Gedvilės Tamošiūnaitės nuotr.

TAPYTOJA R. MERK – APIE KASDIENIŠKĄ VIRTUALYBĘ IR VIRTUALIĄ KASDIENYBĘ

2020-08-08 09:30
Ainė Jacytė

Pažintį su tapytoja Rute Merk, gyvenančia ir kuriančia Berlyne, pradėjau instagrame. Naršydama tarp daugybės atsitiktinių vaizdų, pastebėjau menininkės kūrinio nuotrauką ir apsilankiau jos paskyroje. Pirmasis įspūdis – prieštara, kuriama konflikto tarp paveiksluose vaizduojamų motyvų iš neapčiuopiamo virtualaus pasaulio ir pasirinktos medijos – klasikinės aliejinės tapybos ant drobės. Tai pasirodė netikėta ir intrigavo.

Tačiau prieš įžengiant į tapytojos, kuri šią vasarą atidarė net dvi solo parodas skirtinguose žemynuose: „Solitaire“ galerijoje „Vacancy“ Šanchajuje (Kinija) ir „SS20“ galerijoje „Downs & Ross“ Niujorke (JAV), paveiksluose kuriamą realybę, norisi pasikalbėti su pačia menininke ne tik apie virtualybės įtaką, transformuojančią mus supančią kasdienę aplinką, bet ir apie jaunos kūrėjos tikslus, sėkmę ir netgi praeitį, įgavusią naujus, skaitmenizuotus pavidalus, tačiau lydinčią R.Merk (Rūtenę Merkliopaitę) ir ten, kur ji yra šiandien.

– Esate gimusi Raseiniuose. Šiuo metu gyvenate ir kuriate Berlyne. Kokių tarpinių stotelių keliaujant kryptimi Raseiniai–Berlynas yra buvę? Visada norėjote išvykti iš Lietuvos ar tokį sprendimą priėmėte spontaniškai?

– Nusistatymo būtinai išvykti iš Lietuvos neturėjau. Po studijų Vilniaus dailės akademijoje tikėjausi ir bandžiau realizuoti savo kūrybą čia, tačiau buvo nelengva. Meno scena Lietuvoje nedidelė ir jos galimybės ribotos. O augti norėjosi, todėl išvykau tęsti meno studijų į Miuncheną. Prieš tai teko dalyvauti meninėse rezidencijose Edinburge, Paryžiuje, Sardinijoje. Miunchene sulaukiau jaunos galerijos iš Vienos dėmesio, taip pat mano kūrybą pastebėjo projektų erdvė "Editorial", įsikūrusi Vilniuje. Netrukus užsimezgė kontaktai su galerijomis Niujorke ir Šanchajuje, su kuriomis dirbu iki šiol. Prieš metus priėmiau sprendimą persikelti į Berlyną.

Vokietijos meno scena yra labai reikšminga. Joje mezgasi ryšiai su įtakingomis institucijomis ir muziejais visoje Europoje.

– Esate pasaulio pilietė. Tačiau norisi paklausti, kokią įtaką jums, kaip asmenybei ir kaip kūrėjai, turėjo vieta, kurioje gimėte? Ar jaučiate su ja ryšį? Ar ji jums svarbi?

– Užaugau tarp Raseinių ir Skirsnemunės miestelio prie Jurbarko. Gamta visada buvo šalia, o šeima puoselėjo glaudų ryšį su ja: pažinojo mišką, augalus, dirvas, paukščius. Dubysa, Nemunas, žvejyba, uogavimas, kelionės baidarėmis ir turistiniai žygiai buvo įprastos laisvalaikio ir atostogų veiklos. Vertinu ir suprantu, ką reiškia užauginti savo daržoves, uogas, vaisius, žinau, kaip atgaivina buvimas miške. Net ir gyvendama Berlyne nepamirštu grybavimo. Mano seneliai buvo darbštūs, sąžiningi žmonės, užaugę sunkiomis pokario ir okupacijos sąlygomis. Esu jiems be galo dėkinga. Jie stengėsi, kad turėtume galimybes, kurių neturėjo jie.

Rūtė Merk, SS20, Balenciaga Look 16.

Didelę įtaką man padarė ir tai, jog mano tėvai – gydytojai. Jie suteikė ne tik žinių apie biologiją, bet ir skatino mąstyti realistiškai. Daug laiko praleidau vartydama anatomijos knygas, namie nuolatos girdėdavau diskusijas apie diagnozes ar sveikatą. Nuo vaikystės buvau meniškos prigimties ir Raseiniuose man trūkdavo spalvų, meno renginių, kino, bendraminčių. Šį trūkumą stengiausi užpildyti knygomis, žurnalais, vėliau – internetu ir svajonėmis apie miestą. Ryšys su vaikystės prisiminimais ir patirtimis, be abejo, išliko. Dažnai juose kapstydamasi randu įkvėpimą. Pavyzdžiui, vis sugrįžta prisiminimai apie senelių verslą – prekybą gėlėmis. Močiutė buvo atsidavusi augalams. Gėlės vis dažniau atsiranda ir mano paveiksluose.

– Ar atvykusi į Vokietiją, Miuncheną, išgyvenote adaptacijos laikotarpį? O gal buvote suplanavusi, per kiek laiko naujame mieste susikursite pagrindą, leidžiantį jaustis visavertiškai ir gyventi norimą socialinį gyvenimą?

– Iš Lietuvos išvažiavau ne aklai. Įstojau į Miuncheno meno akademiją ir žinojau, kad Vokietija yra gana palanki šalis menininkams. O į Berlyną persikėliau, nes mano meninė veikla jau buvo įsivažiavusi ir šiame mieste suradau tinkamą studiją tapybai. Vokietijoje niekada nebuvau viena, gyvenu su draugu ir tai stipriai palengvina adaptaciją. Tiesa, pandemija ir karantinas ją kiek pristabdė, o pastarąjį pusmetį buvo mažiau laisvo laiko, nes intensyviai ruošiausi dviem solo parodoms.

– Ar Berlyno meno laukas tai – jaunus kūrėjus įsileidžianti ir palaikanti terpė, atverianti galimybes savo kūrybą pristatyti ir kituose Europos, Azijos, Amerikos miestuose, tapti aktyviu kūrėju?

– Berlynas tikriausiai yra laisviausias Europos miestas, o jo meno laukas įvairus ir gana atviras. Čia kuria daug garsių menininkų iš visos Europos, JAV, Azijos. Čia dirba ir lietuvių kūrėjų duetas Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelgauda), meninėje rezidencijoje yra dalyvavusi video kūrėja Emilija Škarnulytė ir kt. Patekti į geriausias Berlyno galerijas vis dėlto yra labai sunku, tačiau jei tai pasiseka, galerijos parama būna tvirta ir ilgalaikė. Apskritai, Vokietijos meno scena yra labai reikšminga. Joje mezgasi ryšiai su įtakingomis institucijomis ir muziejais visoje Europoje. Esu vis dar pakeliui į šį meno lauką.

Kartais stebiuosi, koks globalus ir persipynęs yra dabartinis pasaulis: nors fiziškai gyvenu Berlyne, tačiau virtualiai nuolatos palaikau ryšį su galeristais Šanchajuje ir Niujorke. Simboliška, nes tai – dar ir priešingos Žemės rutulio pusės bei laiko juostos.

– Užsiminėte, jog bendradarbiaujate su galerijomis Šanchajuje ir Niujorke. Vertinate tai kaip sėkmę ar kaip nuoseklaus, kryptingo darbo rezultatus?

– Nuosekliai tapau jau 10 metų, bet kaip kūrėja daugiau dėmesio ir profesinio pasisekimo sulaukiau iš Lietuvos išvykusi į Vokietiją. Iki galo nežinau, kiek tai sėkmė, o kiek – pragmatiško sprendimo žengti į platesnį meno lauką, siūlantį didesnę rinką ir matomumą, pasekmė. Turbūt svarbu viskas: sėkmė, atkaklumas, darbas. Dėl ko tikrai pasisekė, tai – gimti laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje.

Man įdomus ramumo ir pasyvumo apgaulingumas, nes šios būsenos gali reikšti ir išsekimą, ir susikaupimą.

– Pažvelkime į jūsų kūrybą. Tapyboje atkartojate skaitmeninio pasaulio estetiką. Ar šis pasaulis tai – medžiaga kūrybai, kurioje atrandate motyvus?

– Renkuosi tokią estetiką, nes technologijos, internetas, skaitmeninių vaizdų srautas tampa mūsų intymiausios kasdienybės dalimi.

– Pasirinkusi tokią vizualinę kalbą kritikuojate virtualybės įtaką šiuolaikinio žmogaus kasdienybei ar priartinate ją prie jo?

– Vieno paprasto atsakymo nėra. Kartais jaučiuosi pervargusi nuo nuolatinio algoritmų šešėlio, esu nusivylusi vis labiau suprekintu internetu. Kita vertus, įtinklinimas gali suburti, padėti mokytis, dirbti ir pan. Man įdomus prieštaravimas tarp technologijų kuriamų galimybių ir sykiu apribojimų.Tačiau dažnai galvoju ne tik apie informacines technologijas, bet ir apie technologijas apskritai. Solo parodoje "Solitaire" Šanchajuje eksponavau paveikslus, vaizduojančius gamtoje natūraliai neaugančias mėlynas gėles ir veislinius kumeliukus, reflektuodama, jog technikos kuriamos galimybės yra ir didingos, ir gąsdinančios.

Rūtė Merk, Jomantė

– Įdomu tai, kad skaitmeninius motyvus tapote klasikine – aliejus ant drobės – technika. Senosios tapybos technologijos ir naujųjų medijų projektuojami vaizdai susijungia jūsų paveiksluose. Ar pasirinkusi būtent šią techniką norite kūriniuose vaizduojamiems žmogiškiems pavidalams įpūsti gyvybės?

– Žmogaus atvaizdas visada yra šiek tiek pamėkliškas ir vaiduokliškas – tereikia įsižiūrėti į mirusių žmonių nuotraukas ar jų portretus. Taip, dažnai motyvus savo paveikslams randu skaitmeniniuose vaizduose: nuotraukose, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose. Juos tapydama klasikine tapybos technika, skaitmeninį vaizdą tarsi sulėtinu, ištraukiu iš greitų vaizdų srauto, į jį atkreipiu žiūrovo žvilgsnį. Galerijoje į paveikslą žiūrima ramiau ir įdėmiau. Tokiu būdu menas gali paskatinti mąstyti apie mus supančią dabartį. Ypač įdomu galvoti apie mašiną ir sielą laikais, kai dirbtinis intelektas (angl. AI) jau, rodos, kvėpuoja į pakaušį.

– Naujausioje jūsų personalinėje parodoje "SS20", atidarytoje "Downs and Ross" galerijoje Niujorke, vyrauja Niujorko mados savaitėje pristatytos Balenciaga mados namų kolekcijos motyvai. Aukštosios mados pasaulį sugretinate su virtualiu? Atradote paraleles, jungiančias šiuos du pasaulius?

– Vienas iš tapybos tikslų yra įamžinti laikmetį, kurti istorijos dokumentą vaizdu. Todėl nebuvo sunku sutikti su pasiūlymu tapyti Balenciagos mados namų modelius iš jų 2020-ųjų metų pavasario/vasaros sezono kolekcijos. Be to, dėl pandemijos šie metai yra neeiliniai, permainingi ir šį permainų nerimą stengiausi atspindėti paveiksluose. Kita vertus, mano paroda "SS20" Niujorke nėra tik Balenciagos mados kūrinių fiksavimas. Jų pasiūlymo sulaukiau neatsitiktinai. Šiuos mados namus domino mano dėmesys žmogaus portretui skaitmeninių technologijų amžiuje. Lygiai taip pat ir man buvo įdomu dirbti su šiuolaikine mada, labai drąsiai derinančia technologines inovacijas, gatvės kultūrą ir aukštosios mados tradiciją.

– Kokį šiuolaikinio žmogaus portretą matote jūs? Vaiduoklišką, neryškų, galbūt net anonimišką, ar reflektuojantį daugybę kitų veidų ir pametantį autentišką savo veidą?

– Stengiuosi parodyti veido paslaptingumą, todėl dauguma mano personažų turi keisto ramumo. Mama sako, kad jie yra tarsi be nuotaikos, nors man įdomus ramumo ir pasyvumo apgaulingumas, nes šios būsenos gali reikšti ir išsekimą, ir susikaupimą.

Savo tapyba noriu sukurti ekraną, kuris transliuoja pasaulį, kuriame virtualybė yra kasdieniška, o kasdienybė – vis glaudžiau susijusi su technologijomis.

– Žvelgiant į jūsų kūrinius parodose, dėmesį atkreipia tai, kad jie tarsi iškrinta iš "balto kubo" konteksto. Galerinės erdvės – įprastai šviesios, tvarkingos, sterilios, pačios savaime sukuria neprieinamumo įspūdį, skatina žiūrovą elgtis kitaip nei jam įprasta: vaikščioti tyliau, ramiau, riboti savo judesius. Atsiveria papildoma realybė. Jūsų kūriniai tokiose erdvėse primena ekranus, transliuojančius dar kitokios realybės vaizdus. Lankydamasis jūsų parodoje, žiūrovas vienu metu veikia dviejose realybėse: "balto kubo" ir Jūsų paveikslų, trečiąją – sau įprastą, kasdienę, palikdamas trumpam nuošalėje.

– Menas žiūrovui sukuria naują patirtį. Renesanso laikotarpiu aliejinės tapybos ant drobės formatas siekė kurti lango į kitą pasaulį iliuziją. Savo tapyba noriu sukurti ekraną, kuris transliuoja pasaulį, kuriame virtualybė yra kasdieniška, o kasdienybė – vis glaudžiau susijusi su technologijomis.