– Daug kas skuba atsikratyti atitarnavusių daiktų, o jūs suteikiate jiems antrą galimybę – arba atnaujinate ir leidžiate jiems dar pagyventi, arba panaudojate kurdama kitus daiktus. Kas tai – pareiga, požiūris, pomėgis?
– Tuo susidomėjau maždaug prieš septynerius metus. Gimus dukrai ir susidūrus su jos liga, mano vaiko priežiūros atostogos užtruko ilgiau nei planavau. Internete – tiek lietuvių, tiek užsienio kalba – ieškodama informacijos apie ligą, netikėtai pamačiau vaizdo įrašą apie atnaujintą seną baldą. Taip viskas ir užsisuko: kuo daugiau žiūrėjau, tuo daugiau norėjosi gauti tos informacijos, o vaizdeliai plaukė vienas paskui kitą. Užsirašydavau kiekvieną pamatytą priemonę, darbo eigą ir t. t.
Kol kas tai laikau hobiu, bet, tikiuosi, ateityje šis užsiėmimas pavirs mėgstamu darbu. Vyras net namuką surentė, kad turėčiau vietos dirbti, nes namuose priemonių ir laukiančių savo eilės daiktų prisikaupė labai daug. Atnaujinti baldus namuose nepatogu. Smulkius rankdarbius, atnaujinimus prie stalo darau, bet ir tada apsiverčiu priemonėmis, darbui erdvės visada trūksta.
Jei galiu sukurti ką nors reikalingo ir gražaus, kodėl to nepadarius? Antro tokio juk nerasi.
– Šiandieną internetas gali tapti mokytoju, tačiau ar pakanka jame gaunamų žinių? Nenusvyra rankos, kai kas nors nepavyksta?
– Esu baigusi baldų atnaujinimo kursus, mokiausi skysto metalo ir epoksidinės dervos technologijų, bet tai yra labai mažai. Daugiausia reikiamos informacijos randu internete, o toliau – tik bandymo kelias. Labiausiai mėgstu išbandyti save. Pamatau, kokį vaizdo įrašą ir bandau atkurti.
Tik peržiūrėjus užsienietiškus vaizdo įrašus kyla viena problema – Lietuvoje neįmanoma rasti visų ten naudojamų priemonių. Tada, prieš septynerius metus, dažus baldams ir kitas priemones siunčiausi iš svetur, nes viską norėjau atlikti tik taip, kaip buvo parodyta vaizdo įrašuose. Bijojau, kad nepavyks. Dabar jau išmokau būti lanksti, kai ko atsisakyti, kai ką pridėti ar pakeisti kita, Lietuvoje prieinama priemone. Išmokau atsirinkti, kas man tinka ir patinka.
Ypatingi: antro tokio baldo nei pamatysite, nei galėsite įsigyti. / I. Bukytės-Mockienės asmeninio archyvo nuotr.
– Gal dabar daugiau pasitikėjimo – ne tik vadovaujatės pamatytomis idėjomis, bet ir pati improvizuojate?
– Yra labai daug kūrybingų žmonių, kurie dalijasi savo idėjomis, kaip sukurti vieną ar kitą dekoraciją, atnaujinti seną taip, kad jis taptų naujas ar labiau naudojamas. Žinoma, tai didelis įkvėpimas ir padrąsinimas improvizuoti.
Kažkuriuo šventiniu laikotarpiu kilo mintis dukros darželiui parengti lauko dekoracijų iš namuose likusių lentų. Paklausiau auklėtojų, ar priimtų, o sulaukusi pritarimo ėmiausi darbo. Visiems patiko. Paskui sulaukiau auklėtojų prašymo sukurti skelbimų lentą grupei. Širdis ir džiaugėsi, ir virpėjo vienu metu. Tada pasipylė daugiau darbų: ir Velykų kiaušinį į darželį vežėme, iš senos spintelės durų išpjautą, ir Kalėdų Senelio rezidenciją puošiau, ir tema „Žiemos pasaka“ dekoracijas kūriau.
– Glosto širdį?
– Oi, kaip glosto! Smagu, kad mano darbai panaudojami, kad džiugina kitus. Dar smagiau, kad galiu sukurti ką nors gražaus panaudodama tai, ką reikėtų vežti į atliekų surinkimo aikštelę. Pavyzdžiui, putplasčio lapus gali išmesti, bet koks gražus nykštukas ar Šrekas iš jo išeina!
Kompozicija: „Įsikėlusi į naujus namus, kelis virtuvės daiktus atnaujinau, ir dabar jie yra tarsi iš vieno komplekto“, – pristato Indrė savo kūrinį. / I. Bukytės-Mockienės asmeninio archyvo nuotr.
– Jums turbūt nėra nepanaudojamų daiktų?
– Ko gero. Kartą paklausiau savo močiutės, ar neturi kokių senų puodų ar dubenų, tai gavau vieną tokį labai pavargusį dubenį. Dar ir dabar jis pagražintas naudojamas. Įsikėlus į naujus namus, kelis virtuvės daiktus atnaujinau, ir dabar jie yra tarsi iš vieno komplekto, svarbiausia, kad nereikėjo išmesti ir pirkti naujų.
Yra baldų, kurie jau į trečius namus atkeliavo atnaujinti, kad tiktų prie interjero.
Daug tokių atnaujinimų atsirado dėl dovanų idėjų trūkumo. Pusseserei gimė dukrytė, dovanėlę sudėjau į atnaujintą dėžutę, likusią nuo gėlių puokštės. Ji dabar – prisiminimų dėžutė. Kita atnaujinta nuo gėlių likusi dėžutė buvo įteikta būsimai nuotakai per mergvakarį su atitinkamomis dovanomis joje. Labai patinka atnaujinti dėžutes ir papuošti.
– Ar nekyla kartais minčių: ko čia aš vargstu, gaištu laiką, juk paprasčiau būtų nusipirkti naują daiktą?
– Dažnai pagalvoju, kad kitiems atrodo, jog tai beprasmiška, laiko švaistymas. Kai kurie net priešiškai priima: kaip čia naudotą daiktą dovanoti?! Raminu save, kad visada atsakingai atnaujinu kiekviena daiktą, o jei galiu sukurti ką nors reikalingo ir gražaus, kodėl to nepadarius? Antro tokio juk nerasi. Yra baldų, kurie jau į trečius namus atkeliavo atnaujinti, kad tiktų prie interjero. Yra tokių, kurie, vis dar laukia savo eilės.
Praktiška: Indrei labai patinka atnaujinti dėžutes. Kūrybingų rankų palytėtos jos praverčia ir įvairiems daiktams susidėti, ir namams papuošti, ir padovanoti. / I. Bukytės-Mockienės asmeninio archyvo nuotr.
– Gal pasidalytumėte savo darbo subtilybėmis – kokias technikas naudojate?
– Apie technikas ar metodus sunku ką pasakyti. Retai kada mano atnaujintas daiktas ar baldas būna tiesiog nudažytas arba nudažytas tik viena spalva. Turiu silpnybę (kiti greičiausiai tai vadina trūkumu arba skonio neturėjimu) – dažnai pridedu lipdinių, tekstūrų, naudoju trafaretus ir sendinimo priemones, įvairių spalvų vašką.
Labai mėgstu spalvas, balta retai kada būna mano darbuose. Tiesa, draugei atnaujinau stalą su kėdėmis, tai teko naudoti ir ją. Atliekant smulkesnius darbus sunku išsiplėsti, bet be lipdinių ir skeldėjančio lako neapsieinu. Net nežinau, iš kur tas noras pasendinti daiktą... Savo namuose ir sienas sendinau, tiesa, ne visas.
Naujausi komentarai