Leonardas Pilkauskas – aranžuotojas, orkestruotojas ir saksofono virtuozas, žaidžiantis ne tik muziką, bet ir gyvenimą. Kaip pats sako, visas jo gyvenimas pilnas improvizacijos ir netikėtumų. Štai dirbdamas prie naujausio albumo Leonardas į studiją atsivežė teniso stalą ir su kolega vykstančio žaidimo įrašytą garsą vėliau nusprendė panaudoti vienoje savo kompozicijų. Apie šiuos ir kitus ką tik CD formatu pasirodžiusio albumo „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ muzikinius slėpinius, savitus ir labai įdomius kompozicijų pavadinimus, kūrybos impulsus, netiesioginę, bet vis pasikartojančią „Bee Gees“ įtaką ir muzikanto ateities planus – mūsų pokalbis.

– Leonardai, saksofono įgūdžius tobulinai daug metų – studijavai ir Lietuvoje, ir  užsienyje. Kuo tave patraukė ir tebetraukia šis instrumentas?

– Saksofonas man pateko į rankas dar būnant dešimties metų. Turėjau jauną ir linksmą mokytoją Albiną Guželį ir susiklickino viskas, kam reikėjo, taip, kad šiuo instrumentu groju lig šiol. Vis dėlto kuo toliau, tuo blogiau, o kartais iš viso liūdna: atrodo, kad saksofonas tapo mano kūno dalimi. Ir taip kasdien kaip ringe – vis po naują iššūkį. Kad negaliu pasiduoti, jau seniai tapo aišku. Saviironiškai žiūriu į gyvenimo džiaugsmus su didžiausiu dėkingumu. Saksofono garsas man yra didžiausia inspiracija ir iššūkis.

– Esi tituluojamas ne tik kaip vienas geriausių saksofonininkų Lietuvoje, bet ir kaip vienas produktyviausių aranžuotojų ir orkestruotojų Lietuvoje. Iš kur semiesi įkvėpimo kurti? Kaip manai, kas labiausiai skatina (tavo) produktyvumą?

– Orkestravimo ar aranžavimo darbai įprastai būna skubūs – juos reikia paruošti per gana trumpą laiką. Todėl čia svarbus mano, kaip kūrėjo, patikimumas ir komunikacija su užsakovais. Čia daugiau ir spontaniškos kūrybos – savoms kūrybos injekcijoms permąstyti dažniausiai lieka labai mažai laiko. Tačiau kartu tai ir geras pasitikrinimas, kokio gylio tavo kūrybos šulinys.

Kompoziciniai darbai, į kuriuos įdedu širdies, arba, kitaip sakant, turiu laiko pasikrapštyti ilgiau, įprastai mane nuveda į tolimas kūrybos keliones. Prasidėjęs procesas kartais tęsiasi mėnesių mėnesius mano galvoje: čia skambančios muzikinės idėjos gyvena savo gyvenimą. Tokias kompozicijas paleidžiu į savo kūrybos albumus klausytojams, nes būtent žmonės – mano draugai, bičiuliai ar kolegos – ir yra tie didieji inspiratoriai.

Žodžiu, kūrybos impulsai – įdomi tema. Tiesą pasakius, man kurti yra tas pats, kas valgyti obuolį. Arba, tarkime, vairuoti automobilį. Arba – tiesiog pasivaikščioti. Tačiau pati kelionė iš buitinės rutinos į šią kūrybos būseną vis dėlto yra iššūkis.

– Naujasis tavo albumas „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ – visai kitoks nei ankstesni tavo darbai. Esi minėjęs, kad pagrindinė albumo idėja buvo tiesiog žaisti muziką. Papasakok truputį daugiau, kaip vyko šis žaidimas, – ar vis dėlto teko laikytis kokių nors taisyklių, gal buvo konkrečių pergalių, pralaimėjimų?

– Visiškai tikriausias žaidimas. Aišku, kažkiek Simono Šipavičiaus dėka – jis sutiko ne dirbti prie albumo, o jį įžaisti – literaliai. Pavyzdžiui, kartą sugalvojau atsivežti teniso stalą pas Simoną į studiją ir ten žaidėme visą dieną tiesiog be jokio tikslo. Mums abiem patinka stalo tenisas, abu mokame žaisti. Tiesiog mėgavomės tuo procesu. Žaidimo dalį įrašėme, bet tik vėliau, artėjant albumo suvedimo pabaigai, sumaniau panaudoti tuos teniso kamuoliuko garsus albumo baladėje (takelis albume pavadinimu „Ball-ad“).

– Vadinasi, žaidi ne tik muzikos elementais, bet ir žodiniais, šių dviejų sistemų derme – kompozicijoje girdimo kamuoliuko anglišku žodžiu apžaidei ir tarytum perrašei baladės žanro rašybą, kartu pateikdamas kitokią, savitą kūrinio (o gal net baladės žanro apskritai) suvokimo ir interpretacijos galimybę. Ar muzika tau – taip pat kalba?

– Net ne kalba, o poezija!

– Šis albumas peržengia tradicinio džiazo ribas: čia puikiai ir sykiu labai originaliai dera gyvi instrumentai, sintezatoriai ir elektroniniai, eksperimentiniai elementai (pavyzdžiui, vienoje kompozicijoje girdimas kvėpavimas į saksofono pūstuką, kitoje – šokinėjantys stalo teniso kamuoliukai). Ar tokią idėją turėjai iš karto, ar koncepcija gimė kūrybos procese?

– Visada priešgyniavau tradicinio džiazo elementams – nesu tradicinio džiazo atlikėjas. Šį albumą įrašinėjau su mintimi, kad jį bus galima apdoroti garso suvedimo procese. Tačiau kvėpavimas, kuris girdimas iš / į pūstuką – naujausias IntraMic mikrofono netikėtumas. Partijas buvome įrašę „Plokštelinėje“ ir S. Šipavičius, miksuodamas takelius, netikėtai man paskambino ir sako: „Ką manai, jeigu iškeltume tą kvėpavimą?!“ Kai paklausiau, man pasirodė, kad tai geniali idėja. Iškart sutikau su šia skambesio spalva. Tikras netikėtumas!

Apskritai, visas šitas albumas – netikėtumai. Daug dirbau prie jo – pusė metų tikrai atiduota. Idėjos pačios gimsta vykstant kūrybos procesui. Tarkime, kompozicijoje „Alchemist“ visai netikėtai nusprendžiau panaudoti praktiškai fleitų ir saksofonų orkestrą – visas partijas įgrojau pats. Ir tas epinis Pauliaus Volkovo gitaros solo – vyšnia ant torto!

J. Šikšnelytės nuotr.

– Albume dominuoja garsų, ritmo pa(si)kartojimai. Ką atvėrė toks komponavimo principas?

– Pasikartojimai – kieta. Albumo pradinė mintis buvo pasikartojimai, jungiantys visą albumą. Pavyzdžiui, pirmame kūrinyje girdisi ksilofono rifas, kurį padėjo įgyvendinti fantastiškas perkusininkas Audrius Rekašius. Tas ritminis ksilofoninis rifas veda per ilgą kelionę, kol jis tampa kažkuo kitu. Kitose kompozicijose galvojau ne tik apie ritminius motyvus, bet ir melodinius. Pavyzdžiui, kompozicijos „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ muzika pakibusi virš vienos besikartojančios natos. Taip ta kompozicija vystosi ir įgauna skirtingų formų.

– Labai įdomūs, išskirtiniai ir kartais netikėti yra ir tavo kompozicijų pavadinimai. Nors esi sakęs, kad jų labai sureikšminti neverta, vis tiek paklausiu – kokios muzikinės savybės, o gal ritminiai niuansai lėmė, kad, tarkime, antrojo albumo kūrinio pavadinimas yra „Kaunas“?

– Aha, šitą kompoziciją mini visi, kurių klausiu, kas įsiminė labiausiai. Ritminiai niuansai išsidėlioja boso partijoje, kurią groja robotas 13/8 metre, – kabliukas, kuriuo praskaidrinau savo kompozicinę idėją. Du akordai ir visiška improvizacija nuo pradžių iki galo. Kaunas – man ypatingas. Esu tikras, kad tai tikroji Lietuvos širdis. Jaučiu  nepaprastą pagarbą visiems iš Kauno kilusiems kultūros srities žmonėms. Man tai sunku paaiškinti, tačiau ši kompozicija dedikuota su pačia gražiausia mintimi šiam miestui.

– Ar tau, kai jau suteiki kompozicijai galutinį pavadinimą, kaip nors pasikeičia, pasipildo jos reikšmė? Gal atsiranda naujų, prieš tai net negirdėtų spalvų?

– Pavadinimai – būdas sudominti klausytoją. Todėl apie juos galvoju nemažai. Dažnai stengiuosi paklausti savo muzikos – kaip ir ar nori ji būti pavadinta.

– Pasitaiko atvejų, kai tinkamiausio pavadinimo rasti nepavyksta? Ką tuomet darai? Gal yra kompozicijų, kurioms labiau prilimpa neoficialūs, sakykime, darbiniai pavadinimai?

– Pasitaiko. Tuomet pavadinu kompoziciją „Abstrakcija“.

– Antraščių žaismė įtraukia abu tavo pastarųjų metų albumus – ir minėto naujausio, ir ankstesnio („How Deep is Her Voice“) darbų pavadinimai netiesiogiai nurodo į kultinės grupės „Bee Gees“ kūrinius („How Deep is Your Love“ ir „And The Sun Will Shine“). Ar galima tikėtis, kad būsimo tavo albumo pavadinimas bus kas nors panašaus į, pavyzdžiui, „Stayin’ Alive“?

– Tai yra malonūs sutapimai. Kai augau, prie tėvų patefono praleidau ne vieną valandą klausydamasis „Bee Gees“ muzikos.

– Kalbant apie būsimus albumus, esi sakęs, kad tavo tikslas – dešimt metų kasmet išleisti po naują albumą. Ar čia tiesiog iššūkis sau pačiam kiekvienais metais sukurti kažką naujo, ar jau turi kiekvieno albumo pagrindinių idėjų? Gal jau prasidėjo kūrybos procesas?

– Tiesą sakant, atrodo, turiu idėjų tiems dešimčiai albumų į priekį. Todėl labai noriu nepaleisti šios minties ir kažką su ja pasiekti. Tam susigalvojau discipliną su terminu. Tai tiesiog procesas, kuriuo mėgaujuosi. Tai yra svarbiausia.

– Ne tik aktyviai kuri, bet ir daug koncertuoji. Kuri veikla teikia didesnę laimę: įrašai, kuriuose, regis, daugiau suvaldyto garso ir apgalvotų sprendimų, ar grojimas scenoje čia ir dabar?

– Man improvizacija yra kasdienis ingredientas, todėl patinka scena ir joje vykstantys procesai čia ir dabar. Taip pat sau visada primenu, kad nesvarbu, su kuo ar kur veda vieni ar kiti darbai, – svarbu kompanija. Gera kompanija atperka viską.

– Saksofonas, džiazas, atrodo, neatsiejami nuo improvizacijos. Ar tavo kasdienybėje irgi daug neapibrėžtumo? Kur dar mėgsti improvizuoti?

– Žaidžiu gyvenimą. Daug laiko praleidžiu Šiuolaikinės mokyklos centre, kur improvizacijos – dar daugiau. Ten reikia atrasti amžinybę ne tik savyje, bet ir kitiems augantiems žmonėms padėti suprasti, kas jiems patinka.

– Improvizuoti ir klysti – man šios sąvokos atrodo labai artimos. Kad drįstum improvizuoti (be visos galybės žinių ir įgūdžių), privalu nebijoti klysti. Kaip manai, kas svarbiausia improvizuojant?

– Improvizuojant svarbiausias vienas dalykas – gera pradžia. Tačiau gali būti, kad nepavyks gerai pradėti, tuomet svarbu atsiminti, kad reikia bent garbingai pabaigti. Klaidos ir baimės – būtini ingredientai.

– Jei ne džiazas, saksofonas ir apskritai  muzika – kur dabar būtum ir ką veiktum?

– Turbūt būčiau laivo kapitonas.