Žaislai iš piešinių
Violetos pasaulis yra minkštas, spalvingas ir pilnas netobulų formų. Tai pasaulis, kuriame vaikiški piešiniai virsta žaislais. Tačiau šis pasaulis gimė ne iš strateginio plano ar verslo idėjos – jis augo lėtai, natūraliai, kartu su vaikais, šeima ir kasdienybe.
„Anksčiau buvo hobis, paskui tapo darbas. Bet ir hobis – tai juk nuolatinė veikla“, – paprastai savo kelią apibūdina Violeta. Šiuose žodžiuose slypi ne tik profesinė transformacija, bet ir tam tikra gyvenimo filosofija: daryti tai, kas tau svarbu, net jei ribos tarp darbo ir laisvalaikio seniai išnykusios.
Didžiausias Violetos kūrybos išskirtinumas – žaislai, gimstantys iš vaikų piešinių. Ši idėja atsirado ne ieškant nišos, o reaguojant į labai asmenišką impulsą. „Mano mažasis nupiešė tokį baiboką ir kažkaip man gimė mintis, kad jisai turi tapti žaislu“, – prisimena ji. Tuo metu tai buvo tiesiog mamos noras – parodyti vaikui, kad jo fantazija verta būti matoma, pripažinta ir materializuota.
Iš pradžių Violeta nėrė žaislus tik pagal savo vaikų piešinius. Vėliau pradėjo jais dalytis internete – be didelių lūkesčių, be reklamos planų. Tačiau būtent nuoširdumas ir autentiškumas patraukė kitų žmonių dėmesį. „Ir atsirado susidomėjusių. Tai pradėjau kitiems daryti“, – pasakoja ji.
Taip po truputį užsakymai išsiplėtė už artimųjų rato, o netrukus pasiekė ir užsienį. Šiandien Violetos žaislai keliauja į JAV, Kanadą ir kitas šalis. Vienu metu apie juos buvo rašoma užsienio portaluose, parodyta Kanados televizijos reportaže.
„Gyvenu Lietuvoje, o Kanadoje per televiziją rodo mano žaislus“, – tarsi netikėdama pati savimi sako Violeta. Tačiau net ir toks dėmesys jos kūrybos esmės nepakeitė – svarbiausia liko pats procesas ir ryšys su vaikų pasauliu.
Tenka interpretuoti
Kiekvienas naujas užsakymas Violetai yra tarsi mįslė. Vaikų piešiniai dažnai būna labai toli nuo suaugusiųjų logikos, juose formos, spalvos ir proporcijos egzistuoja pagal visai kitus dėsnius.
„Būna, kad atsiunčia tokį kosmosą, kad neįmanoma pagaminti. Tačiau jeigu kokia nors tokia vaikiška marmalynė, tai man net įdomiau“, – sako ji.
Nerti pagal piešinį reiškia ne kopijuoti, o interpretuoti. Tai reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir labai gyvos vaizduotės. „Reikia ir fantaziją pasitelkti“, – sako Violeta.
Kuriant tenka pakoreguoti detales, pritaikyti piešinį taip, kad jis taptų trimatis ir tvirtas. Tačiau šis procesas jai artimas: „Man patinka nerti be schemų. Tada žaislas išeina kitoks – ne visada idealus, bet visada su širdim ir su dvasia.“
Būtent netobulumas yra svarbi Violetos kūrybos dalis. Jos žaislai nėra vienodi ar steriliai gražūs. Kiekvienas jų turi savitą veidą, charakterį, kartais net šiek tiek keistą išraišką. „Visos detalės dėliojasi“, – sako ji, kalbėdama apie momentą, kai iš pirmo žvilgsnio chaotiškas piešinys staiga pradeda „veikti“ trimatėje formoje.
Per penkiolika metų Violeta sukūrė šimtus skirtingų žaislų. Kai kurie jų tapo atpažįstami – pavyzdžiui, spalvingasis aviukas, kuris nuolat sulaukia dėmesio socialiniuose tinkluose. Tačiau jai pačiai ypač artimi tie darbai, kurie gimsta iš likučių, iš to, kas lieka nuo kitų projektų. „Renku siūlus, kurie lieka nuo įvairiausių darbų, ir tada neriu tas spalvingas kates, – pasakoja ji. – Šios „atraižėlių katytės“ niekada nesikartoja: kiekviena jų turi skirtingą spalvų derinį, kitokią išraišką, savitą nuotaiką.“
Didžiausią emocinį atlygį Violeta pajunta tuomet, kai pamato vaikų reakcijas. „Kartais atsiunčia vaizdo įrašą arba nuotrauką, kur vaikas apsikabinęs tą žaisliuką ar su juo miega“, – sako ji. Tokios akimirkos patvirtina, kad žaislas tapo ne tik daiktu, bet ir vaiko pasaulio dalimi. Ypač stiprios emocijos kyla, kai žaislai tampa Kalėdų Senelio dovanomis. „Vaikai išgyvena euforiją, kad Kalėdų Senelis žinojo, ką jie nupiešė“, – šypsosi Violeta ir prisipažįsta kartais save vadinanti Kalėdų Senelio padėjėja.
Kūrė nuo vaikystės
Per metus Violeta nuneria daugiau nei tris šimtus žaislų, o pandemijos metu jų skaičius perkopė ir keturis šimtus. Siūlai užima spintas, lentynas ir kampus, o namuose jų tiek daug, kad vyras juokauja apie butui reikalingą priestatą. Tačiau už šio chaoso slypi labai aiški struktūra – ilgametė patirtis, įgyta dar vaikystėje.
„Mama mane išmokė nerti, megzti, močiutė siuvinėjo, – pasakoja Violeta, prisimindama šeimos moteris, kurios tapo jos pirmosiomis mokytojomis. – Atsimenu, kai mokykloje mano klasiokės šalikus megzdavo, aš jau mezgiau megztinius, kai reikėdavo kokią servetėlę nunerti, tai jos vieną, o aš šešias – visą komplektą.“
Man patinka nerti be schemų. Tada žaislas išeina kitoks – ne visada idealus, bet visada su širdimi ir su dvasia.
Žvelgdama atgal, ji mato ženklus, kurie tarsi iš anksto rodė šį kelią – nuo mokyklinių mezginių iki dvyliktoje klasėje pasirinkto dailės egzamino, kuriame kūrė lėles. „Iki šiol atrodo, kad tai buvo ženklas“, – sako ji.
Violeta Kauno technologijų universitete studijavo baldų dizainą, turi inžinierės diplomą. Studijuojant, kai būdavo galima rinktis papildomų modulių, pasirinkdavo ką nors meniškesnio, nes, kaip sako, vis traukė prie skuduriukų, prie spalvų.
Šiandien, laukdama naujų vaikų piešinių, Violeta vis dar jaučia tą patį smalsumą. „Man patinka matyti vaikų fantaziją ir ją materializuoti“, – sako ji.
Knygos ir pelėdos
Rankdarbiai Violetos gyvenime susipina su kitais jos pomėgiais. svarbią vietą jos kasdienybėje užima knygos. Neriant dažniausiai klausosi garsinių knygų, o perskaitytų ar išklausytų istorijos virsta dar vienu kūriniu – knygų pledu.
„Viena draugė papasakojo, kad internete yra grupė, kurios nariai neria spalvotus pledus pagal knygų viršelius. Ta idėja man labai patiko. Dabar kiekvieną kartą, kai perskaitau knygą, jos viršelio spalvas atkartoju kvadratėlyje“, – pasakoja Violeta. Po dvejų metų gimė pledas iš 96 kvadratėlių – tylus, bet labai asmeniškas skaitymo dienoraštis.
Negana to, moters namuose – gausybė įvairiausių pelėdų. Jos Violetos gyvenime atsirado ne kaip sąmoningai pasirinktas simbolis, o veikiau kaip tylus savęs atpažinimas.
„Aš pati – pelėda, aš naktinėju“, – sako ji. Naktis jai – ne poilsio metas, o laikas, kai mintys nurimsta, rankos juda greičiau, o kūryba tampa labiau sutelkta. Galbūt todėl pelėda, siejama su naktimi, stebėjimu ir išmintimi, taip natūraliai įsitvirtino jos kasdienybėje.
Pašnekovė pasakoja, kad iš pradžių viskas buvo labai kuklu – tik atvirukai. Ji net buvo sau pažadėjusi, kad tuo viskas ir apsiribos. „Sakiau: ne, nieko man nereikia – jokių statulėlių, jokių puodelių, nieko,“ – pasakoja Violeta. Tačiau kažkaip atsirado statulėlė, po jos – puodelis, maišelis, pagalvėlė. Pelėdų vis daugėjo.
„Dabar pas mane visur pelėdos“, – juokiasi ji. Kai draugai paprašė suskaičiuoti, kiek jų iš tikrųjų yra, rezultatas nustebino net pačią šeimininkę – netoli devynių šimtų! Daugiausia – atvirukai, tačiau šalia rikiuojasi ir puodeliai, statulėlės, tekstilė, smulkūs interjero daiktai, netikėtai atkeliavę iš įvairių šalių ir žmonių.
Pelėdos Violetai – ne tik dekoracija ar talismanas. Jos tarsi atspindi pačios Violetos – tylios, stebinčios, dirbančios tada, kai kiti miega – būdą.
Naujausi komentarai