Spalvingas naujienų srauto chaosas tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o nuolat tobulinamas dirbtinis intelektas grasina žmogiškuosius protus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ar šiandienėje technologinėje pasaulio tvarkoje nepranyksta rašytojai ir kiti kūrėjai? Gal jais jau tapo patys skaitytojai? Naujausias šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko romanas "Daugiakampis" kviečia pasinerti į daugialypę minčių ir siužetų tėkmę – tokią, kokią kasdien regime savo mobiliųjų ekranuose.

Apie pasikeitusią rašymo ir skaitymo kultūrą, dėmesio ekonomikos amžiaus dėsnius ir dirbtinio intelekto rašomus bestselerius – pokalbis su neeilinio romano autoriumi.

– Jūsų naujausio romano "Daugiakampis" siužeto konstravimo būdas nėra įprastas – paremtas minčių ir idėjų srautu, besikeičiančiu tarsi įrašai socialiniame tinkle. Galbūt noras būtent taip vystyti pasakojimą ir kilo pažvelgus į šiandieninį, socialinėse medijose begyvenantį pasaulį, kuriame viskas keičiasi greičiau, nei galime suvokti ir pajausti?

– "Random is the new order" (liet. "Atsitiktinumas yra naujoji tvarka") – taip dar 2005 m. skelbė "iPod" reklamuojanti "Apple" reklama, o technokritikai rašė kritinius straipsnius apie tai, kiek "atsitiktinis" yra tas "atsitiktinumas". Šiandien mūsų visiškai nestebina nelinijinis pasakojimas, nenuoseklumas, atsitiktinis vaizdo ir teksto derinimas. Pavyzdžiui, reklaminiai skydeliai, kurie susipipina su naujienomis žinių portaluose, arba vieni kitus socialinėse medijose sekantys juokeliai, katės, asmenukės, politinė agitacija, nuobodulys, memai ir t.t. Taigi, nuo asmeninio mikropasaulio iki didžiųjų naratyvų pasakojimo šiandieninę kasdienybę kuria daug paraleliai koegzistuojančių programuojamų atsitiktinumų. Tikriausiai viena iš rašytojo užduočių yra bandyti suvokti, kaip ši naujoji technologinė pasaulio tvarka keičia mūsų gyvenimus, jo sampratą, bet kartu ir paties rašymo bei skaitymo supratimą. Šiandien turime tiek teisių, laisvių ir įvairios informacijos apie mus supantį pasaulį, kiek niekada neturėjome per visą žmonijos istoriją. Vis dėlto tampa aišku, kad problema yra ne informacijos trūkumas ar kokie nors išoriniai suvaržymai, pavyzdžiui, cenzūra, bet mūsų pačių fizinis ribotumas. Kaip sako inžinieriai, šiandieninės skalbyklės turi didesnį skaičiavimo potencialą nei visa "Apollo" programa, tačiau namie stovinti skalbyklė nenuskris į Mėnulį, bent jau ne artimiausiu metu.

Man, rašytojui nepozityvistui, yra įdomu stebėti, kaip naujosios technologijos perima mūsų senus bjaurius įpročius, kurie atsiskleidžia ir naujoje skaitymo / rašymo kultūroje.

Panašiai yra ir su mumis. Turime pilnas knygų lentynas, tačiau ar tai visuomenei padeda būti vienodai teisingai visoms socialinėms, seksualinėms, politinėms mažumoms? Įkvėpti ir iškelti ambicingus ateities tikslus? Šiandien dauguma mokslininkų sutaria dėl klimato kaitos ir perspėja, kad jau gali būti per vėlu stabdyti įsibėgėjusį termometrą ir šeštąjį rūšių išnykimą, kitaip tariant, mūsų akyse vyksta procesai, kurie negrįžtamai pakeis ir mus, ir visą pasaulį. Tačiau ką daro mūsų politikai, kad tai sustabdytų? Jie net nekalba apie tai. Artėja dar vieni rinkimai, nepamirškite apie tai paklausti savo kandidatų! Reziumuojant – man, rašytojui nepozityvistui, yra įdomu stebėti, kaip naujosios technologijos perima mūsų senus bjaurius įpročius, kurie atsiskleidžia ir naujoje skaitymo / rašymo kultūroje.

– Šiandien keičiasi ne tik skaitymo kultūra, bet ir patys romanai. Skaitytojai tampa vis nekantresni, neturintys laiko, sugadinti nuolatinio naršymo feisbuke, jiems visko norisi čia ir dabar. Kaip jūs matote šiuos pokyčius iš savo, kaip rašytojo ir šiuolaikinio meno tyrėjo, pozicijos?

– Rašytojai irgi yra sugadinti naršymo (juokiasi). Kalbant apie šią situaciją esama šiokio tokio paradokso – naršymas vis dėlto yra linijinio, iš viršaus į apačią skaitymo dalis. Šiuo metu mus supa itin daug informacijos – todėl toks naujienų peržiūros būdas galėtų būti įvardijamas kaip skaitymas su filtrais. Tai reiškia, kad dėmesio ekonomikos amžiuje vykstanti kova daro įtaką ir rašymui. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytoja Lydia Davis išgarsėjo būtent dėl itin kondensuotų, socialinių tinklų pranešimus primenančių tekstų.

Kartu su rašymo ir skaitymo kultūra pasikeitė visa rašymo industrijos ekologija. Tiek rašymas, tiek skaitymas tampa programuojamas įvairių rinkodaros, politinių ir kitokių algoritmų, filtrų, kategorijų ir panašių niuansų. Kita vertus, rašytojai gali lengviau save publikuoti, išvengdami kritikų ar leidyklų monopolio. Man, kaip rašytojui, tai yra labai įdomus ir įkvepiantis laikas. Kadangi šis atotrūkis tarp technologijų ir mūsų supratimo apie jas yra milžiniškas, atsiranda daug vietos rašytojams ir menininkams, kurių viena iš užduočių yra pasiūlyti viziją, ką reiškia žmogiškumas naujos, nepažįstamos ir todėl trauminės tikrovės sąlygomis. Kažkuria prasme dėl tų pačių priežasčių "Daugiakampis" irgi naršo per įvairias temų kraštines, o pasakojimas sekamas šokinėjančiais nuolat kintančių personažų žvilgsniais.

– Savo romanu tarsi bandote patvirtinti požiūrį, kad riba tarp siuntėjo ir gavėjo, t.y. rašytojo ir skaitytojo, yra išsitrynusi – šiandien mes visi esame menininkai, rašytojai, kūrėjai ir kuriame savo asmeninį turinį. Kaip manote, kas laukia toliau? Galbūt po kelių dešimtmečių profesionalių menininkų ar rašytojų visuomenei išvis nebereikės?

– Dar praeitame amžiuje Umberto Eco ir kiti filosofai pasiūlė atviro kūrinio sampratą. Anot jų, aktyviai interpretuodami kūrinį, skaitytojai jį tokiu būdu pratęsia ir užbaigia. Borisas Groysas, vokiečių filosofas, tvirtina, kad socialinių tinklų eroje mes visi esame konceptualūs menininkai, nes juose skelbiame sakinių ir vaizdų kombinacijas – būtent tai, ką savo metu darė konceptualistai. Mes visi esame ir rašytojai, nes rašome trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus. Tačiau jau dabar yra sukurtos tekstų ir laiškų rašymo programos, kurios, anot neseniai vykusių eksperimentų, akimirksniu gali parašyti tekstus, naudojantis duomenų bazėmis pagal parinktą tematiką, stilistiką. Šiandien gal daugiausia diskusijų kelia dirbtinio intelekto problema. Yra manančių, kad iki 2026 m. bus sukurtas vidutinį žmogaus intelektą pralenkiantis dirbtinis intelektas. Tarp taip mąstančių yra ir amerikiečių futuristas Ray Kurzweilas. Esama ir besišaipančių iš jo. Šie mano, kad dirbtinis intelektas niekada nebus kūrybingas, nes ši technologija yra kaip laužas, kuris nesigėri savo dūmais – jais gėrisi tik žmonės, nes jie tuose dūmuose įžiūri kažką, primenantį juos pačius. Be to, dirbtinis intelektas yra sukurtas žmonių, vadinasi, tai yra žmogaus, o ne mašinos produktas. Treti kiek paradoksaliai ginčijasi, kad žmonės nėra tokie kūrybingi, kad galėtų sukurti kažką kita, kas galėtų būti tikrai kūrybingas. Dar kiti skelbia grėsmingus scenarijus – jie mano, kad dirbtinis intelektas bus toks kūrybingas, kad iškart nuspręs mus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pavyzdžiui, taip galvoja Elonas Muskas.

Kuris scenarijus yra teisingas, parodys laikas, tačiau šiuo metu jau yra kuriami tekstai, kurių autorystė (žmogus, robotas ar abiejų hibridas?) yra neatspėjama. Vadinasi, belieka laukti pirmojo didelio literatūrinio skandalo, kai išaiškės, kad kokio nors bestselerio autorius yra skalbyklė. Kita vertus, nuo ko ir pradėjome, būtent skaitytojai spręs, ar tie kūriniai jiems atrodo prasmingi ir įdomūs. Juk būtent skaitytojai užbaigia kūrinius ir kartu padaro juos prasmingus. Aš asmeniškai jau planuoju atskirą virtualią lentyną dirbtinio intelekto parašytai poezijai.

– Jūsų knygą išleido nepriklausomas, šiuo metu Kauno menininkų namuose įsikūręs knygynas "Six Chairs Books". Vilniuje tokio profilio knygynų yra kiek daugiau, tiesa, kiti miestai šiuo atžvilgiu lieka užmiršti. "Six Chairs Books" taip pat kurį laiką svarstė įsikurti Vilniuje – dėl didesnio siūlomų leidinių atpažįstamumo. Kokią jūs matote šiandieninę knygų pasirinkimo situaciją Lietuvoje? Kas, jūsų nuomone, rūpi Kauno, Vilniaus, mažų miestelių skaitytojams?

– Tai yra gana sudėtingas, socialinių tyrimų reikalaujantis klausimas. Juk maži miesteliai irgi keičiasi. Ne visos sodybos yra tos Romualdo Granausko "Gyvenimo po klevu" sodybos. Dėl šiuolaikinės komunikacijos suteikiamų galimybių staiga į vienkiemį gali persikelti šeima iš Niujorko, kuri žiemas leidžia Vietname, o dirba su užsakovais visame pasaulyje, – tikras pavyzdys. Kokią literatūrą skaito ši šeima? Arba kokias knygas renkasi Londono ar Bergeno emigrantai? O kokiai literatūrai pirmenybę teikia imigravę į Lietuvą? Galbūt sunkiausia, esant šiai situacijai, yra vyresniajai kartai, kuri nekalba angliškai, neturi kompiuterinio raštingumo įgūdžių, todėl yra priversta rinktis iš vietinės pasiūlos. Beje, naudodamasis proga, labai dėkoju "Six Chairs Books" už leidybos drąsą. Jie yra pavyzdys, kad galima daryti išskirtinius dalykus, t.y. kurti savo skaitytojų ratą – mažomis pajėgomis ir toliau nuo didesniųjų centrų.

– "Daugiakampis" – antras jūsų romanas. Prieš dešimt metų pristatėte eksperimentinį konceptualios literatūros kūrinį "Alfavilnius". Kas per šį dešimtmetį pasikeitė jūsų paties kūrybiniame gyvenime? Galbūt pats tapote nekantriu skaitytoju?

– Tapau (juokiasi). Vis labiau mėgstu poeziją, o ne keliatomius romanus, nors mielai dar kartą norėčiau patirti Roberto Bolaño "2666" pirmojo skaitymo malonumą. Mano pirmas romanas "Alfavilnius" irgi buvo susijęs su pasikeitusiomis rašymo ir skaitymo technologijomis. Jis buvo tiesiogiai įkvėptas tuometinių tinklaraščių. Priminsiu, kas tai buvo – būtent tada lietuviai galėjo pirmą kartą visiškai laisvai ir nesivaržydami išrašyti pačias keisčiausias savo patirtis. Tinklaraščiai tapo viešais psichoanalizės seansais, traumų, geismų ir įvairiausių perversijų dienoraščiais. Tuomet nusprendžiau pasiskolinti tų tinklaraščių medžiagą ir, pakeitus vardus ir vietas, viską sumontuoti į daugiau ar mažiau vientisą pasakojimą.

– Esate sakęs, kad jūsų santykis su Kaunu – konfliktiškas. Šiandien čia vyksta ypač daug kultūrinės cirkuliacijos, juolab kad Kaunas ruošiasi tapti Europos kultūros sostine. Kokią jūs matote miesto ateitį? Galbūt viskas po 2022 m. nurims ir Kaunas sugrįš į buvusį stagnacijos periodą? Vėl bus tituluojamas moterų su tinklinėmis pėdkelnėmis ir vyrų su treninginiais kostiumais miestu?

– Kaunas yra miestas, kuriame užaugau, todėl ir santykis konfliktiškas. Skaudu, kad greitai keičiasi, nes dingsta praeitį žymėjusios vietos, tačiau ir liūdna, kad keičiasi per lėtai, nes visada gali būti greičiau (juokiasi). Šiuo atveju titulai nėra svarbūs – svarbu, kad mieste tarptų daug skirtingų ir atvirų bendruomenių. O ir treningai dabar madingi – būtų galima sudaryti milžinišką sąrašą juos Berlyne, Londone ar kitur nešiojančių intelektualų ir menininkų, bet kam tai rūpi? Ir sutinku su jumis – tikrai būtų gražiau, jei tinklines pėdkelnes nešiotų daugiau vyrų.

– 2017–2018 m. dirbote Rygos šiuolaikinio meno centro "Kim?" programų kuratoriumi. Galbūt galėtumėte palyginti Lietuvos ir Latvijos šiuolaikinio meno lauką – kuri Baltijos sesutė šiandien yra pranašesnė?

– Pranašumai ir trūkumai yra santykiniai dalykai. Man patinka Ryga, nes ten itin daug iniciatyvų ateina iš privačių asmenų. Tarkime, taip įkurta Rygos bienalė RIBOKA, kuri yra tikriausiai didžiausias kada nors vykęs šiuolaikinio meno renginys Baltijos šalyse. Mieste veikia keli tikrai stiprūs ir aktyvūs kolekcininkai, turintys galbūt pilniausias Baltijos regiono šiuolaikinio meno kolekcijas. Vilnius man patinka dėl savo skonio. Čia tikrai dažnai galima rasti gerų europinio lygio parodų ir, kas dar geriau, yra su kuo apie jas pasikalbėti. O Kaunas man yra potencialo miestas, kuris jau pradėjo keisti požiūrį į savo praeitį (monumento temai dėmesį skyrusi praėjusi Kauno bienalė yra neblogas to pavyzdys), todėl ir ateitis vis dar atrodo atvira bei įdomi.