„Mano Piteris Penas“

Repertuarą sekite čia.

Uostamiesčio šokio teatras „Padi Dapi Fish“ kuria įvairiausių formų ir žanrų šokio spektaklius suaugusiesiems ir vaikams. Šį pavasarį trupė savo repertuarą papildė šokio spektakliu, skirtu neretai pamirštamai auditorijai – jaunimui. Naujasis choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Mano Piteris Penas“ – tai švelnus pasakojimas apie santykį su vaikyste ir su kitu – ir esančiu šalia, ir gyvenančiu mūsų viduje.

Lietuvos scenoje tai retas spektaklis, kuriame galima išvysti drauge su profesionaliais šokėjais pasirodantį ir vaidmenį kuriantį Dauno sindromą turintį atlikėją. Julius Jurevičius ir kuria to kito įvaizdį scenoje. Vedinas likusiųjų trokštamu baltu balionėliu jis įkūnija vidinį vaiką, su kuriuo reikia gebėti ne tik susidraugauti, bet galiausiai ir paleisti. Reikia pripažinti kad choreografei pavyko sukurti itin vientisą choreografinį audinį, sujungiantį itin skirtingų patirčių atlikėjus.

Vaidmenis spektaklyje kuria ir penketas „Padi Dapi Fish“ šokėjų – Mantas Černeckas, Inga Kuznecova, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Nielsas Claesas, Eiva Dobilaitė, kurie formuoja žaismingą Niekados šalies vaikų būrį. Tiesa, jų perteikiamas pasakojimas nėra tolygus. Sklandžią ir aiškiai pagrindines spektaklio mintis išsakančią įžangą keičia choreografiškai itin įdomi, tačiau pasakojimo vystymo prasme gana gluminanti antroji spektaklio dalis. Choreografė kuria įdomias, išraiškingas masines scenas, sumaniai ir išradingai išnaudodama neseniai atsinaujinusios trupės galimybes. Tačiau būtent čia ima klimpti dramaturginė linija. Tačiau vėliau šį trūkumą kompensuoja ramus, tačiau skaudžiai jautrus finalas.

Kurdama šokio spektaklius choreografė A.Šeiko nuolat bendradarbiauja su įvairių kitų sričių kūrėjais, kurie jos spektaklius papildo naujomis formomis ir kontekstais. Įdomi ir įspūdinga, specialiai šiam spektakliui sukurta vokiečių kompozitoriaus ir prodiuserio Sveno Helbigo muzika – būtent tokio bendradarbiavimo rezultatas. Sodriame muzikiniame spektaklio audinyje dera keturių violončelių gyvas skambesys ir šiuolaikiški elektroniniai garsai. Klaipėdos violončelių kvarteto nariai nuolankiai integravosi į spektaklio veiksmą tarsi keturios skambančios salos.

Nuotykių kupina Piterio Peno ir jo draugų kelionių ir klajonių istorija šį kartą perteikiama švelniai ir mąsliai, pirštų galais prisiliečiant prie baimių ir neprimestinai mokant pokalbio su kitu.

Rekomenduojama tebeieškantiesiems dialogo su vidiniu vaiku.

Nerekomenduojama pragmatinio mąstymo šalininkams.

„Dalykai“

Žiūrėkite teatre „Meno fortas“ (Bernardinų g. 8/8, Vilniuje)

Jaunasis aktorius ir režisierius Paulius Markevičius savo kūryboje, regis, nuolat balansuoja tarp itin priešingų kūrybos krypčių – tradicinio dramos teatro ir naujų raiškos formų paieškų. Kitokio kalbėjimo publikai pavyzdžiu būtų galima įvardyti jo prieš porą metų sukurtą, tačiau retai rodomą, todėl vis dar gana naują jo darbą „Dalykai“. Bendradarbiaujant su „Mokslo ir meno laboratorija“ sukurtas vienaveiksmis spektaklis siekia gilintis ne į žmonių santykius ar konfliktus, o į fizikos mokslo keliamus klausimus. Ar tiksliau juos interpretuoti teatro kalba.

Scenoje veikiantys jauni aktoriai ir šokėja įkūnija ir gamtos jėgas, ir konkrečių žymių fizikų abstrakčius paveikslus. Baltoje suglamžytoje scenografės Barboros Šulniūtės sukurtoje erdvėje ant ir aplink sofą su sulos taurėmis įsitaiso Simono Dovidausko Isaacas Newtonas, Vygando Vadeišos Neilas Armstrongas, Gabrieliaus Zapalskio Albertas Einsteinas ir Gretos Grinevičiūtės Maria Currie, tik P.Markevičiaus Nikola Tesla linkęs laikytis už kadro. Jų asmenybes ir tarpusavio santykius nusako trumpos informacinės nuotrupos, tai leidžia aktoriams iš istorinių asmenybių ženklų čia pat virsti jų išpažintais dėsniais, visatos dalelėmis ar tiesiog filosofuojančiais ir gyvenimo prasmę ne tik suvokti, bet ir apčiuopti siekiančiais jaunuoliais.

Pasakojimas čia nesudaro tiesės, jis fragmentiškai dėliojamas iš mokslo, informacijos, impresijų, judesių ir žmonių tarpusavio sąveikos dėsnių. Tai leidžia daryti tokius šuolius kaip nuo atomo iki Adomo ir Ievos, ar astronauto klausimus apie pasaulio pradžią. Ir visa tai tam, kad dar kartelį pamėgintume suvokti savo, gyvenimo ir pasaulio trapumą.

Akivaizdu, kad P.Markevičių labai traukia ir tradicinis teatras, tad kaip, svarstant prasmės klausimus, apsieiti be hamletiškos kaukolės ar keleto kitų teatrinių elementų? Tarsi režisierius iki galo nepasitikėtų savo paties sumanymo drąsa. Tačiau, kita vertus, „Dalykai“ pakankamai nutolsta nuo įprastinio teatrinio teksto, kad atskleistų, jog mokslinės teorijos scenoje gali skambėti kaip poezija.

Rekomenduojama kvantinėje fizikoje įžvelgiantiesiems egzistencializmo pradus.

Nerekomenduojama teatrą suvokiantiesiems vien tik kaip pjesių interpretacijas.

„Pasikėsinimai į jos gyvenimą“

Žiūrėkite OKT / Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Britų dramaturgo Martino Crimpo pjesė „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ Londono scenoje pirmą kartą pristatyta jau prieš du dešimtmečius – 1997-aisiais. Pasauliui dar tik besirengiant visuotinei skaitmenizacijai ir vis dar tebegimstant mileniumų kartai. Pirmą kartą Lietuvoje šios pjesės ėmėsi Cezaris Graužinis su savo grupe 2005 m., kai pasaulį jau buvo pakeitę kritę Niujorko dvyniai. Šiemet su jauniausios kartos OKT / Vilniaus miesto teatro aktoriais šios medžiagos vėl ėmėsi režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį C.Graužinio spektaklyje vyrai ir moterys buvo lygūs, uniformuoti biurų klerkai – menamos Anės gyvenimo pasakotojai, o atsispiriant nuo jų pasakojimo vaizdinius teko kurtis patiems žiūrovams. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų realybei užsipildžius nuolat besikeičiančių vaizdų lavina, šio sezono pabaigai O.Koršunovo pristatytame spektaklyje tai taip pat atsispindi ir vaizduotei vietos čia jau nelabai ir paliekama – viskas matoma bei apčiuopiama.

Laisvo pasakojimo, linijinės struktūros ar aiškaus siužeto neturinčioje pjesėje pateikiami Anės gyvenimo scenarijai. Ji ir motelis, ir filantropė, ir pornografijos žvaigždė, ir Amelijos iš Monmartro atitikmuo, ir teroristė, ir šeimyninis automobilis. Ji – iliuzija, sąmokslo teorija, reiškinys, bet labiausiai – vaizduotės vaisius (bene mėgstamiausias šio režisieriaus moters įvaizdis).

„Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ šį kartą siejami su lietuviškąja šiuolaikine realybe pateikiant kritišką ir ironišką požiūrį į „#metoo“ judėjimą, neišsižadant seksistinio požiūrio į lyčių santykius ar brėžiant paraleles tarp pjesės teksto ir paskutiniaisiais dešimtojo dešimtmečio metais pristatytos Artūro Railos parodos „Mergaitė nekalta“. Tačiau įdomu, kad pasaulinės tendencijos čia pateikiamos kaip svetimos ir tolimos, o terorizmas ar karas – ne kaip kaimynystėje bręstanti grėsmė, o kaip tolima, abstrakti žmonijos nelaimė.

Tačiau vaizdo, muzikos, ritmo, kostiumų, šviesų (scenografija – „random heroes“, kostiumų dailininkė – Roberta Raubickaitė) perpildytame spektaklyje pagrindinė varomoji jėga ne koncepcija ar interpretacija, o jaunųjų aktorių talentas, energija bei entuziazmas, ištraukiantys vis klimpstantį pasakojimą ir užpildantys struktūros ar turinio spragas.

Rekomenduojama pažinčiai su jauniausia OKT karta.

Nerekomenduojama vaizduotės teatro gerbėjams.

„Autonomija“

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Teatre visuomenės būklei ar kritikai perteikti neretai pasitelkiamas metonimiškas šeimos, kaip mažiausios jos dalelės, vaizdavimas. Tai suteikia keliasluoksnes interpretavimo galimybes: šeimą ištinkančius įvykius galima traktuoti ne vien kaip konkrečios valstybės ar visuomenės, bet ir kaip viso pasaulio ar jo dalies likimą. Matyt, būtent todėl viename naujausių Valstybinio jaunimo teatro spektaklių „Autonomija“ vengrų režisierius Árpádas Schillingas vaizduoja iš lietuvių aktorių suformuotą gausią, ne itin laimingą, bet vieni be kitų išgyventi negalinčių žmonių šeimą.

Prieš trejus metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šio režisieriaus drauge su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi sukurtas spektaklis „Didis blogis“ pasakojo apie karą Ukrainoje. O šį kartą kartu su aktoriais ir teksto bendraautore Ildikó Gáspár Á.Schillingas leidžiasi nagrinėti autonomijos posovietinėje / postokupacinėje tikrovėje sampratos per laisvės ir prisitaikymo prizmę. Iš puikių Jaunimo teatro ir kviestinių aktorių sudarytos dirbtinės šeimos nariai atstovauja mūsų seniai pripažintoms, bet gal ne visada iki galo suvoktoms istorinėms, tautinėms, socialinėms, psichologinėms ir paprotinėms problemoms. Vis dėlto spektaklis neperžengia konstatavimo ir diagnozavimo ribų.

Vienas iš spektaklio keblumų tai, kad jo pasakojama istorija nėra specifiškai lietuviška. Ji galėtų vykti bet kurioje kitoje (Rytų ar Centrinės) Europos šalyje. Ir nors šį universalumo siekį sąmoningai užkoduoja patys kūrėjai, taip jie pažeidžia kitą jautrų dėsnį: jei nori būti globalus, visų pirma turi būti lokali. Tad publikai nelengva tapatintis su pasakojimu, ar tiksliau atpažinti save ir pažvelgti kritišku žvilgsniu, susimąstyti apie šeimos santykių paralelėse besimezgančius sudėtingus asmeninio ir nacionalinio identiteto klausimus, nors toks lyg ir buvo pirminis spektaklio kūrėjų tikslas. Tarp bendrų dėsnių ir vidinių dramaturginių žaidimų pasiklydusi „Autonomija“ lieka publikos atžvilgiu itin autonomišku spektakliu, tarsi vertingu savaime, be suvokėjo dalyvavimo. Gal todėl nuo scenos dvelkia šalčiu, o nuo publikos – nuoboduliu.

Rekomenduojama tiems, kuriems patiko „Didis blogis“.

Nerekomenduojama šiuolaikiniame teatre besitikintiesiems aiškios pozicijos.