Kavinėje vykęs pokalbių vakaras sukvietė kauniečius į susitikimą su vienu žymiausių Lietuvos režisieriumi Gyčiu Padegimu. Beveik dvi valandas trukęs pokalbis palietė ne tik teatro  ir kūrybos, bet ir politikos, žmogaus prigimties temas.

Teatru domėjosi nuo vaikystės

G. Padegimas – daugialypė asmenybė. Jis režisierius, aktorius, organizatorius, teoretikas ir pedagogas. Taip pat, tai vienas vakarietiškiausių režisierių, anksti pradėjęs statyti spektaklius užsienio teatruose, surežisavęs virš šimto spektaklių.

Paklaustas, kodėl pasirinko režisūrą, o ne vaidybą, G. Padegimas juokdamasis pasakojo, kad Alytuje augo gatvėje, kurioje aplink gyveno vienos mergaitės. „Tuomet feminizmas nebuvo populiarus, tad kieme sukūriau savo haremą. Nurodymus jame dalinau į visas puses, tai taip ir pripratau vadovauti“, – pasakojo režisierius. Iš tiesų G. Padegimas teatru domėjosi jau nuo vaikystės: „Mano dėdė dirbo teatre Leningrade, tad namo atveždavo daug programėlių, kurias aš nuolat skaitydavau. Kai tėvai vakare varydavo mane miegoti, aš, susirinkęs namuose esančias statulėles, jas aprašydavau vardais ir rengdavau spektaklius. Ir taip po truputį įsivažiavau“. Natūralu, kad iš medikų šeimos kilusiam režisieriui, renkantis profesiją, teko susidurti su tėvo išbandymais. „Kai buvau 10 – 11 klasėje, jis man organizuodavo neva netyčinius susitikimus su nevykusiais artistais ir režisieriais, kuriems nepasisekė šioje srityje. Nuolat girdėjau kaip ten sunku, kiek daug intrigų  ir nesėkmių patiriama šioje srityje. Visa tai praėjau, bet savo apsisprendimo nepakeičiau, tad galiausiai tėtis pasakė, kad jei jau josiu į pragarą, tai bent ant gero arklio, ir studijoms pasiūlė nevažiuoti į Vilnių, o vykt tiesiai į Maskvą“, – pasakojo G. Padegimas.

Teatras keičiasi

Daug metų teatre dirbęs režisierius pasakojo apie matomus pokyčius: „Neseniai buvau Prahoje, stebėjau scenografijos parodą. Paskutinį kartą joje lankiausi prieš 8 metus, kartu su savo studentais. Ir dabar aš pirmą kartą suabejojau, ar išliks teatras toks, kokį dabar mes jį suprantame. Kuo toliau, tuo labiau tolstama nuo teatro, kaip nuo susitikimo vietos. Juk ten reikia ateiti, ten reikia pabūti, įsijausti, analizuoti. O dabar mes norime kuo greičiau ateiti, pamatyti, suvirškinti ir išeiti. Buvęs Nekrošiaus spektaklis, kuris truko šešias valandas, dabar žmonėms būtų kankynė.“

G. Padegimas taip pat neabejoja, kad politika stipriai veikia tarptautinio teatro santykius. „Jei pažiūrėsime spektaklius Vilniuje, Berlyne, Londone, tai pamatysime tą patį eurospektaklį. Standartą, kuriame mada užvaldo sceną. Bet kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“, – svarstė jis.

Jaunimui trūksta originalumo

Paklaustas apie neseniai vykusius stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, G. Padegimas neslepia nusivylimo: „Dabar mes esame narkomanai, pasodinti ant neorganinės energijos, naftos ir elektros. Atimkite tai iš žmonių ir liks šnipštas. Mūsų organinė energija, kuri yra inovatyvumo, vaizduotės, gyvybingumo, galiausiai dauginimosi energija visiškai senka. Taigi, didžiausia stojančiųjų problema yra vaizduotės stoka. Jie kartoja tą patį šabloną, kurį matė per televiziją ir mano, kad daro kažką nauja. Vaizdų kultūra mus sugadino, tad sugalvoti kažką naujo ir unikalaus yra be galo sunku. Visur dabar pilna banalybės. Aš dėstau režisūros istoriją ir kai stojantieji man pasakoja, jog tai, ką jie daro yra naujovė, išradimas, aš visuomet sakau, kad tai jau buvo. Galiu net datą įvardinti“, – kalbėjo G. Padegimas.

Mobilųjį telefoną reikia palikti

Kalbėdamas apie naująją kartą, režisierius nepamiršo užsiminti ir apie technologijas. Anot jo, telefonai varžo. „Pats, kad atitrūkčiau nuo grandinės, vis dažniau bandau palikti telefoną namuose. Juk telefonas mus, kaip šunis pririša. Mus bet kas ir bet kada gali surasti. Ypač mane erzina, kai teatre kažkas jį išsitraukia. Čia tas pats, kas sekso metu mygtukus spaudyti“, – sakė režisierius.

G. Padegimas, paklaustas, ar yra dalyvavęs politinėje visuomenės veikloje, kurią taip mėgsta pakritikuoti, atsakė, kad Lietuvos politinis gyvenimas jam atrodo nuobodus.  Jo nuomone, politinės partijos dabar tarnauja ne principams, o interesų grupėms, tad ir savo spektakliuose politikos režisierius vengia. Menas, anot G. Padegimo yra tai, kas gina žmones nuo valstybės, partijų ir nuo jų pačių žvėriškos prigimties. Menas padeda išlaikyti žmogiškumo ribas, tad politikavimui teatro scenoje ne vieta.

Darbas tik papildo laisvalaikį

Kaip vieną iš laisvalaikio pomėgių G. Padegimas įvardina skaitymą, tad savo darbą kartais vadina poilsiu. Išgirdęs klausimą, kas yra laisvė, režisierius šypteli. „Laisvė yra tuščias žodis, kuris nieko nereiškia, jei jam nepridedi turinio. Bet sakyčiau, kad laisvė – tai žmogaus apsisprendimas“, – svarstė jis.

Paskutinis klausimą G. Padegimui uždavęs vakaro dalyvis klausė kaip reikia būti žmogumi. „Mano tėtis buvo fiziologas ir mane išmokė, kad žmogus neskamba išdidžiai, kaip sakė Gorkis. Žmogus – plėšrūnas. Mūsų kultūroje yra duota matrica aukščiausių žmogaus galimybių. Kiekvienas visko nepasieks, bet gali būti sportininkas, menininkas, verslininkas, tėvas. Visada reikia kažką pasirinkti ir tobulėti toje srityje. Matricos skalėje mes esame per vidurį ir galime arba leistis į žvėries lygį arba kilti labai aukštai.“, – sakė G. Padegimas.

Antradienį policijos gretas papildė 149 jauni ir veržlūs, Lietuvos policijos mokyklą pabaigę pareigūnai. Lietuvos policijos mokykla tradiciškai pareigūnų baigimą vainikavo diplomų įteikimo švente, kuri įvyko Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Baigę policijos mokyklą, dažniausiai jaunieji policininkai specializuojasi atsižvelgiant į regioną. Didmiesčiuose jie turi didesnį pasirinkimą, pavyzdžiui Kauno apskrityje yra patrulių rinktinė, priklausanti mobiliajai kuopai. Baigusieji eina pas kinologus, bando laimę patekti į „Arą“, nors ten yra atskira atranka. Tiems, kurie yra iš mažesnių apskričių, dažniausiai tenka rinktis kelių policiją arba operatyvaus valdymo padalinius.

Lietuvos policijos mokyklos atstovė spaudai Vilija Žukaitytė sako, kad pastaraisiais metais bandančių patekti į šią mokymosi įstaigą skaičius auga. „Šiais metais, liepos 1 dienos duomenimis, gavome 704 anketas iš norinčiųjų stoti į policijos mokyklą. Manome, kad šis skaičius dar augs. 2014 metais čia stoti bandė 772 norintieji, 2013 – 734, o štai 2012 paraiškas pateikė tik 620 norinčiųjų. Kiekvienais metais šis skaičius didėja, ir tai iš dalies lemia augantis visuomenės pasitikėjimas policija“, – pasakoja V. Žukaitytė. Taip pat augantį skaičių lemia šeimos tradicijos ir užtikrintos darbo vietos. „Mūsų kursantai pabaigę mokslus turi užtikrintą darbo vietą, jų mokslas yra nemokamas ir jiems priklauso stipendija“, – sako V. Žukaitytė.

Jaunuoliai, praėję atranką ir įstoję į Lietuvos policijos mokyklą, nėra linkę mesti ar keisti mokslų. Ir šiemet atkritusių jaunuolių pasitaikė nedaug. Anot V. Žukaitytės, iš baigusiųjų gretų atkrito vos keli pareigūnai.

Redakciją pasiekė laiškas, kurį parašė dešimtmečio berniuko mama, ieškanti galimybės sustabdyti retą savo sūnaus ligą. Moteris, ieškodama geradarių, regis, pasirengusi griebtis net šiaudo.

Iš po kojų ėmė slysti žemė

"Justas buvo kaip visi vaikai: gimė laiku, vaikščioti pradėjo laiku. Tačiau sulaukęs septynerių ėmė klupti, – pradėjo savo laišką Justo mama. –  Tiesiog eina ir tarsi už kažko kliūva."

"Jau gegužę, – tęsė moteris, – pradėjome ruošti pažymas mokyklai. Apsilankėme pas neurologą, papasakojau jam apie vaiko klupimus. Gydytoja patarė važiuoti išsitirti raumenukų pajėgumo į Vilnių. Padarėme viską, bet jau grįžus iš Vilniaus įtariau, kad kažkas čia negerai. Buvo birželio 21 d.

Lapkričio 27 d. vėl važiavau į Vilnių pas genetikus sužinoti, ar vaikas serga įgimta raumenų distrofija, kokia forma. Save guodžiau, gal bus Bekerio raumenų distrofija.

Tvardžiausi. Sakiau, kad jau esu pasiruošusi. Aš ištversiu.

Nuskambėjo diagnozė – Diušeno raumenų distrofija. Tai baisiausia, ko tikėjausi. Bandžiau save nuraminti, bet... Tada pirmą kartą supratau, ką reiškia posakis: žemė slysta iš po kojų."

Meilė, siaubas ir skausmas

"Gydytoja pasiūlė nueiti pas psichologą, – pasakojo laiške Justo mama. –  Sutikau tik todėl, kad koridoriuje laukiantis sūnus nepamatytų manęs verkiančios.

Jauna psichologė pasakė, kad aš laiminga mama, nes žinau, kada mano vaikas mirs. Aš žiūrėjau pro langą ir maldavau Dievą, kad ji liautųsi kalbėjusi.

Tą dieną prisimenu kaip kažką baisiausio savo gyvenime: siaubas, baimė, meilė, skausmas. To jausmo niekada nesupras žmogus, kuris nėra to patyręs, bet to patirti niekada niekam nelinkėčiau. Tai yra baisu.

Vaikui per metus sutrumpėjo vienos kojos Achilo sausgyslė, teko operuoti. Raumenynas silpo, prasidėjo stuburo skoliozė, lordozė. Per kitus metus sutrumpėjo kita Achilo sausgyslė, kurios operuoti nebegalime – Justas tam per silpnas. Ši operacija jį pasodintų į neįgaliojo vežimėlį visam laikui.

Dabar jis vaikšto minimaliai, tolesnį atstumą įveikiame vežimėliu, o dabar ir nuostabiu triračiu su elektriniu asistentu."

Neturi teisės netikėti

Justo mama pasakojo, kad nuo pat pradžių, kai tik sužinojo sūnaus diagnozę, pradėjo domėtis, kas tai per liga, kas gali padėti. "Nors pati turiu medicininį išsilavinimą, apie Diušeno raumenų distrofiją nebuvau girdėjusi nieko", – prisipažino moteris.

"Pamenu, radau tokios informacijos, kuri mane tiesiog užsmaugė, atrodė, kad uždusiu, – skaudžius išgyvenimus atskleidė mama. –  Juk mano vaikas lekia su paspirtuku, kokia čia nesąmonė, kokį dar patogų neįgaliojo vežimėlį reikia susirasti.

Nepaisant to, kiekvieną dieną ieškojau informacijos. Pradėjau bendrauti su vienu vokiečių profesoriumi, kuris visą savo gyvenimą paskyrė Diušeno ligai. Tai buvo žiburys tunelio gale. Jis atsakydavo į visus mano klausimus, tai padarydavo nedelsiant ir su didele meile bei užuojauta.

Justui dabar yra dešimt metų. Jis negali išeiti į lauką ir bėgioti su visais vaikais, tačiau visada jam kartoju, kad knyga gali būti labai geras draugas. Labai džiaugiuosi, kad jis mėgsta skaityti. Kartą jis manęs pasiteiravo: "Mama, iš kur gauti raganosio ragą? – O kam? – paklausiau. – Perskaičiau, kad raganosio ragas vertingesnis už auksą. Jį radę parduotume ir nupirktume man vaistų", – paaiškino sūnus.

"Tokių akimirkų, kai jo žodžiai mane privertė pasijausti bejėgę yra buvusi ne viena. Taip, jis supranta, kad serga. Bet jis mano, kad pasveiks."

Moteris neslepia: "Suma vaistams yra nereali. Aš tikiu, kad yra žmonių, kurie neabejingi. Negaliu įsivaizduoti mamos, kuri mano istorijos neperleistų per savo prizmę. Jei būčiau abejojusi, nebūčiau įkūrusi fondo ir suteikusi Justui galimybę rasti raganosio ragą.

Aš mama, aš privalau. Aš neturiu teisės abejoti. Aš neturiu teisės netikėti žmonėmis.

LT457180000003700898

SWIFT: CBSBLT26

Gavėjas: Justo paramos fondas

Lietuvoje tokių ligonių dešimt

– Jūs jau žinote, kokių vaistų sūnui reikia. Kuriam laikui jų užtektų? – paklausėme Justo mamos.

– Metams. Vėliau reikės vėl pirkti.

– O ar esate įsitikinusi, kad vaistai tikrai padės?

– Galiu teigti tik tai, ką sako gamintojai. Turiu jais pasitikėti. O gamintojai sako, kad vaistai ligą pakeičia į lengvesnę formą arba visai ją sustabdo. Vaistų poveikis tikriausiai priklauso nuo kiekvieno organizmo individualiai.

– Ar jūs pati esate gydytoja?

– Ne, aš esu bendrosios praktikos slaugytoja.

– Ar tiesa, kad ši liga yra mažai žinoma, reta?

– Taip, tai yra reta liga. Net studijų laikais apie ją nieko negirdėjau. Diušeno liga Lietuvoje sergančių vaikų yra dešimt, o vaistai, kurių mums reikia, tinka tik Justui. Pati liga yra reto tipo ir yra skirstoma į 79 potipius, iš kurių vienam ir priklauso Justas.

– Ar nėra sunku šalyje rasti gerų specialistų? Kur jūs gydotės?

– Lietuvos gydytojams trūksta net teorinių žinių. Visą informaciją gauname anglų kalba. Išgirdus diagnozę buvo aišku, kad gero specialisto čia nerasime. Jei gydytojas per gyvenimą pamato tris keturis tokius vaikus, tai reikia suprasti, kad ir praktinių žinių, patirties juos gydant jis neturi. Be to, visi žmonės nesikreipia į tą patį gydytoją. Vieni važiuoja į Vilnių, kiti – į Kauną. Mums teko važiuoti į Belgiją, pas specialistą, kuris dirba dviejose šalyse: Belgijoje ir Prancūzijoje. Pats mokslininkas, kuris atrado šią ligą, buvo prancūzas ir įkūrė gydymo centrą, jame dabar būna nuo 200 iki 300 Diušeno liga sergančių vaikų. Taigi dabartinio mūsų gydytojo praktika yra didžiulė.

– Tas mokslininkas iš Belgijos jums ir patarė įsigyti tų vaistų? Ką sakė gydytojai Lietuvoje?

– Visų pirma tie vaistai yra gaminami Amerikoje. Lietuvos specialistai pasakė, kad valstybė nekompensuoja vaistų, kurie nebus gaminami ES. Esmė – lėšos, didelių pinigų valstybė sakosi neturinti. Bet aš neabejoju, kad jeigu mes įsivažiuosime su savo projektu – socialiniame tinkle "Facebook" sukūrėme Justuko galiūnų klubą, mūsų skaičiavimais, jei surinktume 2 tūkst. žmonių, galiūnų ir pasiskirstytume finansinę naštą, tai vienam žmogui ji tesiektų 9 eurus. Ir mes taip laikinai neštume tą naštą, kol galiausiai valstybė ją perimtų. Nes pradėję gydymą, jo nutraukti nebegalėsime.

– Kartais Lietuvoje retiems ligoniams išimties  tvarka būna perkami vaistai. Ar jums egzistuoja tokia galimybė?

– Tai užtrunka. Aš kalbėjau su genetikos specialistais, kurie pirmininkauja retų vaistų komisijoje. Jie patarė greitu metu nepuoselėti vilties, nes naujai atsiradę vaistai retai kada būna nuperkami.

– Bet kartais vienam ar kitam ligoniui retų ligų gydymas būna finansuojamas?

– Net neabejoju, kad kada nors valstybė mano naštą perims. Lietuvos neįgaliųjų technikos centre radome priemonę, su kuria Justas gali judėti ir jau metus laukiame žinių iš ligonių kasų. Labai džiaugiuosi, kad dėl geradarių mes tą priemonę gavome ir mano vaikas šiuo metu juda – eina pirmyn. Manau, kad ateityje ligoniams tokias priemones įsigyti bus lengviau, nes bus praminti šiokie tokie takai.

Komentarai

Dr. Virginija Ašmonienė

Genetikos ir molekulinės medicinos klinikos vadovė

Diušeno raumenų distrofija – tai neuroraumeninė liga, kuriai būdingas progresuojantis raumenų silpnumas dėl nykstančių skeleto lygiųjų ir širdies raumenų. Kitaip tariant, vyksta raumenų degeneracija. Pacientui gali reikštis ir įvairūs kognityviniai sutrikimai, nors jo paties intelekto koeficientas paprastai būna vidutinis ar net aukštesnis nei vidutinis. Diušeno raumenų distrofijos simptomai dažniausiai pasireiškia gan anksti – apie antruosius trečiuosius gyvenimo metus, žinoma, gali pasireikšti ir vėliau. Liga serga tik berniukai. Literatūros duomenimis, ligos dažnis dažniausiai yra 1 iš 3,3 tūkst. gimusių berniukų. Diagnozė nustatoma maždaug penktaisiais gyvenimo metais arba šiek tiek vėliau. Priklausomai nuo simptomų pasireiškimo laiko.

Prognozė šiems ligoniukams yra prasta. Dažniausiai būdami 10–12 metų tokie ligoniai nebegali vaikščioti, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Jiems vystosi skoliozė, t.y. stuburo iškrypimai, kardiopatijos ir galiausiai kvėpavimo nepakankamumas. Paprastai mirštama sulaukus vos 20–30 metų dėl kvėpavimo nepakankamumo ar aritmijų, kurios vystosi dėl kardiopatijų. Liga yra paveldima: jos paveldėjimo tipas recesyvinis, susijęs su x chromosoma. Tai reiškia, kad pakitusio geno, arba sergančio geno, nešiotojos yra mamos ir jos tai perduoda savo sūnums. Didžioji dauguma Diušeno raumenų distrofija sergančiųjų atvejų yra nulemta mutacijų distrofino gene, todėl šios ligos vadinamos distrofino apatijomis. Distrofino apatijų ligų grupei priklauso ir šiek tiek lengvesnės, su raumenų distrofija susijusios ligos.

Distrofino genas yra vienas iš didžiausių šiuo metu identifikuotų žmogaus genų. Pasaulyje mutacijos šiems ligoniukams yra nustatomos apie 60–70 proc. atvejų. Paprastai genetiniai tyrimai jiems atliekami tuomet, kai jau matomas raumenų silpnumas ir nustatomas padidėjęs serumo kreatinfosfokinazės kiekis.

Deja, bet šiuo metu dar nėra ligą išgydančių vaistų. Vien dėl tokio prasto išgyvenamumo ir invalidizuojančios ligos egzistuoja nemažai eksperimentinių gydymo metodų. Bandomas raumenų ląstelių persodinimas, genų terapija įvairiausiais modeliais, bet, kad ir kaip norėtųsi, ligos šiuo metu išgydyti nėra galimybių. Galima prislopinti ligos progresavimą, pagerinti nueinamą vaiko distanciją, bet visiškai  ligos išgydyti neįmanoma.

Lina Bušinskaitė-Šriubėnė

Valstybinės ligonių kasos atstovė žiniasklaidai

Šiuo atveju pirmiausia labai svarbu išsiaiškinti gydytojų nuomonę apie šį vaistą, ar jis būtų efektyvus mažajam pacientui, ir vadovautis jų rekomendacijomis. Kitas labai svarbus aspektas yra tai, kad šis vaistas dar nėra registruotas. Tai reiškia, kad jį vartoti būtų rizikinga, nes, regis, su juo dar atliekami klinikiniai tyrimai, dar nėra moksliškai įrodytas jo efektyvumas, rizika. Būtent todėl labai svarbu tartis su gydančiais specialistais. Galbūt jie gali skirti efektyvių ir inovatyvių vaistų, kurie yra ne tik registruoti, bet ir kompensuojami Lietuvoje. Juolab kad į mūsų šalies kompensavimo sistemą kasmet yra įtraukiama nemažai naujų vaistų.

Ji yra poreikis gauti šį vaistą, nepaisant to, kad jis neregistruotas, geriausia būtų kreiptis į vaisto gamintoją ir prašyti skirti šį medikamentą nemokamai. Mūsų turimais duomenimis, yra nemažai atvejų, kai gamintojai skiria vaistus neatlygintinai, kol jie nėra įtraukti į mūsų šalies kompensavimo sistemą ir taip sudaro sąlygas pacientams gauti gydymą. Taigi galima kreiptis į gamintoją ir prašyti sudaryti galimybę būti įtrauktiems į klinikinius tyrimus, kurių metu tiriamas šio vaisto efektyvumas. Be abejo, labai svarbu ir gydytojų rekomendacijos, todėl reikėtų pridėti ir jų nuomonę kreipiantis į gamintoją.

Be to, šio vaisto negalima įtraukti į kompensavimo sistemą Lietuvoje, kol jis nėra oficialiai registruotas. Tad pirmiausia gamintojas jį turi įregistruoti, pateikti specialią paraišką ir reikiamus dokumentus, kad jis būtų įtrauktas į kompensavimo sistemą. Tik tuomet šis klausimas būtų svarstomas specialioje Sveikatos apsaugos ministerijos komisijoje.

Nuo pirmadienio ryto nepasiekiama Kauno miesto savivaldybės internetinė svetainė kaunas.lt. Gedimo nepavyko pašalinti visą dieną.

„Gedimą pastebėjome apie 10.30 val. Apie jį iškart informavome interneto tiekėją“, – teigė Kauno miesto savivaldybės mero Visvaldo Matijošaičio patarėjas Tomas Grigalevičius. Anot jo, sutrikimo priežastis – interneto tiekėjo optinių kabelių pažeidimas. Kabeliai buvo nutraukti.

„Tokie rimti sutrikimai, kuomet nutraukiamas optinis kabelis, pasitaiko labai retai. Paskutinis panašus atvejis buvo užfiksuotas 2013 metų lapkričio pradžioje, kuomet viena kasimo darbus vykdžiusi statybos bendrovė nutraukė optinio tinklo kabelį Savanorių prospekto ir K. Petrausko gatvės sankryžoje“, – prisiminė T. Grigalevičius.

Savivaldybės svetainė yra tapusi ir programišių taikiniu.

Kauno miesto savivaldybės internetinės svetainės veiklą sutrikdžiusius sutrikimus ketinta pašalinti apie 15-16 val.

Graikija, visuomet buvusi dideliu turistų traukos centru, ir dabar nekeičia savo pozicijos. Krizė, ištikusi šią šalį, neramina būsimus keliautojus.

Kai kurie susirūpinę kauniečiai papildomais klausimais užvertė turizmo agentūras. Jų atstovai, ramindami savo klientus ir Graikiją pasiruošusius aplankyti turistus, tikina, kad į šalį važiuoti yra saugu.

"Kol kas euras yra tiek čia, tiek ten, tad pagrindinė problema gali būti pinigų išsigryninimas. Todėl prieš kelionę visuomet patariame pasiimti daugiau grynųjų", – teigė vienos kelionių agentūros darbuotoja Lina.

Žinomas keliautojas Rimvydas Širvinskas-Makalius pastebi, kad graikai ir anksčiau nemėgdavo atsiskaitymų kortele, tad iš esmės niekas nepasikeitė.

Kalbintų kelionių agentūrų atstovai teigė, kad Graikijoje, o ypač populiariausiuose jos taškuose – Kretos, Koso ir Rodo salose, gyvenimas vyksta savu atostogų ritmu. "Turizmas – vienas svarbiausių pajamų šaltinių Graikijai. jis ten yra labai gerai išvystytas", – teigė R.Širvinskas.

Tiesa, vienos kelionių agentūros vadovės J.Guogienės teigimu, keletas grįžusiųjų savo atsiliepimuose užsiminė, kad graikų taupymo režimas juntamas, nes sumažėjo viešbučio siūlomo maisto asortimentas.

Paklaustas, ar kelionių kainos į Graikiją nepakito, R.Širvinskas džiaugėsi, nes viena pigių skrydžių bendrovė, skraidanti iš Kauno, paskelbė 30 proc. akciją lėktuvų bilietams. "Taip pat Graikijoje yra viešbučių, kurie anksčiau dažniausiai būdavo užimami tik vietinių, personalas ten kalbėdavo vien graikiškai, o dabar jie atveriami ir užsieniečiams", – atkreipė dėmesį Makalius.

Kitų kelionių agentūrų atstovai tikino, kad kainos beveik nepakito.

Vis dėlto specialistai pripažįsta, Graikijoje vykstantis chaosas baugina agentūrų klientus, todėl su jais tenka dažniau bendrauti ir aiškinti, kad tai jų atostogų planams neturės jokios įtakos.

Atšilus orams dauguma žmonių atsipalaiduoja ir pamiršta, kad vasara – vienas pavojingiausių metų laikų traumų atžvilgiu. Rūpesčius išmetę iš galvos poilsiautojai nesilaiko net pačių paprasčiausių taisyklių, nors derėtų, norint išlikti sveikiems. 

Kauno klinikinės ligoninės Skubios pagalbos ir traumų skyriaus vedėjas Raimondas Kunickas teigia, kad šiltojo sezono metu jo skyriui darbo tenka daugiau, o ir traumų pobūdis skiriasi nuo kitų sezonų.

„Vasarą daugiausia traumų patiriama sportuojant: važinėjant dviračiais, riedučiais, lauke žaidžiant krepšinį ar futbolą. Taip pat žmonės neatsargiai elgiasi paplūdimiuose – kur nors einant ar aktyviau judant pamiršta avalynę, apsaugas, – pasakoja R. Kunickas. – Dėl nekultūringo kitų elgesio ir pomėgio šiukšlinti, neapsižiūrėję poilsiautojai užmina ant sudaužytų šukių, nuolaužų, aštrių daiktų ir susipjausto padus tiek vandenyje, tiek ir sausumoje“.

Anot specialisto, vasarą padaugėja ir smurtinių traumų, nes nesaikingas alkoholio vartojimas neretai išprovokuoja konfliktus viešose vietose.

„Vasarą svarbiausia įvertinti savo galimybes, stačia galva nenardyti nepažįstamose vietose, nes taip dažnai pažeidžiamas stuburas ir tokios maudynės neretai baigiasi invalidumu. Taip pat reiktų nepervertinti savęs sportuojant ar darže derlių renkant“, – pataria jis.

R. Kunicko teigimu, svarbu visada prisiminti elementarius dalykus – lyjant nenaudoti elektrinių prietaisų, atliekant darbus nepamiršti apsiauti ir karštomis dienomis vengti darbų saulėkaitoje.

Tačiau Kauno miesto greitosios pagalbos stoties budintysis gydytojas teigia, kad atšilus orams nesulaukia didelio iškvietimų dėl traumų pagausėjimo, o ir pačios traumos išlieka standartinės.

„Mūsų skyriaus greitosios pagalbos automobiliams į viešąsias maudyklas važiuoti neteko, o ir kitur traumos išlieka tokios pat“, – sako jis.

Vasarotojams jis pataria išlikti budriems ir nepamiršti paprastų saugos taisyklų.

Valstybės dieną už nuopelnus Lietuvai Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo 27 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius. Tarp apdovanotojų – ir žinomas kaunietis, buvęs komisaras Gediminas Žemaitis.

"Tokį apdovanojimą gavau pirmą kartą. Nesijaučiu jo nusipelnęs, bet labai džiaugiuosi. Turiu aukščiausią "Santakos" kryžiaus apdovanojimą, J.Vileišio medalį, Lietuvos samariečių ordiną ir štai gavau pirmą apdovanojimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės", – pasakojo G. Žemaitis.

G.Žemaitis užsiminė, kad apdovanojimų ceremonija buvo labai įspūdinga ir įsimintina. "Joje dalyvavo daug visuomenei žinomų veikėjų ir politikų, su kuriais teko pabendrauti. Vėliau Prezidentė D.Grybauskaitė, persirengusi tautiniais drabužiais, mus pakvietė į iškilmingą vėliavos kėlimo ceremoniją", – įspūdžiais dalijosi G.Žemaitis

Gegužės 15 d. septyniasdešimtmečio jubiliejų atšventęs G.Žemaitis sako, kad, visą gyvenimą sodinęs ir laistęs savo gyvenimo medį, pagaliau raško jo vaisius.

"Tai mano aukso metai. Jei taip ir toliau, nebežinau, kur kabinsiu visas padėkas ir apdovanojimus", – juokavo G.Žemaitis.

Nuo karščio vaikai gali slėptis ne tik namuose ar kieme esančiame pavėsyje, bet ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos rengiamoje filmukų savaitėje.

Atostogų metu rengiama animacinių filmų savaitė ir šiais metais sulaukia vaikų dėmesio. Užėję į biblioteką ir pamatę projektorių, vaikai pradeda prašyti įjungti vieną ar kitą animacinį filmą. Vaikų skyriuje dirbanti bibliotekininkė teigia, kad vaikų antplūdžio nesulaukia, bet prie ekrano pasilieka nuo vieno iki penkių mažųjų.

"Daugiausia sulaukiame pradinių klasių moksleivių. Užėję pasiimti knygų vasaros skaitiniams, jie užsižaidžia ir pasilieka", – pastebėjo bibliotekos darbuotoja.

Į biblioteką su savo mažąja atžala užsukusi mama teigė, kad nors ir tikėjosi sutikti daugiau žmonių, tokia iniciatyva džiaugiasi. "Vasarą vyksta daug užsiėmimų vaikams. Smagu, kad ir biblioteka pasiūlo kažką nauja", – sakė ji.

Animacinių filmų sąrašas papildomas beveik kiekvieną mėnesį ir norimus žiūrėti vaikai išsirenka patys.