Š. SAUKOS VEIDAI IR KAUKĖS

Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Šarūno Saukos personalinė paroda "Žmogus su Saukos veidu". Ekspozicijoje – apie 100 darbų, sukurtų nuo 1978 m. iki 2015 m. Tarp tapybos darbų – objektai – ištapyti stiklo indai, papirosinė ar vizitinių kortelių dėklas. Parodos kuratorė – Monika Saukaitė.

Žmogus iš praeities

Nepriklausomybės aušroje arba brežnevinei epochai einant į pabaigą mes su tėvais eidavome į parodas žiūrėti Šarūno Saukos paveikslų. O, kas sugalvos nutapyti raugintų agurkų stiklainį taip, lyg tai būtų paslaptingos dievybės emanacija?! Net Algimantas Švėgžda negalėjo, be to, jis – Berlyne, o Š.Sauka – štai, prašom!

Kas iš paprastų cukraus kubelių geba sukurti poemą? Eimuntas Nekrošius. Jo "Kvadratas" (1980 m., Vilniaus jaunimo teatras), Čingizo Aitmatovo romanas ir šio žymiojo režisieriaus "Ilga kaip šimtmečiai diena" (1983 m., Vilniaus jaunimo teatras), Andrejaus Tarkovskio filmai mums reiškė tolimo griaustinio nuojautą, tapo užgimstančios būsimybės žyme. "Mankurtas" (žmogus, prievarta užmiršęs savo identitetą, praradęs atmintį), kurio dabartinis atitikmuo, matyt, yra zombis, buvo ne tik įtrauktas į kasdienį žodyną, bet ir reiškė tikėjimą, kad mes kitokie, kad neužmiršome, išsaugojome savo tautinį identitetą net gyvendami siaubo ir gulagų akivaizdoje.

Boriso Pasternako "Daktaras Živagas", pirmiausia pasirodęs savilaida (Sovietų Sąjungoje oficialiai pirmą kartą publikuotas 1988 m. žurnale "Novyj Mir"), Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (lietuvių kalba romanas pirmą kartą pasirodė 1985 m.), žurnalas "Literaturnaja gazieta" ir, žinoma, Š.Saukos paveikslai atrodė kaip visos sovietinės sistemos kritika su jos supuvusia korupcija, kraujo upėmis, naikinamais intelektualais ir kitais baubais, menininkų traukiamais iš istorijos ir pasąmonės. Tas pagrindinis herojus – kankinys Š.Saukos paveiksluose visuomet turėjo paties autoriaus veidą, kaip neretai ir budelis, ir daugelis kitų dalyvių.

Nuo tų laikų praėjo maždaug trisdešimt metų, ir štai – "Žmogus Saukos veidu" su visomis savo emanacijomis eksponuojamas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Reikia pastebėti, kad Š.Saukos fenomenas neatsirado iš nebūties, kai kurie jo paveikslai ("Pasipuošęs žmogus", 1983 m.) aiškiai rodo į "giminaičius" – Henriką Natalevičių (gim. 1952 m.) ir Ričardą Filistovičių (gim. 1951 m.), taip pat mėgusius tapyti masinius kūnų sambrūzdžius, įrėmintus niekinamame auksinių rūmų spindesyje.

R.Filistovičiaus paveiksluose – tos pačios mėlynos upės, dažnai tekančios per patį paveikslo centrą, rudas koloritas, miško ir keistų mutavusių žmogystų motyvai. Žodžiu, Š.Sauka turėjo bendraminčių ar kiek vyresnių kolegų, kūrusių bendrą idėjų lauką, menininko savaip transformuotą kuriant meninę kalbą. Nesiimu spręsti, kiek ji autentiška, nes atrodo, kad daugelis šalių turi menininką, kuriantį fantasmagoriškus pasaulius naudojant fotorealistinį metodą. Tačiau tada šis tapytojas mums reiškė daug daugiau – tai sistemos kritika ir paradoksas, humoras, Svynio Todo ir Biblijos naratyvų simbiozė.

Mes džiūgavome, paveiksle "Žmogus ir jo liga" (1986 m.) aptikę už medžių stovinčią figūrą, purtančią galvą, tokią juokingą ir kartu siūlančią įvairias interpretacijas. Kaip ir taurių (tų stiklinių, be kurių naminis peršalimo gydymas atrodė neįmanomas) žymes ant kitos figūros nugaros. Šie vaizdai atrodė ne tik kaip smagus šmaikštavimas, bet ir stojiškas gebėjimas juoktis esant situacijai, kai keistos ligos apnikusios visą aplinkinį pasaulį.

Kai Š.Sauka buvo F.Kafka

Taigi po daugelio metų grįžtu pažiūrėti anų kūrinių, kadaise buvusių tiek reikšmingų, kad tėvai (kaip ir dabar) į parodą vedėsi mus, vaikus. Sustoju prie 1985-ųjų paveikslo, kur nutapyta lyg Jono Krikštytojo nukirsta autoriaus galva ("Autoportretas Nr. 4"), o jos akyje atsispindi pats menininkas, žiūrintis į save.

Koncentruota natiurmortiška kompozicija, fotorealistinė, besiremianti klasikine technika, tapyba, savęs skaidymas į aukojamąjį ir stebintįjį – visa tai mus irgi stebino ir intrigavo. Talpi metafora išreikšta koncentruotu vaizdu, kuris yra daugiaplanis kaip "Meistro ir Margaritos" katinas Begemotas. Nusikaltimas ir bausmė čia pasirodo viename asmenyje, "Užutėkyje III" (1989 m.) stovi pats autorius, vėl panašus į Joną Krikštytoją, šviečia iš tolo krauju aptaškyta jo mėsininko prijuostė. Nuoga liesa mergaitė rudomis kasytėmis pritūpusi galbūt laukia krikšto, tik vanduo čia – netikras, jis tik mėlyna draperija, vinguriuojanti tarp akmenų paslaptingo miško proskynoje.

Kraujas, nuolat trykštantis Š.Saukos paveiksluose, tada atrodė kaip totalitarinės sistemos aukų kraujas, kai mes visi buvome priversti tapti ne tik liudininkais, bet ir kankintojų, žudikų bendrininkais, nors ir netiesiogiai, nes gyvenome toje sistemoje. Taigi Jonas Krikštytojas su budelio prijuoste buvo baisi, bet teisinga diagnozė. O mergaitės nekaltybė siūlė viltį.

Kūriniuose "... tikrovės elementai jungiami su fantastiniais, absurdiškais vaizdiniais, veiksmas plėtojamas iš dalies pagal sapno (a)logiką". Ne ne, čia ne apie Š.Sauką, tai citata iš Nijolės Jurkėnienės straipsnio, skirto Franco Kafkos "Metamorfozės" ir Nikolajaus Gogolio "Nosies" analizei, tačiau puikiai tinka ir lietuvių menininkui.

Be abejo, mūsų pasaulį daugiau veikė Fiodoro Dostojevskio Roskolnikovas nei F.Kafkos "Procesas", kuris lietuvių kalba buvo išleistas tik 1981 m., ar "Metamorfozė", publikuota lietuvių kalba 1988 m., rusų kalba – gal dar vėliau, nors kas skaitė lenkiškai, šiuos tekstus galėjo gauti ir gerokai anksčiau. Tačiau F.Kafkos pasaulis irgi buvo itin artimas sovietinio gyvenimo fantasmagorijai.

Literatūros kritikas Efimas Etkindas viename savo straipsnių mini faktą, kad komunistinėje Rusijoje savilaida anonimiškai išleistas "Procesas" buvo palaikytas rusų rašytojo disidento kūriniu. Taigi tuomet mums Š.Sauka atrodė kaip lietuviškas F.Kafka ir F.Dostojevskis, kaip Meistras, einantis per pragarą ir kartu esantis aukščiau jo. F.Kafkos ir D.Saukos kūrybos bruožai (realistinė stilistika, dalykiška, tiksli kalba, siurrealistinė fantazija, daugiaprasmis mitiškumas) "atskleidžia ateisiantį nacių ir bolševikų teismų-spektaklių, konclagerių ir masinių žudynių pasaulį" ("Aidai", 1984 m., straipsnis "Franco Kafkos ilga kelionė į Lietuvą", autorius A. L.).

Tarp perestroikos ir dabarties buvo surengta nemažai Š.Saukos parodų, tačiau šitaip vienoje vietoje, didžiulėje retrospektyvinėje parodoje, vėl pamatyti visus senuosius, tada žavėjusius, ir dabartinius kūrinius yra puiki proga susidėlioti vėl viską į naujo laiko lentynėles. Pritemdytose Nacionalinės dailės galerijos salėse, kur negali nesižavėti parodos architekto Justino Dūdėno darbu, matyti Š.Saukos kūrybos raida, kas ir kaip kito jo paveiksluose.

Mirštantys vaikystės dievai

Taigi eiti į tokią parodą, manau, prilygsta apsilankymui roko grupės "Scorpions" koncerte. Kadaise šios grupės daina "The Wind of Changes" ("Permainų vėjas" – liet. k.) reiškė tą patį – artėjančią naują epochą, nors mes tik nujautėme, bet gal net ir netikėjome tuo. Tačiau dabar jie tikrai nebekuria naujų hitų, gyvendami iš kadaise sukaupto kūrybinio bagažo.

Deja, laikas, suteikdamas mums atminties bagažo privilegijų, suteikia ir nemalonių progų matyti, kaip miršta vaikystės dievai. Ne aukojamas, deginamas, kankinamas, ne nešdamas kryžių ir net ne pats stebėdamas savo mirtį nuo pjedestalo krinta Š.Sauka. Jo, kaip menininko, mirtis lėtai atsiskleidžia talpiose Nacionalinės dailės galerijos erdvėse. Š.Sauka buvo, gyveno, kalbėjo. Maždaug iki tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt kelintųjų. Vėlesniais metais sukurtos, klišėmis ir tiesmukais pamokslais užpildytos drobės negyvos, kad ir į kokius auksinius rėmus būtų įdėtos.

Nesiimsiu svarstyti, kodėl minios plūsta pažiūrėti Š.Saukos parodos, nors nedidelę pastabą vis dėlto pridėti reikėtų. Daugybę metų girdžiu tą socializmo kūrėjų įskiepytą frazę "Nesuprantu tokio meno!", nes meną liaudis "turi suprasti". Ne jausti, patirti. Jei nesuprantu, tai ir nežiūriu. Negana to, kad Lietuva neturėjo galimybių patirti normalaus modernizmo maišto, jo vystymosi, kad visa tai vyko totalitarinės sistemos ribose, net atgavus nepriklausomybę plačiųjų masių išsilavinimas neperžengė modernaus meno suvokimo slenksčio. O štai Š.Sauką suprasti nesunku – viskas aiškiai papasakota, lyg meistriškai nutapytas komiksas, kur net užrašų nereikia.

"Buitinis konfliktas" (2012 m.) – viskas įprasta, kaip laikraščiuose ar TV, net Lenino portretas ant sienos, kad būtų aiškiau – blogis ateina iš sovietinės sistemos, nors ir dabartinė yra blogis, pilna reklamos ir besaikio vartojimo ("Reklama", 2014 m.), menas – taip pat blogis, o kad žiūrovas nesusipainiotų, net pavadinimas ironiškai skelbia "Menas – sielų gydytojas" (2012 m.). Suprask – ši fantasmagorija yra niekinga dabartinio pasaulio grimasa, nieko bendra neturinti su tikruoju išganymu. Nors "Žmogus, turintis problemų" (1992) ar "Bananas nukanda žmogui galvą" (1995) vis dar pilni paradokso, o koncentruota forma neperpildyta pigios didaktikos, žodžiu, šie kūriniai lieka tokie, gerieji, kaip ir mano mylimas "Baltas raištelis" (1993 m.), tačiau "Sakmė apie Sigitą Parulskį" (1997–1998 m.) jau kelia begalinį nusivylimą. Klišių ir primygtinio pamokslavimo kupina drobė, kuri rodo aiškią menininko ėjimo kryptį.

Tamsieji viduramžiai grįžta

Čia turėčiau pridurti dar vieną kupiną nusivylimo pastraipą. Žmogus Saukos veidu yra centrinė figūra. Jis, siaučiamas minios, bando pabėgti metaline vaikystės vonele ("Priimamasis", 2008 m.). Priešingoje pusėje – jį besivejančių nuogų moterų kūnai nupjautomis galvomis, galūnėmis, pjūvio vietos rodo medžiagą, iš kurios jie yra, tai pilka į akmenį panaši masė.

Fone moterys neša nukryžiuoto Kristaus kūną. Š.Sauka, kaip ir M.Bulgakovas, nuolat vaizduoja šėtono apsireiškimus. Ankstyvojoje kūryboje moteris – nuoga moteris – yra beveik lygiavertis pačiam menininkui herojus ("Maudymas III", 1985 m.), kai ji, nors klūpi centrinei figūrai už nugaros, iš tolo šviečia auksiniu kūnu ar nuoga stovėdama supuvusios sovietinės komunalkės centre viena kaunasi su sienomis ropojančiais baubukais, lyg atėjusiais iš F.Kafkos "Metamorfozės", lieka ir vieninteliu centriniu paveikslo personažu. Tačiau vėliau moters kūnas tampa tiesiog šėtono įsikūnijimu.

Kaip tamsiaisiais viduramžiais, Š.Saukai moteris lygi šėtonui. Jos nuogumas yra tas baubas, kuris mus veda į pragarą ar tiesiog turi velnio veidą ("Fokusas", 2011 m.), ji yra apsirijimo, godumo simbolis, nors minia sudaryta ir iš vyrų, tačiau moteris kaip neniekinamas herojus lieka tik nekaltos mergaitės pavidalu. Nuogas kūnas tampa blogio simboliu. Baisieji geiduliai.

Kaip tapti kankiniu?

Kaip šiais laikais tapti kankiniu, jei tavęs niekas neskriaudžia, netgi garbina ir perka tavo paveikslus? Ogi paprastai – nuolat vaizduoti, kaip tau, žinoma, daugiau, nei Vincentui van Goghui, kad jį pralenktum, kertamos galūnės, galva, kaip esi aukojamas siaubingiausiais būdais, o tavo nekaltas kraujas trykšta upeliais.

Religiniai procesijos, ritualo motyvai keliauja iš kūrinio į kūrinį, bet menininkas yra tas, kuriam kertama galva, jo kūne įstatomos Vėlinių žvakės ("Mirusiųjų minėjimo diena", 1984 m.). Jei įtaigiai vaizduosi, tarkim, save kaip Kristų, minia ims ir patikės. Ypač jei naudosi dar nuo baudžiavos laikų žinomas klišes, puikiai suprantamas, – blogis yra turtai, blogis yra moteris, turtais aptekę Bažnyčios tarnai, politikai, visas šiuolaikinis pasaulis. Gėris yra save aukojantis menininkas.

Šie net nebe taip meistriškai, kaip kadaise (dingęs spalvos gylis, lasiruočių grožis), nutapyti komiksai dėsto seksistines tiesas, skleidžia panieką. Komiksų herojai iksmenai kaunasi už teisę būti kitokiems, už laisvę ir ateitį, žmonės vorai ir žmonės šikšnosparniai – tiesiog su blogiu, o už ką gi kaunasi žmogus Saukos veidu? Už save. Už teisę būti centrine figūra. Juokingiausia, kad menininkas, taip niekinantis minią, iš esmės ją ir renkasi. Jam nebeįdomu kurti gilius, netiesmukus kūrinius, o gal nepavyksta, bet viskas orientuota būtent į tuos, kuriuos pats savo paveiksluose niekina.

Drobė po drobės, aptekusios pūliniais, trykštančios krauju, puvėsiais, neapykanta viskam, kas yra ne pats autorius. Garbinkite mane, sako tapytojas, aš – auka, o jūs – minia, šlykšti, apsirijusi, išsigimusi. Ir minia, ta, jo niekinama ir išjuokiama minia, jį garbina. Be abejo, tam tikra prasme Š.Sauka teisus. Žiūrint į daugybę žmonių, plūstančių žiūrėti parodos, peršasi išvada – mums vis dar patinka būti žeminamiems, dar blogiau – mes to nė nepastebime.

Kas? Š.Saukos personalinė paroda "Žmogus su Saukos veidu"

Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje).

Kada? Veikia iki kovo 6 d.