Modernios architektūros gyvenamojo namo Vilniuje interjero temą padiktavo šeimininkų susižavėjimas XIX a. antroje pusėje klestėjusiu Menų ir amatų judėjimu. Jis atsispindi baldų ir apdailos stiliuje, žavi paprastomis formomis, gamtos motyvais. Pagrindinis pastato ir interjero akcentas – įspūdinga bibliotekos erdvė per du aukštus, pro didžiulius langus gerai matoma ir iš išorės.

Išorės ir vidaus vienovė

Aiškių geometrinių formų dviejų aukštų 226 kv. m ploto pastato architektūroje išsiskiria horizontalūs perdengimo ir stogo tūriai, stiklinė vitrina, įsiterpusi tarp jų, ir laikančioji siena be langų namo šiaurinėje pusėje.

"Pirmoji mano mintis, pradedant kurti šį interjerą, buvo pasistengti, kad išorė ir vidus neprieštarautų vienas kitam. Žinojau, kad užsakovams, kuriems anksčiau jau buvau projektavusi butą, patinka modernus klasikinis stilius, tačiau namo architektūra moderni, taigi, čia jis netiko", – prisimena kūrybinius ieškojimus interjero autorė architektė Akiko Tutlys.

Galvodama, kaip išspręsti šį prieštaravimą, ji prisiminė, kad šeimininkei patinka pagal britų architekto ir dailininko Williamo Morriso, Menų ir amatų judėjimo iniciatoriaus, sukurtus raštus pagaminti tapetai. Nusprendė, kad integruos juos į šį interjerą, o tuomet kilo mintis priderinti ir šio stiliaus baldus, minkštuosius aptraukti gobelenu iš minėto dailininko kolekcijos.

Šis stilius pakankamai modernus, nes naudojamos paprastos, lakoniškos formos, tačiau kartu šiltas, jaukus, dekoratyvus dėl išraiškingos sienų ir baldų apmušalų ornamentikos, kurioje vyrauja augaliniai, gėlių, vaisių raštai.

"Toks ir buvo šios interjero idėjos atspirties taškas", – sako A.Tutlys. Ji pasakoja, kad dar viena apdailos inspiracija gimė po tuo metu, kai buvo įrengiami jų namai, vykusios užsakovų kelionės į Maroką. Jos ženklų galima pastebėti pirmojo aukšto svečių vonios kambaryje – tai juodos ir aukso spalvos tapetai, kabantis žibintas, originalaus dizaino praustuvas ir antrame aukšte esančioje pirtyje – čia išklijuotos mėlynos margos plytelės.

"Šiuose namuose Marokas ir W.Morrisas nesipyksta – tiek vieną, tiek kitą sėkmingai pavyko integruoti interjere", – šypsosi pašnekovė. Prie šios stilistikos pritapo ir retro stiliaus seni baldai, kurių nemažai turėjo užsakovai: foteliai, staliukai, komodos, spintelės, indauja, tereikėjo juos restauruoti. Jie įkurdinti svetainėje, hole, bibliotekoje, miegamajame.

Įgyvendino svajonę

Namas padalytas į dvi zonas – privačią (su sanmazgais ir miegamaisiais) ir viešą su svetaine, valgomuoju, virtuve. Šių zonų jungiamoji erdvė su įspūdinga sienine biblioteka per du aukštus, kedro dailylenčių lubomis ir "tiltu" tarp pirties zonos su išėjimu į lauko terasą. Ji skirta svečiams, todėl įrengta atokiau nuo miegamųjų, ramybės oazės.

Turėti namų biblioteką su lentynomis nuo grindų iki lubų buvo būsto šeimininkų sena svajonė. Namą projektavę architektai ją įgyvendino ir šią erdvę pavertė svarbiausiu interjero, o kartu ir išraiškingu eksterjero akcentu.

Pasak architektės, kedro mediena – brangi medžiaga, tačiau apdailai ji buvo pasirinkta neatsitiktinai: šis medis maloniai kvepia, pasižymi antibakterinėmis ir priešgrybelinėmis savybėmis. Tai ypač aktualu siekiant apsaugoti namų bibliotekoje eksponuojamą gausią knygų ir meno kūrinių kolekciją nuo kenkėjų. Lentynos pagamintos iš kedro lukšto baldinės plokštės.

"Natūralaus medžio lubos ir lentynos suteikia interjerui jaukumo, nes pats pastatas – plytų ir stiklo dėžutė. Kaip ir natūralaus balinto ąžuolo parketlentės, kuriomis išklotos visos namo grindys, akmens masės plytų sienute išskirtas židinys svetainėje", – komentuoja apdailos medžiagų pasirinkimo motyvus interjero kūrėja. Interjerą suminkština, sušildo ir tekstilės elementai – kilimai, užuolaidos, pagalvėlės.

Kitas ryškus akcentas – namo šiaurinė siena, nudažyta tamsiai pilka, beveik juoda spalva, tai viena architektūrinės išraiškos formų. Ji savotiškas namo stuburas – laikančioji konstrukcija, todėl projekto autorė A.Tutlys pasistengė ją akcentuoti – vizualiai suteikė svorį. Be to, už sienos yra gana judri gatvė, tad ji izoliuoja pastatą nuo iš tos pusės sklindančio triukšmo.

Svetainės šviestuvai minimalistiniai, įleisti į lubas išlaikant švarią plokštumą, kuri tęsiasi ir už lango, fasade, ir atrodo kaip vienas tūris. Tokiu būdu architektė stengėsi nesugadinti bendrosios pirmojo namo aukšto erdvės architektūrinės išraiškos. Antrajame aukšte dėl tos pačios priežasties apšvietimui naudojamos tik neutralios LED juostos. Tik miegamajame ant spintelės padėta jauki lempa su tekstiliniu gaubtu, o ties krėslu prie lango stovi medinis toršeras. Pastatomas šviestuvas apšviečia ir valgomojo erdvę.

Siekė sukurti pusiausvyrą

Svetainės baldai – lengvo stiliaus ir šviesių spalvų, kaip atsvara tamsiai, vizualiai sunkiai sienai. Svetainės centre – didžiulė rausvos spalvos sofa, atsukta į židinį ir langus, prie sienos – lengva lentyna, virš kurios sukabinta šeimininkų nespalvotų fotografijų kolekcija. Už židinio sienelės įkurdinta valgomojo zona su apskritu stalu ir indauja.

Kadangi šeimoje auga du maži vaikai ir svetainė tapo jų žaidimų aikštele, tėvai dažniau glaudžiasi virtuvėje. Jos baldai klasikiniai, su tiesaus frezavimo filinginėmis beicuoto ąžuolo faneruotės durelėmis, pilkos spalvos. Palei sieną išdėstytos spintos su integruota virtuvės technika, priešais jas – didelė sala su bariuku. Patalpa neužgriozdinta baldais ir rakandais, nes visai čia pat – erdvus sandėliukas, kuriame užtenka vietos tiek buitinei technikai, tiek maisto atsargoms. Virtuvei žaismingumo suteikia margos juodos ir baltos spalvų plytelės, virš salos kabantys variniai šviestuvėliai, interjero detale tapęs pro langus matomas miškas.

Prieškambaryje Menų ir amatų judėjimui atstovauja į kilimą panašios raštuotos plytelės, o bibliotekoje retro stiliaus foteliukai, apmušti gobelenu su W.Morriso sukurtais raštais. Jie įsigyti nenauji ir restauruoti, prie jų dera panašaus stiliaus žema spintelė. Originalūs šviestuvai nauji, tačiau panašūs buvo naudojami 6-ajame dešimtmetyje.

Miegamojo akcentas – pagal W.Morriso ir jo bendražygių nupieštus raštus sukurti tapetai. Juose dominuoja mėlyna spalva, augalų motyvai, tokios pačios sodrios mėlynos spalvos ir užuolaidos. Šis kambarys labai erdvus ir šviesus, nes langai siekia žemę, be to, jame tik būtiniausi baldai – lova su aptrauktu galvūgaliu, elegantiškas foteliukas ir spintelės.

Vonios, į kurią patenkama tiesiai iš miegamojo, koloritas taip pat mėlynas, smulkaus rašto plytelės ir tapetai irgi įkvėpti Menų ir amatų judėjimo stiliaus. Vaikų kambaryje tęsiasi ta pati tema, melsvais raštais margintos užuolaidos neužgožia už lango matomų eglių, be to, miško vaizdą atkartoja originalus piešinys ant sienos.

Menų ir amatų judėjimas

Menų ir amatų judėjimas (Arts and Crafts) gimė Didžiojoje Britanijoje 1861 m. kaip atsakas tuo metu suklestėjusiai pramoninei gamybai. Jo iniciatorius ir aktyvus dalyvis – W.Morrisas, žinomas to meto architektas, tapytojas, filosofas ir poetas. Industrializaciją jis laikė nelaime, niekino prastos kokybės masinės produkcijos gaminius, kurie buvo naujiena ir kuriuos visi puolė pirkti. Siekdamas tikrą meną padaryti prieinamą visiems, jis įkūrė dirbtuves, kuriose buvo gaminami kokybiški ir estetiški kilimai, sienų apmušalai, baldai, apdailos plytelės. Buvo teikiamos interjero dekoravimo paslaugos. W.Morrisas su bendraminčiais skatino atsigręžti į istoriją, ypač viduramžių, į gamtą, į rankų darbo kokybę, originalius amatininkų dirbinius, nepamiršti gero skonio. Jo ir kitų judėjimo dalyvių siūlomoje ornamentikoje buvo propaguojamas natūralizmas. W.Morrisas išleido beveik 50 sienų apmušalų ir lubų raštų katalogą, jame vyravo gėlių, vaisių, augalų motyvai. Jie ir šiandien naudojami gaminant tapetus bei audinius, nes visada buvo madingi, turėjo gerbėjų. Dažniausiai jais dekoruojami jaukūs šeimyniški namai, užmiesčio vilos, butikai, viešbučiai.