VIENOS OPEROS TEATRAS: ISTORIJA, TRADICIJOS IR NERAŠYTOS TAISYKLĖS

Vienos operos teatras dažnai vadinamas pasauliniu tobulumą žadančiu klasikinės operos simboliu. Kiekvienas, pirmąkart  jame apsilankęs, ateina su savitu įsivaizdavimu ir lūkesčiu, tikėdamasi patirti kažką nekasdieniško. Mano vidinė Vienos opera galėjo būti įvardyta tokiais būdvardžiais kaip klasikinis, kokybiškas, tradiciškas. Po pirmo apsilankymo galiu pridurti: dar ir prabangus, snobiškas, produktyvus, taisyklingas.

Lietuviški pėdsakai

Pirmą kartą įžengus į šį pastatą norisi tiesiog priglausti prie sienų ausį ir klausytis jų šnabždesio. Norisi susipažinti su čia tvyrojusiais išgyvenimais – svajonėmis ir nusivylimais, šiandien saugiai užklotais sunkiais koridoriaus kilimais. Vaikštant po pastatą galima pajusti, kiek daug jame sluoksnių – laiko, patirčių ir išgyvenimų prasme, kurie galėtų būti atskleisti lupantis vienam dažų sluoksniui po kito.

Pradinė konstrukcija – kaip stuburas, ant kurio laikosi visas aparatas, – ramiai laiko keturis institucijos kampus jau kelintą šimtmetį. Jis laiko paslaptis ir simboliką – visa tai, ką šiandien žmonės vadina valstybiniu Vienos operos ir baleto teatru.

Ji išlaiko visus operos mylėtojus, turistus, kasdien apsilankančius ekskursijose, daugiau kaip 1 000 darbuotojų, kurie dėl ilgų darbo savaičių laiko šią vietą savo namais. Ši institucija užaugo ir laikosi vien dėl didžiulės masės žmonių – jų gyvenimo, darbo, energijos, kantrybės, užsidegimo ir meilės muzikai.

Prestižinis Vienos operos teatras nėra svetima erdvė ir jame koncertavusiems lietuvių operos solistams. Iš jų galima būtų paminėti Vaidą Vyšniauską (gim. 1971), kuris pavadavo netikėtai susirgusį solistą operos "Otelas" 2017 m. pastatyme. Taip pat tenorą Meruną Vitulskį (gim. 1983), pasirodžiusį Vienos operoje 2014 m., bei dainininkus Sergejų Lariną (1956–2008) ir Algimantą Kalinauską (1923–2010). Nuo 1944 m. Vienos operos ir baleto teatre šoko balerina Irena Sprindienė (Eidrigevičiūtė, 1916–1995), o lietuvių dizainerė Laura Dailidėnienė (gim. 1978) 2016-aisiais šioje scenoje pristatė savo drabužių kolekciją.

Statybos – su mirties ženklu

Vienos operos teatro pastatas pastatytas prieš kelis šimtmečius – darbai vyko nuo 1861 iki 1869 m. Istoriją apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, pasakoja pagrindinėje menėje operos salėje esantys dviejų architektų – Eduardo van der Nüllo (1812–1868) ir Augusto Sicardo von Sicardsburgo (1813–1868) – biustai. Šie architektai drauge dirbo ir kūrė bendrus projektus nuo studijų laikų, taigi jie buvo nepaprastai artimi kaip kūrėjai ir kaip draugai.

Vienos operos projektas buvo pats svarbiausias jų karjeros pasiekimas. Pastatas buvo suprojektuotas neoromantiniu stiliumi, kad pernelyg neišsiskirtų iš panašios stilistikos pastatų Vienos centre. Vis dėlto projektas nebuvo gerai įvertintas visuomenėje. Jis sulaukė negailestingos kritikos tiek iš plačiosios visuomenės, tiek iš spaudos, tiek ir aristokratų šeimos, ypač imperatoriaus Franzo Josepho (1830–1916). Buvo teigiama, kad esą operos teatras savo monumentalumu neprilygo aplinkui esančiam Heinrichshofo rajonui, kuris, beje, buvo visiškai sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.

Jeigu pastebėjote, kad abiejų architektų mirties datos sutampa su operos teatro statyba, tai tikrai nėra joks sutapimas. Jautriai į aplinkinių kritiką sureagavęs vienas iš didžiųjų Ringstrasse istorinio stiliaus meistrų E.Nüllas nusižudė, o po šešių savaičių, susirgęs tuberkulioze, mirė ir jo kolega A.S.Sicardsburgas. Pasakojama, kad imperatorius buvo sukrėstas šitokių įvykių tėkmės ir nuo to laiko apie operos teatro pastatą atsiliepė tik palankiai.

Operos teatras buvo atidarytas 1869-ųjų gegužės 25 d., premjeroje skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–1791) opera "Don Žuanas". Nė vienas iš architektų neišvydo pastato atidarymo.

Šiemet kaip tik sukanka 150 metų nuo operos teatro atidarymo. Siekdami pažymėti šią neeilinę sukaktį organizatoriai suplanavo grandiozinę renginių seriją gegužę–liepą. Rengiamos įvairios paskaitos, knygų pristatymai, publikacijos, CD; DVD leidinių pristatymai, diskusijos, simpoziumai, spektakliai, šokiai, dokumentinių filmų peržiūros, koncertai ir, be abejo, nauji, ypatingi operų pastatymai.

Iš valstybės biudžeto paprastai skiriama apie 30 proc. lėšų. Likę pinigai suplaukia iš privačių remėjų.

Nauja pradžia

Tiesa, 1869 m. vykęs atidarymas nebuvo vienintelis, nes šio teatro istorija nėra tokia nuosekli, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprastai ji yra skirstoma į du etapus – iki bombardavimo ir po bombardavimo, kadangi 1945 m. kovo 12 d., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ant operos teatro nukritusi amerikiečių bomba visiškai sugriovė pagrindinę salę, o vėliau ugnis pasklido ir po likusią pastato dalį. Po šio įvykio operos teatras turėjo būti atstatytas ir dar kartą iš naujo prikeltas antram gyvenimui.

Kuriam laikui institucija prisiglaudė Vienos "Volksoper" teatro patalpose. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar operos teatras iš viso turėtų būti atstatomas toks, koks buvo anksčiau, o galbūt, nugriovus viską, kas liko, reikėtų pradėti nuo nulio ir ieškoti naujos koncepcijos. Galiausiai buvo nuspręsta atkurti originalią architektūrą bei stilistiką ir pastatas buvo atstatytas, o procesui vadovavo ekspertai Ernstas Kolbas ir Udo Illigas. Atstatant pastatą buvo remiamasi senojo pastato eskizais ir brėžiniais – siekiama atkurti identišką originalią salės formą, kartu – nepriekaištingą akustiką.

Be abejo, pastate buvo įdiegta daug naujos įrangos ir pastatas  buvo patobulintas. Iš pradžių buvo siekiama naują teatrą atidaryti 1949 m., tačiau planai pasikeitė ir atidarymas įvyko 1955 m. lapkričio 5 d., skambant Ludvigo van Beethoveno (1770–1827) operai "Fidelio", kurią dirigavo tuometinis operos direktorius Karlas Bohmas (1894–1981). Grandiozinio pobūdžio koncertas buvo transliuojamas per televiziją (tai buvo pirma transliacija iš operos teatro), nors tuo metu Austrijoje tebuvo 800 televizijos žiūrovų. Taip atgimęs operos teatras pradėjo antrą savo gyvenimą ir klesti iki šiandien.

G.Mahlerio epocha

Valstybiniam Vienos operos ir baleto teatrui nuo pirmųjų dienų vadovavo nepaprastai autoritetingi muzikai. Ilgame šio teatro direktorių sąraše žiba Gustavo Mahlerio (1897–1907), Richardo Strausso (1919–1924), K.Bohmo (1943–1945 ir 1954–1956), Herberto von Karajano (1956–1964) ir kitos pavardės. Vienas svarbiausių teatro vadovų, su kurio vardu susiję dideli pokyčiai operos teatre, buvo 1897–1907 m. vadovavęs kompozitorius ir dirigentas G.Mahleris (1860–1974). Jis rengė naują dainininkų kartą ir pakeitė išpuoštą salės dekorą minimalistinio pobūdžio apdaila. Šis direktorius pirmasis pradėjo užtemdyti šviesas pasirodymo metu ir publikai tai labai nepatiko.

Beje, jis sugriežtino taisykles, susijusias su operos pertraukomis. Tuo metu klausytojai įeidavo ir išeidavo iš salės, kada tik norėdavo, valgydavo pasirodymo metu. Viskas buvo labai neorganizuota. Paskutinis G.Mahlerio pakeitimas – įrengta didesnė orkestro duobė, kurioje buvo galima sutalpinti visą grandiozinę atlikėjų sudėtį, kokia dažnai pasitaikydavo moderniose – XX a. pradžios – operose. Šiuo metu orkestro duobėje telpa šimtas muzikantų.

Pirmoje salėje, kuri buvo įvardyta kaip G.Mahlerio kabinetas, stovėjo nedidelis aštuonių oktavų fortepijonas, kuriuo maestro grodavo gastrolėse. Dabar šis artefaktas užmerkęs akis dūla po stiklu. Tai suvenyras –  prisiminimas iš kito gyvenimo. Stiklinė pertvara ir užvožtas dangtis byloja, kad instrumentas jau seniai miręs – kartu su šeimininku, kuris juo grodavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai vienintelis originalus, G.Mahlerį iš tiesų primenantis artefaktas kambaryje, kadangi pastarasis buvo sunaikintas bombardavimo metu ir vėl atstatytas. Jis neoriginalus.

Nepaisant negandų, salė nebuvo tyli – kiekviena kambario detalė pasakojo naujas istorijas apie tai, kas įvyko po atstatymo. Ši uždaryta salė pasižymėjo geriausia akustika visame pastate ir dėl šios priežasties muzikantų perklausos į operos orkestrą vyksta būtent vadinamojoje G.Mahlerio salėje.

H.von Karajano naujovės

Kitas svarbus valstybinio Vienos operos ir baleto teatro direktorius buvo garsus XX a. vidurio dirigentas H.von Karajanas (1908–1989), kuris vadovavo teatrui nuo 1957 iki 1964 m.

Jis pakeitė kelis techninius dalykus teatre – pirmiausia operos pradėtos atlikti išskirtinai originalo kalba ir atsisakė vertimų į vokiečių kalbą, kurie buvo populiarūs anksčiau. Be to, pradėta dirbti su kviestiniais solistais, įvesta nauja tradicija papildyti repertuarą solistų, nepriklausančių operos teatro trupei, pasirodymais.

H.von Karajanas inicijavo teatro bendradarbiavimą su "La Scala" operos teatru Milane ir sukūrė mainų programą su šiuo teatru tiek keičiantis pastatymų produkcija, tiek orkestrais. Taip klasikinių Austrijos kompozitorių muzika (tarkime, W.A.Mozarto ir R.Strausso operos) buvo išpopuliarintos Italijoje.

Legendinis balius

Be koncertų ir operų, šioje aplinkoje ypatingą vietą užima unikalus renginys – Vienos balius. Tai yra senoviško kirpimo renginys, paremtas angliška debiutančiųjų pokylio tradicija. Anglų aristokratų jaunoji karta, sulaukusi tam tikro amžiaus, turėjo būti oficialiai pristatyta visuomenėje. Šiam tikslui pasiekti buvo sukurta debiutančiųjų puotos tradicija, išplitusi visoje Europoje ir pasaulyje. Pirmą kartą šiame Vienos operos teatre pirmasis balius įvyko 1877 m. Kasmet baliui yra atrenkama daugiausia 150 porų. Debiutantės turėjo būti 17–22 metų amžiaus ir mokėti šokti valsą iš abiejų pusių.

Iš tiesų tą vakarą čia viskas yra nepaprastai brangu. Už 150 eurų kainą gali įeiti į vidų, tačiau tuomet reikia papildomai nuomotis suknelę, mokėti už gėrimus ir maistą, taip pat nusipirkti ir vietą atsisėsti. Pavyzdžiui, balkonas skirtas šešiems žmonėms kainuoja 3 300, o balkonas dvylikai žmonių – 26 tūkst. eurų. Tokia yra šio balkono nuoma aštuonioms valandoms.

Taigi renginys susideda iš debiutantų pasirodymo, kurio metu jos paprasai atlieka tris choreografinius numerius. Tuomet seka keli baleto pasirodymai, groja du orkestrai ir trys operos dainininkai solo. Kai oficiali ceremonija galiausiai baigiasi, vakaro šeimininkas pasako "Alles waltzen" (liet k. visi šoka valsą – red.past.) ir po šių stebuklingų žodžių visi klausytojai išeina iš savo balkonų ir pradeda šokti salėje. Tuomet tęstųsi vakaronė kokias septynias valandas.

Didelį įspūdį šiame renginyje daro ir pasiruošimo jam darbai. Tai reikalauja nepaprastai daug darbo iš techninių darbuotojų pusės. Vos per 8 valandas 500 darbuotojų visiškai transformuoja ne tik šią salę, tačiau taip pat ir visą pastatą. Pirmiausia šokių salės čia nėra, tad pagrindinėje salėje reikia išnešti visas kėdes ir pastatyti naują dangą, kuri būtų tame pačiame aukštyje kartu su scena. Scenos viduje yra įrengiami balkonai ir taip sukuriamas veidrodžio atspindys, imituojantis salę. Kiti kambariai taip pat yra iš esmės pakeičiami – vienas pertraukos kambarys yra paverčiamas restoranu, kitas – kazino. Kiekvienam kambaryje groja nedidelis orkestras.

Tik penkios išeiginės

Šiandien valstybinis Vienos operos teatras yra vienas užimčiausių pasaulyje. Tai organizacija, kuri niekada nesiilsi – pastatas uždaromas tik penkioms dienoms per metus (gruodžio 24-ąją, Didįjį penktadienį, dvi dienas prieš didįjį Vienos pokylį ir pačią Vienos pokylio dieną).

Dirbant tokiu intensyvumu per vieną sezoną (dešimt mėnesių) yra pastatoma apie 50–60 naujų operų ir skamba daugiau nei 350 pasirodymų – iš esmės pasirodymai šiame teatre vyksta kasdien visus metus. Įprasta šios organizacijos repertuaro kalendoriuje matyti septynias skirtingas operas atliekamas vienos savaitės metu. Egzistuoja viena taisyklė nekartoti to paties pastatymo dvi dienas iš eilės. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti dainininkų balsus, tačiau dėl šios priežasties kasdien tenka keisti scenografiją scenoje, o tai yra didelis triūsas.

Šiame pastate yra daugybė patalpų, kuriose yra laikomos smulkesnės dekoracijos ir scenografinės dekoracinės detalės. Tačiau pagrindinė scenografinė konstrukcija paprasčiausiai yra per didelė, kad tilptų ir būtų laikoma šiame pastate. Taigi ji dalimis yra išvežama į kitą pastatą, kuris yra maždaug už 3 km nuo čia, netoli pagrindinės Vienos geležinkelio stoties. Techniniai darbuotojai kiekvieną dieną turi atvažiuoti čia, išrinkti dekoracijas, nuvežti jas į sandėlį, atvežti naujas dekoracijas ir jas sudėti. Tai paprastai užtrunka pusdienį, ir iš karto po to prasideda generalinės repeticijos.

Šis operos teatras kasmet įdarbina apie 1 100 žmonių, tačiau ne visi jie – atlikėjai, muzikantai, techniniai darbuotojai ir administracija – dirba vienu metu.

Buhalterijos vingrybės

Operos teatro biudžetas vieno sezono metu siekia 100 mln. eurų. Pati opera už spektaklius surenka tik pusę šios sumos. Priklausomai nuo to, kiek uždirba teatras, miesto ir šalies vyriausybė apskaičiuoja, kokią dalį institucijos veiklos jie apmokės, be to, koks bus suteikiamas avansas ateinančiam sezonui. Iš valstybės biudžeto paprastai sumokama apie 30 proc. lėšų. Likę pinigai suplaukia iš privačių remėjų.

Ši institucija yra greičiau griežtai reguliuojamas fabrikas negu romantiško idealizmo persmelktas menininkų lizdas. Pagal visas austriškas tradicijas, tvarka čia yra nepaprastai gerbiama ir operos teatras veikia kaip laikrodis, kurio sraigteliai buvo tepami ir šlifuojami kartu jau kelis šimtmečius. Galbūt šis laikrodis iš pažiūros atrodo senas, tačiau jis puikiai išsilaikęs.

Slėpdamas patirtį ir išmintį, jis yra kupinas gyvybės kaip niekada. Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau bilietų pardavimo vidurkis šioje organizacijoje yra 99,2 proc. Tai daro įspūdį pagalvojus, kad kasdien vyksta nauji pardavimai.

Vienas iš pardavimus gerinančių sprendimų – stovimos vietos, įkurtos po imperatoriaus balkonu ir galerijoje viršuje, kur bilietai kainuoja 3–4 eurus. Taip pačios aukščiausios kokybės operos pasirodymai tampa prieinami kiekvienam ir plačioji publika yra kviečiama kone kasdien lankytis operoje. Stovimi bilietai beveik visuomet yra išperkami ir tokios galimybės pigiai įsigyti vietą operos teatre nėra niekur kitur pasaulyje. Pranašumas yra ir tai, kad bilietus galima įsigyti pasirodymo dieną, kas kitur yra reta.

Atkaklumo išbandymas

Stovimų bilietų kasos yra įsikūrusios pastato šone ir jos atidaromos likus 80 min. iki pasirodymo. Tą patį man patarė ir bilietų pardavėjas, sakydamas, kad ateičiau tuomet, kai atsidaro kasos – 17 val. Vis dėlto, kai 15.30 val. netyčia eidama pro operos pastatą išvydau aplink jį apsivijusią ilgą žmonių eilę, pasidžiaugiau atėjusi anksčiau.

Pirmą kartą bandydama pirkti bilietus nežinojau, kas laukia. Buvo pietų metas, alkis buvo užvaldęs mintis, bet nusprendusi, kad visada pavalgysiu nusipirkusi bilietą, stojau į eilę.

Naivuolė. Nelabai suvokiau, kas manęs laukia. Net nustebau, kai kiti kandidatai į pigius bilietus aplinkui kasas pradėjo rinktis su sulankstomomis žvejo kėdutėmis, kilimėliais, termosais su kotletais, tačiau kartu su smokingais, aukštakulniais, ryškiu makiažu ir sulaižytais plaukais. Galėčiau pasakyti, kad jie atrodė keistai, tačiau šitoje minioje balta varna buvau aš.

Įsitaisę koridoriuje operos mėgėjai pradėjo žiūrėti filmus, dirbti, skaityti, bendrauti tapusavyje. Pusė jų įsitaisė ant žemės ir kūrėsi pikniką pasitiesę kilimus ar skaras. Po kiek laiko supratau išmintį, slypinčią jų ekstravagantiškame elgesyje – laukimas užsitęsė kelias valandas, o eilė nusitęsė per kelis koridorius ir dar lauke aplink pastatą. Tie, atėję pusdieniu anksčiau, turėjo didesnę galimybę gauti bilietą. Aš nebuvau tam emociškai ar morališkai nusiteikusi. Neturėjau su savimi nei maisto ar vandens, nepasiėmiau nieko laikui užmušti. Teko sėdėti stebint kitus žmones.

Nors bilietai yra nepaprastai pigūs, čia užsimoki savo laiku ir nervais. Tą dieną operos teatre praleidau šešias su puse valandos – nuo 15.30 iki 22 val.

Spąstai naujokams

Belaukdama turėjau progą patyrinėti teatro pasaulį, jo nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, tai, kad į pastatą neįleidžiami žmonės, nesilaikantys nustatyto aprangos kodo. Negalima pasirodyti apsirengus treningais, dėvint sporbačius, nepageidaujamos ir teniso kepuraitės. Iš žmonių čia yra tikimasi tvarkingos išeiginės aprangos.

Tvarka ir pagarba tradicijoms – to ir reikėtų tikėtis iš austriškos institucijos. "If you go outside the building, you will loose your place in line" (liet.k. – jei išeisite iš pastato, prarasite vietą eilėje), – primena meškos kūno sudėjimo apsaugininkas. Žmonės, išvaromi persirengti, praranda savo vietą eilėje. Išeiti ir vėl sugrįžti atgal negalima.

Atsidarius kasoms, paaiškėja, kad čia negalima mokėti kortele – tik grynaisiais. Kas jų neturi, siunčiamas iš pastato į kitą gatvės pusę, kur yra bankomatas.

Maždaug 18 val., likus pusantros valandos iki spektaklio pradžios, jau nusipirkus bilietą, laukimo periodas nesibaigė: visa ši tarsi gyvatė išsirangiusi žmonių eilė draugiškai laukė, kai bus atidarytos koncertų salės durys. Net ir turint bilietą nevalia palikti pastato. Žmonės stovinėjo koridoriuose, ant laiptų, kiekvienoje laiptų aikštelėje. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pro turėklus matomas pastato interjeras gniaužė kvapą savo prabanga, detalių gausa. Ir neįprastais patogumais intymiausiose erdvėse – tualetuose.

Jie – tik viršuje, šalia galerijos, tarsi savotiškas prizas už kantrybę kopiant laiptais. Moterų tualete kiekvieną lanytoją energingai pasveikindavo darbuotoja. Paaiškindavusi, kaip naudotis įranga, po kiekvieno apsilankymo nuvalydavo klozetą, iš ritinėlio ištraukdavo tualetinio popieriaus naujai viešniai.

Egzistuoja viena taisyklė – nekartoti to paties pastatymo dvi dienas iš eilės. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti dainininkų balsus.

Šaliko paslaptis

Parteryje stovintys žmonės, bandantys patekti į pigesnes stovimas vietas po imperatiškuoju balkonu, paprasčiausiai netelpa į nedidelę stovimųjų erdvę. Juos prižiūrėtojos grūda sustoti ne tik eilėmis prie turėklų, bet ir ant laiptų, prie sienų ir koridoriuje.

Vietos labai mažai, todėl prižiūrėtojos reikalavimas nereikalingus daiktus palikti drabužinėse – ne tuščias noras parodyti valdžią. Suvaldyti tokią žmonių minią – sunki užduotis. Pirma prižiūrėtoja sustatė žmones į tris eiles: pagal tai, kas atėjo anksčiau. Šios eilės užtvindė visą koridorių. Kilo chaosas, prie kurio darbuotoja, ko gero, pripratusi. Ji keliskart pakartojo ir skirtingomis kalbomis išdėstė operos teatro taisykles: negalima filmuoti ar fotografuoti, visus daiktus reikia atiduoti į drabužinę, salėje negali būti jokių striukių, maisto ar gėrimų. Reikia būti tyliai, ramiai ir nekelti triukšmo. Išėjus iš salės anksčiau iki antro veiksmo, grįžti galima tik per pertrauką.

Tačiau viena fundmentali taisyklė buvo nutylėta. Tik atėjus, skarele reikėjo pasižymėti savo stovimą vietą, užmetus ją ant turėklo priešais. Neatsitiktinai šalis buvo bene dažniausias lankytojų pasirinktas aksesuaras. Kadangi tam – kaip iš esmės ir viskam – nebuvau pasiruošusi, rie turėklo pririšau skėtį. Atlikus šią procedūrą gali keliauti į drabužinę, tualetą, bufetą – niekas neužims tavo vietos.

Pasiduoti ar išlikti?

Pasirodymo metu vietos neliko, tad teko trintis šonais su trimis žmonėmis: vienas buvo kairėje, kitas – dešinėje ir du – už nugaros. Jausmas panašus kaip viešajame transporte piko metu, kai nebelieka sėdimų vietų ir visi lieka susigrūdę prie durų, kvėpuodami vienas kitam į nugaras ir pažastis.

Ant kėdžių atlošų esančius ekranėlius, skirtus libreto vertimui, šį kartą buvo užgulę pilvai. Rankų nebuvo galima ištiesti, kojų – sulenkti ar pasisukti vienu ar kitu šonu. Turėjai išstovėti tokia poza, kokia sugebėjai įsisprausti į minią.

Taip glaudžiai susispaudus buvo labai karšta, žiūrovams ėmė trūkti oro. Atsigaivinti galimybių nebuvo – juk visi daiktai palikti drabužinėje. Tie, kurie dar neseniai pusę dienos kantriai kovojo dėl galimybės išvysti spektaklį, ėmė sukti durų link. Į antrą veiksmą sugrįžo tik pusė klausytojų.

Tiesa, operos klausymosi patirtis – ištvermės iššūkis ne tik stovintiems žiūrovams, bet ir tiems, kurie nusipirko sėdimas vietas: kėdės, sako patyriusieji, čia ypač nepatogios.