DIDŽIAUSIA J. MILIAUSKAITĖS PRABANGA – ATLIKĖJO-KŪRĖJO PILNATVĖ

Buvo laikai ir buvo žmonės, kurie mėgo grupę "Sekmadienis" ir merginą su bosine gitara rankose, kartais prilyginamą Suzi Quatro. Buvo laikai ir buvo žmonės, kurie gabiai merginai sakė: nedvejok, tavo gyvenimas yra muzika. Buvo laikai ir buvo žmonės, kurie pastūmėjo tą pačią merginą į pedagogikos glėbį.

Ir dabar kaskart, kiekvieną rugsėjį, ji veria Kauno A.Kačanausko muzikos mokyklos duris su ypatingu jauduliu širdyje, kad štai ir vėl netrukus prasidės ta abipusė mokytojo ir mokinio alchemija… Toji kūrybinės bendrystės paslaptis ligi šiol yra muzikos autorės ir atlikėjos, vokalo pedagogės ir vaikų kolektyvų "Linksmasis Do", "Caca", "Saulės vaikai" vadovės Jūratės Miliauskaitės varomoji jėga.

– Kauniečiai puikiai žino populiarių dainų atlikėją, muzikos pedagogę Jūratę Miliauskaitę. Kur turite daugiau gerbėjų – gimtuosiuose Mažeikiuose ar Kaune?

– Nežinau. Esu gimusi ir augusi Mažeikiuose, iki septyniolikos metų ten gyvenau, pradėjau dainuoti. Paskui įstojau mokytis į Muzikos konservatoriją Klaipėdoje, kur baigiau džiazo vokalo mokslus. Jau daugiau nei 30 metų gyvenu ir kuriu Kaune, tad, ko gero, čia jaučiuosi labiau vietinė nei gimtinėje. O kadangi koncertuoju visoje Lietuvoje, tad ir gerbėjai išsibarstę po visus miestus.

– Mokyklą baigėte vos ne aukso medaliu, galėjote rinktis studijas, kokias tik panorėjusi. Norėjote medicinos, bet taip ir neišdrįsote, nepabandėte. Gal iki šiol svarstote: kas būtų, jeigu būtų?

– Žmonės – savi, svetimi – skatino eiti muzikos, bet ne medikės keliu. Po džiazo vokalo studijų Klaipėdoje dvejiems metams pagal paskyrimą grįžau į gimtuosius Mažeikius. Susikūrė grupė "Sekmadienis", daug koncertavome. Bet kažkodėl visą laiką jaučiau, kad esu ne savo rogėse. Vis dar svajojau apie mediciną, kuri nuo pat vaikystės buvo mano pirmoji meilė. Kartu ir dainuoti sekėsi. Dabar tikiu ir tikiuosi, kad ir mano muzika galbūt daugeliui žmonių atstoja gydomąją sielos terapiją…

– Sunku patikėti – sėkmingoji Jūratė visą gyvenimą graužia save už tai, kad nepaklausė širdies balso ir tarsi išdavė savo svajonę?

– Jau nebegraužiu. Susitaikiau. Tik kartais pasidaro įdomu pačiai, kas būtų, jeigu būtų (juokiasi). O buvau netgi stojamiesiems egzaminams į mediciną pradėjusi ruoštis, kai atvykau gyventi į Kauną. Bet paskutinę minutę lyg ir vėl suabejojau savo jėgomis. Vėl pakišo koją muzika. Prasidėjo vinilinės plokštelės (LP) įrašai su grupe "Sekmadienis", teko daug važinėti į sostinę, tad galiausiai aš ir vėl pasirinkau ne tai, ko troško mano širdis, – neakivaizdines psichologijos studijas Vilniaus universitete. Paskui atėjo meilė. Kažkas panašaus į tarnybinį romaną (juokiasi). Sukūriau šeimą. Gimė sūnus Dominykas. Ir mano svajonė apie mediciną nutolo.

– Kiek bandžiau prasibrauti į jūsų asmeninio gyvenimo užkulisius – visos durys internete buvo sandariai uždarytos. Ar jūsų šeiminis gyvenimas kitiems yra tabu?

– Ne, nėra čia jokių paslapčių. Kai atvažiavau į Kauną, pradėjau dirbti "Ąžuolyno" pučiamųjų orkestro dainininke. Drauge su Arina buvome dvi etatinės šio kolektyvo darbuotojos. Tuo metu "Ąžuolyno" dirigentas buvo Petras Tadaras. Darbiniai santykiai išaugo į meilę ir šeimos sukūrimą.

– Ar teisybė, kad, prieš tapdama pedagoge, šiek tiek ragavote ir žurnalisto duonos?

– Buvo toks metas, kai teko padirbėti "Popcentro" atstove spaudai, vesti radijo laidą Lietuvos radijuje, bendrauti su spauda "Visagino Country" festivalyje, redaguoti muzikinę "Pop TV" laidą. Tuo metu nedainavau, bet nuo muzikos, kaip matote, toli nepabėgau – dirbau su muzikantais, tik kad kitokiu formatu.

Nekolekcionuoju nei savo, nei vaikų medalių. Juk ordinai dar nė vieno žmogaus nepadarė laimingo.

– Kaip gimė Kauno A.Kačanausko muzikos mokyklos kolektyvas "Linksmasis Do"?

– 1994 m. pradėjau dirbti Kauno A.Kačanausko muzikos mokykloje estradinio dainavimo skyriuje su vaikais ir pajutau, kad tas darbas man visai patinka. Juolab kad neblogai sekėsi kurti vaikišką muziką. Taip gimė pirmieji "Linksmojo Do" albumai, prasidėjo koncertinė veikla. 2000-aisiais pamėginome dalyvauti Lietuvos vaikų ir moksleivių respublikiniame televizijos konkurse "Dainų dainelė", bet išsyk susidūrėme su priešiška nuomone – atseit mūsų tipo kolektyvui ne vieta tokio klasikinio žanro konkurse. Vis dėlto pramušėme ledus ir net dvi vaikų grupės – "Linksmasis Do" ir "LDo" – komisijos buvo pastebėtos, įvertintos ir įrašytos į konkurso laureatų gretas. Vyresnėliai dainavo džiazinę anglišką dainą, o tai tuo metu buvo visiška naujiena. Kaip šiandien pamenu, drabužius pasiskolinome iš miuziklo "Muzikos garsai", tai stovėjome scenoje išsirikiavę kaip kapitono Granto vaikai su tokiais pusiau jūreiviškais kostiumais (juokiasi). Neįtikėtina, bet nuo to karto su savo vaikais esu ištikima kasmetinė "Dainų dainelės" dalyvė.

– Jei palygintume anų ir šių dienų Jūratę, tai tarsi dvi skirtingos mokytojos. Beje, pastaroji pernai pelnė garbingą Metų mokytojos apdovanojimą!

– Dvidešimt penkeri metai atgal – labai ilgas laiko tarpas, kad žmogus išliktų toks pats. Tuomet buvau jauna ir kupina energijos, nors, kita vertus, neįsivaizdavau net nuo ko pradėti. Kurdavau paprastas vaikiškas daineles, kurios dabartinių vaikų turbūt nesužavėtų. Dabar net septynmečiai turi savo nuomonę: interneto karta anksti gauna labai daug muzikinės informacijos. Sykį parašiau pirmokams dainą, o vienas dainorėlių man kad leptelės: "Kažkaip, mokytoja, man tai nelabai… Gal tos elektronikos truputį per daug?" Vos iš kėdės neišvirtau. Mano pedagoginio kelio pradžioje vaikai buvo kur kas kuklesni (kvatojasi). Turėjo daugiau kantrybės, dėmesio koncentracijos, pagarbos mokytojui. Nes aplinkos dirgiklių buvo mažiau. O šiuolaikiniams vaikams greitai viskas atsibosta. Jie ilgai nepasėdi vienoje vietoje – vaikšto, spyruokliuoja, ginčijasi. Negali nieko ilgai su jais kartoti, turi nuolat keisti repertuarą. Kad tik jiems būtų smagu. Kad tik jie pajaustų susidomėjimą. Turiu nuolat stengtis būti jiems įdomi.

– Betgi, kaip pati sakote, nė vienas vaikas negimė blogas. Tad kiekvieną rugsėjį su nauja viltimi pasitinkate naujokus, senbuvius ir kiekviename iš jų ieškote to gerumo grūdo, to vidinio rakto, kuris plačiai atvertų jų širdis muzikai?

– Po daugybės metų pagaliau supratau vieną dalyką: kaip šauksi – taip atsilieps. Agresija ar liepiamasis tonas niekada nebus efektyvūs. Turi priimti vaiką tokį, koks jis yra. Tai sako jau dabartinė Jūratė, kuri šiomis dienomis mokykloje dažnai susiduria ne su muzikos mokymu, bet su situacijos valdymu (juokiasi).

Aktyvūs: „Muzikos ­talentų ­lyga“ ­– ­tik ­vienas ­iš ­daugelio­ konkursų, kuriuose­ dalyvauja J. Miliauskaitės­ paruošti ­solistai­ ir ­grupės.

– Išleisdama vaikus iš muzikos mokyklos dažnai kartojate: "Ačiū, kad kurį laiką mums buvo pakeliui... " Kur išmokote neprisirišti prie žmonių, su kuriais vienu ar kitu gyvenimo etapu teko žingsniuoti kartu?

– Su mokiniais mes esame pakeleiviai. Ir turime būti dėkingi, kad kažką vieni iš kitų gavome, kad įvyko abipusiai mainai. Mano galva, kiekviena mūsų diena turi būti kūrybiška. Tu privalai per ją kažkiek patobulėti, kažko išmokti. Tie vaikai – taip pat mano kasdienės kūrybos, motyvacijos šaltinis. Tikiu, kad ir aš jiems. Todėl visuomet smalsiai stebiu, kaip jie gyvena toliau, kaip jiems sekasi muzikuoti, džiaugiuosi jų didesnėmis ar mažesnėmis pergalėmis (socialiniai tinklai dabar parodo daugiau už televizorių). Man smagu, kad kažkuriame gyvenimo etape aš irgi dalyvavau, atlikau kažkokį vaidmenį. O prisirišti? Cha… žinote tą posakį, kad net nuosavi vaikai mums nepriklauso. Tu juos pagimdai ir turi padėkoti, kad leido pabūti kartu iki jų pilnametystės.

– Bet, norint kurti, reikia mokėti, kaip jūs sakote, gerai nusinulinti. Kas jums padeda tai padaryti?

– Vienas iš mano nusinulinimo metodų – kelionės. Labai mėgstu keliauti. Ne kartą teko vykti ir už Atlanto: rengti ten savo koncertus. Paskui gimė mintis, kad noriu aplankyti salas. Iš pradžių lankydavau artimiausias, kad galėčiau grįžti į kasdienybę pailsėjusi ir nukirpusi viską, kas buvo ligi tol. Tai ir yra maniškio nusinulinimo esmė. Nes kelionėse tu gyveni tik toje energetikoje, tik toje įspūdžių dvasioje, kurią matai. Be socialinių tinklų telefone, tik su fotoaparato funkcija.

Visada norėjau aplankyti Tibetą. Nors iki jo nenuvažiavau – užtai pabuvojau Nepale. Jis padarė kertinį posūkį mano vertybių sistemoje. Čia aš pamačiau, kokie laimingi gali būti žmonės, kurie nieko neturi, – tik dangų, augalus, žemę po kojomis ir vienas kitą. Kaip toje "Hiperbolės" dainoje – kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Tokių laimingų, atsipalaidavusių žmonių dar niekur nebuvau mačiusi. Grįžusi pradėjau mokytis būti laiminga tiesiog be priežasties. Taip atradau Rytus…

– Sakykite, ar į šeimos, giminės, draugų šventes vežatės savo gitarą? Ar žmonės už stalo prašo jūsų pagroti?

– Mano artimiausioje aplinkoje niekas manęs neverčia groti tuomet, kai aš nenoriu. Tie žmonės netgi nelabai domisi tuo, ką aš darau darbe, scenoje. Mus sieja kiti dalykai – tėvai, vaikai ir pan. Mes nesigiliname į profesijas, bet susitikę kalbamės apie bendražmogiškus dalykus. Bet jei atsiduriu už vieno stalo su savo tolimesniu giminaičiu, tuomet visai kas kita. Kadangi mane mato rečiau, esu jiems šiek tiek egzotiškesnis egzempliorius, kurį kartais rodo net per televizorių (juokiasi).

– Vieną dieną užklupau jus netikėtu telefono skambučiu, traukiančią iš mašinos bagažinės šiaurietiškas lazdas. Mėgstate aktyvų laisvalaikį?

– Aš tikiu, kad visur turi būti pusiausvyra. Negali juk ilsėtis tik retu atliekamu laiku. Turiu absoliučiai natūralią priklausomybę nuo gamtos. Mėgstu šiaurietiškas lazdas, nes jos leidžia man išvysti ir metų laikų kaitą, ir save iškrutinti, ir dar pabūti vienai su savo mintimis. Gyvenu strategiškai geroje vietoje: šalia yra ir Lampėdžiai, ir Šilelis, ir Romainių ąžuolynas. Žodžiu, kiekvieną rytą (kadangi dirbu popiet) galiu rinktis vis kitą kryptį ir pati viena sau sportuoti. Taip pat mėgstu prasilėkti dviračiu. Būna, kad atsibundu, išgeriu kavos ir… pirmyn į lauką – su lazdomis arba dviračiu. Laikui bėgant tai pasidarė toks visiškai organiškas poreikis. Šitaip pažadinusi savo organizmą, jaučiuosi pasirengusi vykti į darbus.

– Prieš dvejus metus išleistas jūsų solo albumas vadinosi "Keliaujanti laike". O jei išties galėtumėte keliauti per laiką, kokias savo gyvenimo akimirkas norėtumėte sustabdyti, atsukti atgal, perrežisuoti?

– Jei atvirai, nesu labai sentimentali prisiminimams – vaikystės, klasiokų, buvusių muzikantų. Man rodos, kad kas buvo – tas pražuvo: reikia gyventi toliau. Noriu jausti dabartį. Nemėgstu verkšlenti ir dūsauti, kaip gerai buvo kažkada… Man atrodo, kad tie prisiminimai žmonėms yra kaip inkaras, kuris gramzdina, neleidžia atsidaryti visų langinių (juokiasi). Šiandien džiaugiuosi, kad galiu išreikšti save kaip dainų autorę ir atlikėją, galiu koncertuoti su savo akustinėmis dainomis, daugėja dabartinės mano poetiškos lyrinės muzikos gerbėjų. Scenoje su manimi groja nuostabūs profesionalūs muzikantai. Mano naujos dainos skamba radijo eteryje. Tai man yra prabanga – dvasinė muzikanto-kūrėjo prabanga.

– Kažkada išsidavėte, kad mėgstate vienatvę. Ar tas pomėgis vis dar jūsų savastis?

– Aš mėgstu vienatvę, bet aš mėgstu ir žmones. Nuo pat vaikystės buvau tokia, kuri važinėdavo į įvairiausias pionierių stovyklas, bet likdavo nuošalyje, stebėtojos pozicijoje. Aš visur dalyvaudavau, bet dažniausiai tylėdavau. Toks mano būdas. Aš nenoriu pabėgti nuo žmonių. Aš nenoriu gyventi kokiame nors vienkiemyje. Aš mėgstu bendrystę. Man patinka jausti žmones, su jais kalbėtis, bet tai darant… būti su savimi. Mano namai neaidi nuo dažnų svečių. Bet man patinka vaikščioti mieste ir ten, kur galiu sutikti žmonių, juos girdėti, bendrauti, bet trumpai. Ilgoms draugystėms ir vakarėliams su pratęsimais aš netinku.

– Per beveik 30 pedagogikos metų esate parengusi ne vieną "Dainų dainelės" laureatą. Šiemet iš gausaus dalyvių būrio Kauno mieste laureatais tapo tik du dalyviai – tai A.Kačanausko muzikos mokyklos solistė Vakarė Bivainytė (jūsų mokinė) ir vokalinis ansamblis "Dangi" (mokytoja Danguolė Beinarytė). Ar tokie mokinių laimėjimai jus vis dar motyvuoja, uždega?

– Dabartiniai, kaip aš vadinu, kovidiniai konkursai, kai nusifilmuoji, nusiunti komisijai vaizdo įrašą ir lauki rezultatų, man nepatinka. Vaikams irgi. Gyvai dainuoti scenoje yra visai kitas jausmas. Aš nesu sportininkė konkursų klausimu. Tai vaikai nori juose dalyvauti, pasirodyti, pajusti scenos adrenaliną ir džiaugsmą. Visada jiems kartoju: "Mėgaukitės procesu ir stebėkite, kiek įsikraunate iš savo dainavimo." Jausti malonumą tai darant – štai kas svarbiausia. Komisijos vertinimas yra subjektyvus dalykas, nors, aišku, egzistuoja ir tam tikri vertinimo kriterijai. Vis dėlto tai momento reikalas. Mano tikslas, kad kiekvienas iš dainuojančių atrastų kažkokį savo muzikos stilių, savo balso tembrą, savo emocijų spalvas. Nekolekcionuoju nei savo, nei vaikų medalių. Juk ordinai dar nė vieno žmogaus nepadarė laimingo. Net pati didžiausia sėkmė rytoj jau gali būti pamiršta. Kaip ir nesėkmė. Todėl konkursai yra tam, kad tobulėtume, pasisemtume patirties. Bet pagrindinis dalyvavimo kriterijus turėtų būti pats procesas ir jo metu juntamas pasitenkinimas.