomiais žmonėmis, ir per tuos metus galbūt galvoje susidėlios. Svarbu nebijoti sustoti ir pagalvoti.

– Gal dar ir nebijoti keisti studijų?

– Taip, taip. Prisimenu, mano kursiokas po metų išėjo ir pasirinko visiškai priešingą dalyką – matematiką ar chemiją. Kitas perlaikė egzaminus ir į teisę įstojo. Niekada nevėlu imti ir perstoti. Taip pat nesinervinti, jei neįstojai ten, kur norėjai. Viskas susidėlios.

– Tomai, o kaip jums pačiam dabar sekasi būti žvaigžde?

– Labai džiaugiuosi dėl to žodžio „žvaigždė“. Bet ne dėl savęs, o dėl to, kad kalbame apie vaikų rašytoją, apie skaitymą, apie knygas. Kad šiais laikais, kai, atrodo, viską valdo technologijos, vaikai ir jaunimas dar skiria dėmesio ir savo mylimam vaikų rašytojui, visur atpažįsta, domisi. Čia yra kosmosas. Čia turbūt įrodymas visiems, kurie sako, kad šiuolaikiniai vaikai nesidomi knygomis.