R. Vilimo/ BFL nuotr.

G. PADEGIMAS – APIE MENĄ, TEATRĄ IR GYVENIMĄ

2015-07-29 18:00
Dominyka Dalmotaitė

Kavinėje vykęs pokalbių vakaras sukvietė kauniečius į susitikimą su vienu žymiausių Lietuvos režisieriumi Gyčiu Padegimu. Beveik dvi valandas trukęs pokalbis palietė ne tik teatro ir kūrybos, bet ir politikos, žmogaus prigimties temas.

Teatru domėjosi nuo vaikystės

G. Padegimas – daugialypė asmenybė. Jis režisierius, aktorius, organizatorius, teoretikas ir pedagogas. Taip pat, tai vienas vakarietiškiausių režisierių, anksti pradėjęs statyti spektaklius užsienio teatruose, surežisavęs virš šimto spektaklių.

Paklaustas, kodėl pasirinko režisūrą, o ne vaidybą, G. Padegimas juokdamasis pasakojo, kad Alytuje augo gatvėje, kurioje aplink gyveno vienos mergaitės. „Tuomet feminizmas nebuvo populiarus, tad kieme sukūriau savo haremą. Nurodymus jame dalinau į visas puses, tai taip ir pripratau vadovauti“, – pasakojo režisierius. Iš tiesų G. Padegimas teatru domėjosi jau nuo vaikystės: „Mano dėdė dirbo teatre Leningrade, tad namo atveždavo daug programėlių, kurias aš nuolat skaitydavau. Kai tėvai vakare varydavo mane miegoti, aš, susirinkęs namuose esančias statulėles, jas aprašydavau vardais ir rengdavau spektaklius. Ir taip po truputį įsivažiavau“. Natūralu, kad iš medikų šeimos kilusiam režisieriui, renkantis profesiją, teko susidurti su tėvo išbandymais. „Kai buvau 10 – 11 klasėje, jis man organizuodavo neva netyčinius susitikimus su nevykusiais artistais ir režisieriais, kuriems nepasisekė šioje srityje. Nuolat girdėjau kaip ten sunku, kiek daug intrigų ir nesėkmių patiriama šioje srityje. Visa tai praėjau, bet savo apsisprendimo nepakeičiau, tad galiausiai tėtis pasakė, kad jei jau josiu į pragarą, tai bent ant gero arklio, ir studijoms pasiūlė nevažiuoti į Vilnių, o vykt tiesiai į Maskvą“, – pasakojo G. Padegimas.

Teatras keičiasi

Daug metų teatre dirbęs režisierius pasakojo apie matomus pokyčius: „Neseniai buvau Prahoje, stebėjau scenografijos parodą. Paskutinį kartą joje lankiausi prieš 8 metus, kartu su savo studentais. Ir dabar aš pirmą kartą suabejojau, ar išliks teatras toks, kokį dabar mes jį suprantame. Kuo toliau, tuo labiau tolstama nuo teatro, kaip nuo susitikimo vietos. Juk ten reikia ateiti, ten reikia pabūti, įsijausti, analizuoti. O dabar mes norime kuo greičiau ateiti, pamatyti, suvirškinti ir išeiti. Buvęs Nekrošiaus spektaklis, kuris truko šešias valandas, dabar žmonėms būtų kankynė.“

G. Padegimas taip pat neabejoja, kad politika stipriai veikia tarptautinio teatro santykius. „Jei pažiūrėsime spektaklius Vilniuje, Berlyne, Londone, tai pamatysime tą patį eurospektaklį. Standartą, kuriame mada užvaldo sceną. Bet kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“, – svarstė jis.

Jaunimui trūksta originalumo

Paklaustas apie neseniai vykusius stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, G. Padegimas neslepia nusivylimo: „Dabar mes esame narkomanai, pasodinti ant neorganinės energijos, naftos ir elektros. Atimkite tai iš žmonių ir liks šnipštas. Mūsų organinė energija, kuri yra inovatyvumo, vaizduotės, gyvybingumo, galiausiai dauginimosi energija visiškai senka. Taigi, didžiausia stojančiųjų problema yra vaizduotės stoka. Jie kartoja tą patį šabloną, kurį matė per televiziją ir mano, kad daro kažką nauja. Vaizdų kultūra mus sugadino, tad sugalvoti kažką naujo ir unikalaus yra be galo sunku. Visur dabar pilna banalybės. Aš dėstau režisūros istoriją ir kai stojantieji man pasakoja, jog tai, ką jie daro yra naujovė, išradimas, aš visuomet sakau, kad tai jau buvo. Galiu net datą įvardinti“, – kalbėjo G. Padegimas.

Mobilųjį telefoną reikia palikti

Kalbėdamas apie naująją kartą, režisierius nepamiršo užsiminti ir apie technologijas. Anot jo, telefonai varžo. „Pats, kad atitrūkčiau nuo grandinės, vis dažniau bandau palikti telefoną namuose. Juk telefonas mus, kaip šunis pririša. Mus bet kas ir bet kada gali surasti. Ypač mane erzina, kai teatre kažkas jį išsitraukia. Čia tas pats, kas sekso metu mygtukus spaudyti“, – sakė režisierius.

G. Padegimas, paklaustas, ar yra dalyvavęs politinėje visuomenės veikloje, kurią taip mėgsta pakritikuoti, atsakė, kad Lietuvos politinis gyvenimas jam atrodo nuobodus. Jo nuomone, politinės partijos dabar tarnauja ne principams, o interesų grupėms, tad ir savo spektakliuose politikos režisierius vengia. Menas, anot G. Padegimo yra tai, kas gina žmones nuo valstybės, partijų ir nuo jų pačių žvėriškos prigimties. Menas padeda išlaikyti žmogiškumo ribas, tad politikavimui teatro scenoje ne vieta.

Darbas tik papildo laisvalaikį

Kaip vieną iš laisvalaikio pomėgių G. Padegimas įvardina skaitymą, tad savo darbą kartais vadina poilsiu. Išgirdęs klausimą, kas yra laisvė, režisierius šypteli. „Laisvė yra tuščias žodis, kuris nieko nereiškia, jei jam nepridedi turinio. Bet sakyčiau, kad laisvė – tai žmogaus apsisprendimas“, – svarstė jis.

Paskutinis klausimą G. Padegimui uždavęs vakaro dalyvis klausė kaip reikia būti žmogumi. „Mano tėtis buvo fiziologas ir mane išmokė, kad žmogus neskamba išdidžiai, kaip sakė Gorkis. Žmogus – plėšrūnas. Mūsų kultūroje yra duota matrica aukščiausių žmogaus galimybių. Kiekvienas visko nepasieks, bet gali būti sportininkas, menininkas, verslininkas, tėvas. Visada reikia kažką pasirinkti ir tobulėti toje srityje. Matricos skalėje mes esame per vidurį ir galime arba leistis į žvėries lygį arba kilti labai aukštai.“, – sakė G. Padegimas.

Gairės: Gytis Padegimas, režisierius, menas, teatras

Rašyti komentarą

Komentarai (1)