Į Kauną atvyksta legenda – kompozitorius, pianistas Raimondas Paulas. Šiandien jį išgirsime Kauno miesto simfoninio orkestro jubiliejiniame koncerte.

Visoje buvusioje SSRS ir plačiai už jos ribų skambėjusių šlagerių išgarsintas 74-erių muzikas šiandien koncertuoja nedažnai. Buvęs Latvijos kultūros ministras, per plauką netapęs prezidentu (savo kandidatūrą atsiėmęs Vairos Vykės-Freibergos naudai) turi kitų užsiėmimų – yra Latvijos Saeimos narys, rašo muziką garsiems šalies atlikėjams, tarp kurių – Laima Vaikulė, grupės "Credo", "Remix", prodiusuoja.

R.Paulo muzika skamba visame pasaulyje – įrašai skamba net Japonijoje. Legendos sklinda apie kompozitoriaus santykius su garsiomis dainininkėmis, honorarus, gautus už "Milijoną raudonų rožių" ir "Vernisažą". Sukūręs per pusę tūkstančio dainų, muziką daugybei kino filmų, teatro spektaklių, miuziklų, baletų, R.Paulas laikosi aiškios politinės pozicijos – prieš keletą metų, surengęs 70-mečio jubiliejui skirtą turą per Europą, jis užsuko į Vilnių, bet į Maskvą važiuoti atsisakė.

"Ne ypač gerai jaučiuosi – persišaldžiau. Bet į Kauną atvažiuosiu", – pradedant telefoninį pokalbį prisipažino R.Paulas.

– Lietuvoje ne ypač dažnai apsilankote…

– Dabar aš niekur nevažinėju.

– Kaip atsitiko, kad į Kauną vis dėlto atvažiuojate?

– Jūsų dirigentas Modestas Pitrėnas yra mūsų nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. Jis išgirdo mane koncertuojant su orkestru mūsų operos jubiliejuje ir pakvietė atvykti į Kauną – ačiū jam. Kaune aš tik svečias, svarbiausia – orkestras, švenčiantis jubiliejų.

– Lietuvoje su simfoniniu orkestru pirmą kartą koncertuosite?

– Galima sakyti, kad pirmą. Atrodo, kartą jaunystėje jau esu tai daręs, bet to gal neskaičiuokime. Tik nežinau, kaip seksis kelyje. Pas mus kaip niekada daug prisnigo, Rygoje iš viso katastrofa – viskas užnešta sniegu. Girdėjau, tas pats ir pas jus. Sunku apskaičiuoti, kiek laiko sunkiai išvažiuojamais keliais truks kelionė iš Rygos į Kauną automobiliu. Tikiuosi, nevėluosiu. Prieš koncertą dar laukia repeticija.

– Anksčiau Lietuvoje dažnai apsilankydavote.

– Tai buvo jaunystės laikais. Dabar daugiausia namuose dirbu. Lietuvoje pakoncertuodavau, aplankydavau bičiulius, tarp jų – kompozitorių Benjaminą Gorbulskį. Linksmai leisdavome laiką. Kai kurie iš tų mano bičiulių dar turėtų būti gyvi…

– Kaune atliksite savo ir bičiulio Arturo Maskato kūrinį.

– A.Maskatas parašė aranžuotę mano kūriniui, sukurtam kino filmui "Teatras" ir miuziklui "Sesuo Kerė". Beje, šį miuziklą neseniai pastatė muzikinis teatras Klaipėdoje. Kaune skambės siuita iš kelių melodijų.

– Kaip vertinate lietuvių publiką?

– Visur publika gera. Reikia gerai dainuoti ir groti, tada ir publika gera – gerai priima.

– Jūs kūrėte dainas Alai Pugačiovai, Valerijui Leontjevui, L.Vaikulei. Galima sakyti, jūsų dėka šie atlikėjai tapo populiarūs. Gal turite kokį receptą – kokia turi būti daina, kad taptų populiari?

– Nėra jokio recepto. Aišku viena: svarbiausia – publiką pasiekianti, jaudinanti melodija. Jei ją turi, viskas. O visa kita… Žinoma, svarbų vaidmenį vaidina ir dainininkas – kaip jis tą dainą, melodiją pateikia. Tekstas taip pat turi jaudinti publiką. O recepto nėra. Čia jau kaip kam pasiseks…

– Jūsų sukurta daina "Milijonas raudonų rožių" populiari net Japonijoje…

– Japonai ją net vadina liaudies daina. Jiems ta melodija kažką primena. Kad japonai rado kažką, primenančio liaudiška, – keista, bet malonu. Tą dainą jie yra įrašę japonų kalba, iki šių dienų ta daina pas juos vis dar sukasi.

– Apie jūsų santykius su Ala Pugačiova sklando legendos…

– Tai – tik legendos ir paskalos. Visa tai susiję su geltonąja spauda, kurią tai domina. Tarybiniais laikais apie tokius dalykus viešai nebuvo kalbama – nebent už kulisų kas pasišnibždėdavo. O dabar tai, kas su kuo miega, aptariama viešai. Tai geltonosios spaudos žurnalistų darbas. Jie nori rašyti apie populiarius aktorius, kitus žinomus žmones – kas su kuo gyvena ir miega. Mane tai mažai jaudina. Aš užsiėmęs savo reikalais…

– Dabar su Ala Pugačiova kartais susitinkate?

– Retai. Teko girdėti, kad netrukus ji atvyks į Vilnių – eilinis atsisveikinimo su scena turas…

– Dainos jums atnešė populiarumą dar jaunystėje, tačiau ir dabar esate renkamas į įvairius populiariausiųjų sąrašus. Būti populiariam – prakeiksmas ar dovana?

– Nežinau. Kiekvienam artistui, kompozitoriui norisi, kad apie jį žinotų, jo muziką grotų. Tam tikra prasme, malonu – tavo darbai jaudina klausytojus. Man savo laiku pasisekė.

– Politikai muzika netrukdo?

– Sakyčiau, net padeda.

Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas:

Švenčiame orkestro penkerių metų jubiliejų. Jam skirtuose koncertuose turėsime du garbius svečius – R.Paulą ir smuikininką, buvusį orkestro vyriausiąjį dirigentą, smuikininką Pavelą Bermaną. Ačiū jiems, kad atvyksta.

Sudarant koncerto programą, rinkausi kūrinius, kurie atspindėtų orkestro pajėgumus. Ieškojome šventinių, nenuobodžių kūrinių – tokių, kurie patiktų publikai.

Švęsdami jubiliejų, negalime sakyti, kad orkestras jau pasiekė profesionalumo aukštumas. Orkestras nėra pakankamai didelis, kad galėtume laisvai rinktis kūrinius. Didieji simfoniniai orkestrai – o mes norėtume tokiu orkestru tapti – turi mažiausiai 80 atlikėjų. Mes viso labo turime 50. Kol kas dėl orkestro sudėties negalime imtis didelių, monumentalių drobių arba rimtesnių simfonijų. Jubiliejaus proga orkestrui linkėčiau augti kokybiškai ir kūniškai.