SOVIETINIS DIZAINAS: VERTYBĖ AR ATGYVENA?

Dažnuose namuose rastume daiktų, kurie mena SSRS laikus. Gausiai lakuoti baldai, plastikiniai buities rakandai, primityvi buitinė technika – šiandien žmonės linkę klijuoti menkinančias etiketes, tačiau ar tikrai būtina šį turtą nurašyti į istorijos šiukšlyną?

Dažnuose namuose rastume daiktų, kurie mena SSRS laikus. Gausiai lakuoti baldai, plastikiniai buities rakandai, primityvi buitinė technika – šiandien žmonės linkę klijuoti menkinančias etiketes, tačiau ar tikrai būtina šį turtą nurašyti į istorijos šiukšlyną?

Apie tai – pokalbis su Kauno kolegijos specialistais – Pramoninio dizaino ir technologijų katedros vedėja, baldų dizainere Inga Valentiniene (I.V.) bei Dailės kūrinių restauravimo ir konservavimo katedrai vadovaujančiu dailininku Bangučiu Prapuoleniu (B.P.).

– Kokios sovietinio dizaino ištakos? Kas inspiravo jo atsiradimą?

I.V.: Realiai daiktų estetikos klausimai pradėti spręsti dar 1959 m., tada buvo įsteigtas Vilniaus eksperimentinio konstravimo biuras. Juk būtent sovietiniu laikotarpiu pradėjo masiškai dygti daugiabučiai, kuriuose stigo buičiai tinkamų daiktų, susidarė elementarus daiktų badas. Žmonės pirko bet kokius serijinės gamybos gaminius, kurie tik pasirodydavo prekyboje. Paklausa buvo viskam, kokybė ir estetika kartais nebūdavo svarbu."

– Kokios medžiagos, technologijos naudotos sovietiniu laikotarpiu? Kodėl sovietinio palikimo baldai, daiktai nebuvo itin kokybiški? O gal tokia situacija buvo tik Lietuvoje?

I.V.: Pasiūlą labai ribojo medžiagų stygius ir ypač beviltiškai atsilikusi gamybinė bazė, kuri, beje, buvo skirta ne prestižiniams buities reikmenims gaminti, o karo technikai. Taip buvo ne tik Lietuvoje, bet kurioje SSRS šalyje. Pavyzdžiui, Kirovsko muzikinių instrumentų susivienijime buvo gaminamos mėsos pjaustymo lentelės iš gamybinių klijuotos faneros atliekų... Tai puikiai tinkanti medžiaga estetiniu požiūriu, tačiau visai netinkanti pagal panaudotą paskirtį!

O medžiagas išvardyti ilgai netruktume – naudotos plastikinės gaminių korpusų detalės, baldai iš medienos drožlių plokščių, tuo metu dar prastai laminuotų arba faneruotų ir gausiai lakuotų dėl ilgaamžiškumo. Naudotos aliuminio konstrukcijos, plastikinės virvės pintiems baldams gaminti. Kojelės, rankenėlės ar kitos smulkios detalės lakoniškai tekintos iš natūralios medienos. Viskas labai žemiška, jokių nanotechnologijų konstrukcinėse medžiagose."

– Ar sovietmečio pramoninis dizainas buvo ypač atsilikęs nuo Vakarų?

I.V.: "Tais laikais daug pajėgų investuota užsienio pavyzdžių studijoms, sudarinėti pavyzdžių albumai. Skubinami neatsilikti projektuotojai galėjo naudotis didele sukaupta biblioteka, netgi vertėjo paslaugomis. Pramoninis sovietinis dizainas perteikė ryškiausius to laiko bruožus. Sovietiniai daiktai skyrėsi nuo užsieninių, bet tarpusavyje, vietinėje rinkoje buvo labai panašūs. Skirtumai kartais išryškėdavo visai netikėtai. Pavyzdžiui, dar 1984 m. nuvežus gaminius į parodą Vokietijoje, išaiškėjo, kad jie neturi įžeminimo, o tokius VDR jau buvo draudžiama net eksponuoti.

Šiaip kūrybos, gamybos procesui buvo centralizuotai diktuojama. Mokslininkų namuose Vilniuje buvo "ypatingų pavyzdžių" paviljonas, kuriame būdavo eksponuojami įvairūs iš užsienio šalių atvežti dirbiniai. Juos inžinieriai, technologai analizuodavo, perdarydavo, o fabrikai gamindavo. Tai galima sieti su oficialiai neigtu, bet vis dėlto buvusiu, užsienio pavyzdžių plagijavimu ar kapitalistinį stilių primenančiu reiškiniu."

– Kaip lietuviai projektuotojai atrodė SSRS kontekste?

B.P.: Lietuvos interjero, baldų projektuotojai apskritai turėjo gerą vardą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tuo esu pats įsitikinęs, kai 1986 m. teko atlikti studijų praktiką Maskvoje. Tada mus, studenčiokus, nuvežė į Maskvos projektavimo institutą, kuris diktuodavo projektų madas visai plačiajai tėvynei. Mes jauni einame, dairomės, smalsaujame... Vienas instituto darbuotojas, sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, išsprogdino akis ir nustebo: "Ką čia jums mokytis, tai mes iš jūsų, lietuvių, mokomės."

Kodėl lietuviams sekėsi šioje srityje – sunku pasakyti. Galbūt tai lėmė stipri tarpukario mokykla, kai tuomečiai menininkai – Antanas Gudaitis, Petras Rimša, Vytautas Kazimieras Jonynas – puoselėjo lietuvišką stilių. Nors jie buvo visai ne projektuotojai, tačiau sugebėjo išgauti etninių motyvų ir art deco stiliaus sintezę. Tarybiniais laikais lietuviai projektuotojai stengėsi šviestis, pasisemti naujų idėjų. Pamenu, analizuodavome tuomečių Vokietijos, Čekoslovakijos, Vengrijos žurnalus. Oho, kiek susidomėjimo dar besimokant sulaukė paprasčiausias "Ikea" katalogas, kurį vienas dėstytojas sugebėjo parvežti iš komandiruotės Danijoje!

– Kokios tendencijos iš tų laikų atkeliavo į šiandienos pasaulį? Ar tiesa, kad jie grįžta į interjerus, atsiranda tam tikra jų mada? Kokius tų laikų daiktus šiandien labiausiai nori savo namuose matyti šiuolaikiniai vartotojai?

I.V.: Sąlyčio taškus suvesčiau taip: sovietmečiu buvo laikytasi minimalizmo principo, atsisakyta atgyvenų, susitelkta ties vadinamąja mašinine estetika. Objekto formą lemia jo funkcija, rankų darbo puošybos elementai – nereikalingi. Betgi tai tipiškas skandinaviškas dizainas! Jis visuomet turėjo įtakos, šiuo metu jis vėl ypač madingas. Be to, šiais laikais vėl populiarėja baldų faneravimo technika, skirtingų medienos rūšių deriniai stalviršiuose, madinga sienas ne tik dažyti ar tapetuoti, bet dengti dekoratyviomis plokštėmis. Tokia interjero puošyba vyravo ir sovietmečiu. Taigi natūralu, kad kyla šių laikų mados tapatumo įspūdis.

O dėl daiktų... Vieni pramoninio dizaino objektais paskanina sterilius minimalistinius interjerus, kitiems patinka senosiomis manieromis atkartotos modernių baldų formos arba tik tam tikros detalės ar baldų fragmentai. Negalėčiau pasakyti, kad šiuolaikiniuose balduose atkartojamos tik sovietinio stiliaus detalės, lygiai taip pat naudojamos etnostiliaus, retro, baroko elementai."

– O ką byloja restauratoriaus patirtis? Ar dažnai žmonės prašo restauruoti sovietmečio baldus?

B.P.: Kažkada tokių žmonių buvo reta, tačiau dabar, kuo toliau, tuo daugiau atsiranda užsakovų. Žmonės pradeda atsirinkti ir labiau vertinti sovietinį palikimą. Jeigu anksčiau nieko negalvodami viską šveisdavo lauk, tai dabar jau taip lengva ranka nebemėto. Tam tikra prasme sovietiniam palikimui išsaugoti puikiai pasitarnavo kolektyviniai sodai. Buvo laikas, kai lietuviai masiškai tempė senus sovietinius baldus būtent čia – atnaujintuose butuose palikti nenorėjo, nors šie dar būdavo tinkami naudoti. Šiandien neretas nusprendžia restauruoti, parsiveža atgal į butą ir pastato į garbingą vietą. Žmonės mėgsta atsinaujinti aplinką, tas procesas niekada nenutrūksta."

– Tai kokius sovietinius baldus žmonės restauruoja?

B.P.: Dažniausiai užsakovai prašo restauruoti sovietinius bufetus, indaujas, staliukus, apdailintus riešuto faneruote. Dabar ypač madingi foteliukai medinėmis kojelėmis. Šitų jau sunku rasti. Pamenu atvejį prieš beveik dešimt metų, kartą nuvažiavau į stambių gabaritų daiktų sąvartyną ir atsitiktinai pamačiau dailiai išrikiuotas sovietines taburetes. Sargo klausiu, ar jos išmestos, ar galima paimti. "Oi, ne ne, jos jau užsakytos, yra kas paima." Atrodo, jau tada atsirasdavo žmonių, kurie vertino ir netgi rinko tokius baldus.

Sovietiniai baldai – irgi labai nevienodi. Yra minimalistinių, primenančių skandinavų dizainą. Bet nutinka ir taip, kad baldas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi gamintas prieškariu, tačiau apžiūrėjus išaiškėja, kad realiai – tai sovietinio laikotarpio gaminys, nes taikyti jau kitokie technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, naudotas kitoks lakas, vinys, apyspynės. Kartais laikotarpį išduoda radiniai, netyčia užstrigę baldo detalėse – pavyzdžiui, kapeikos, laikraščių skiautės.

– Kaip jūs patys vertinate sovietinio dizaino baldus?

B.P.: Sovietinio laikotarpio baldai turi savo braižą, todėl visko nurašyti negalima. Kiekviena praėjusi epocha turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Vieni elementai virsta klasikiniais, kiti žybtelėja trumpam, kaip mada, ir dingsta. Juk žmonės ir tada dirbo nuoširdžiai, atsidavę, kūrė esamomis sąlygomis."

I.V.: Apie to laikotarpio dizaino objektus sklando daug negatyvių nuomonių, ypač pačių šios srities specialistų. Bet teisingai sako Vilniaus dailės akademijos profesorius Tadas Baginskas, kad reikia blaiviai vertinti: nei šaipytis iš to laikotarpio, nei jo aukštinti. Kokias galimybes turėjome, tokius gaminius ir kūrėme. Beje, nereikia būti naiviems ir manyti, kad šiais laikais viskas baldų pramonėje yra gerai. Vertinant dizaino požiūriu, darome ir labai didelių klaidų, nors sąlygos kurti, gaminti – dabar kur kas geresnės."