PRIPAŽINIMO RECEPTAS – DAUGIAU SAVITUMO, MAŽIAU MINČIŲ APIE PINIGUS
Visą vasarą kiekvieną antradienį Kauno "Ryšių kiemelyje 837" skamba jaunųjų atlikėjų muzika – finišo link artėjantis radijo stoties "LRT Opus" vasaros jaunųjų grupių konkursas mažai žinomiems atlikėjams suteikė galimybę tapti žinomiems.
Visą vasarą kiekvieną antradienį Kauno "Ryšių kiemelyje 837" skamba jaunųjų atlikėjų muzika – finišo link artėjantis radijo stoties "LRT Opus" vasaros jaunųjų grupių konkursas mažai žinomiems atlikėjams suteikė galimybę tapti žinomiems.
Geriausias jaunas grupes renka iš profesionalų muzikos pasaulio atstovų sudaryta vertinimo komisija. Labiausiai komisiją sužavėjusieji atlikėjai bus apdovanoti vizitu į profesionalią muzikos įrašų studiją "Hot Records", čekiu reikalingai garso technikai įsigyti. Jiems taip pat bus suteikta galimybė surengti pasirodymus Kauno, Vilniaus ir Palangos koncertuose, dalyvauti festivalyje "Loftas Fest 2015".
Jaunųjų atlikėjų atliekamos melodijos ir dainos – užuominos į ateities muziką. Koks yra tas jaunų atlikėjų kuriamos muzikos veidas? Apie tai – "Kauno dienos" pokalbis su muzikologu, "LRT Opus" vadovu Dariumi Užkuraičiu.
– "LRT Opus" save pristato kaip radijo stotį, suteikiančią nišą intelektualesnei, kūrybiškų žmonių atliekamai muzikai. Kaip ji padeda jauniesiems atlikėjams būti pastebėtiems?
– Pačios radijo stoties koncepcija yra padėti jaunoms grupėms išlįsti iš rūsių ir suteikti sceną, kurioje galėtų pasirodyti platesnei auditorijai. Mes nuo pat pradžių ir iškėlėme sau tokią misiją – kad būtų kuo daugiau lietuviškos muzikos. Įsikūrėme prieš devynerius metus, kai alternatyvi lietuviška muzika – "Pieno lazeriai", Jurga Šeduikytė, Alina Orlova – sudarė menką stovyklą. Dabar, manau, bent 20 proc. mūsų grojaraščio sudaro muzika jaunų lietuviškų grupių, kūrybingų ir mąstančių, ką groti ir kaip save išreikšti, o ne galvojančių apie pinigus. Tokiais rimtais menininkais ir rūpinamės. Viena iš tų scenų, kurią jiems norime suteikti, yra mūsų vasaros terasa, kita, pati didžiausia, – radijo eteris. Jei matome, kad grupė pasiekusi tokį lygį, kad ne gėda ją pristatyti radijo eteryje, suteikiame tokią galimybę. Tiesiog stengiamės ir patys ieškoti jaunųjų grupių, išstumti jas į paviršių iš rūsių.
– Ar šiandien jaunos grupės turi daug galimybių tapti populiariomis ir išgarsėti?
– Lietuvoje išpopuliarėti turi daug šansų. Visų pirma, reikia mokėti groti. Kadaise džiaugdavomės, jei grupės nariai bent pataikydavo į ritmą. Man didžiulę nuostabą kelia tai, kad šių metų pavasarį vykusiame jaunų grupių konkurse "Garažas", kuriame koncertavo apie 30 grupių, visos puikiai grojo. Jei ši sąlyga įvykdyta, reikia pereiti prie antro etapo – atrasti savo veidą.
Dažnai jaunosios grupės yra lyginamos su kažkuo kitu. Jos išgirsta kažkokią patinkančią grupę ir lyg ima kopijuoti, pradeda panašiai groti. Muzikos industrijoje reikia būtinai turėti savo veidą. Pavyzdys yra islandai – kai girdi jų grupę, tikrai atpažįsti, kokios tai tautybės atlikėjai. Jei lietuviams pavyktų atrasti savo specifinį stilių, galbūt jiems pavyktų prasiskverbti ir į tarptautinę sceną. Bet kol kas mes užsieniečiams nereikalingi. Kam amerikiečiams antras Bon Jovi? Lietuviams reikia nuoširdžiai dirbti, daug kurti, mažiau galvoti apie pinigus, daugiau – apie meną.
– Vertinant šį konkursą, kaip manote, ar yra daug grupių, turinčių savo veidą?
– Apskritai Lietuvoje savo veidą ir savitą stilių turinčių atlikėjų nėra daug. Yra žmonių, kuriuos iš karto identifikuoji, nes jie groja specifiškai, tarkime, Alina Orlova ar Garbanotas bosistas. Tarp jaunų grupių, kurias mačiau šiame "LRT Opus" jaunųjų grupių konkurse ar "Garaže", unikalių pastebėjau nedaug. Grupių, kurios išsiskirtų savo stilistika, mažai. Klausaisi jų ir supranti, kad nėra savitumo, tiesiog kažką primena. Bet aš tikiu, kad mokantieji groti turi pradėti ieškoti – anksčiau ar vėliau suras savo veidą.
– Kaip grupėms atrasti tą unikalų skambesį?
– Unikalus skambesys turi skambėti galvoje. Menas gimsta studijoje ir smegenyse. Pirmiausia grupės turi daug žinoti apie muziką. Sutinku labai daug tokių, kurios, paklaustos, ar yra girdėjusios vieną ar kitą muzikantą, atsako, kad tiesiog jo neklauso, nenori, kad kas nors jų muzikai darytų įtaką. Manau, tokiais dalykais vis dėlto reikėtų domėtis. Be to, Lietuvoje yra tokių žmonių kaip, tarkim, Ramūnas Zilnys, kuris yra klausęs daug įvairios muzikos, dažnai būna žiuri narys ir gali ką nors patarti. Dažniausiai, žinoma, ne viešai, nes viešai nesinori per daug kritikuoti ar dalyti patarimų. Tokiais atvejais ir galima atrasti kažką savo.
– Kaip manote, ar visi lietuviško muzikos pasaulio atstovai, dažnai šmėžuojantys žiniasklaidoje, pelnantys įvairių apdovanojimų, iš tiesų yra išskirtiniai ir verti populiarumo? O gal jie tiesiog vieni iš daugumos?
– Išskirtiniai yra tik kai kurie iš apdovanotųjų. Visi apdovanojimai tam tikra prasme yra žaidimas. Tarkime, M.A.M.A. aš apskritai įvardyčiau kaip vieno televizijos kanalo apdovanojimus. Dažnai man susidaro įspūdis, kad juose dalyvauja tie atlikėjai, kurie gerai atrodo eteryje, bet ne visada jie yra patys geriausi savo stilistikos atstovai. Žinoma, tai nėra blogiausias variantas. Jei yra apdovanojama to nenusipelniusi grupė, tokie apdovanojimai netenka prestižo. Todėl apdovanotieji tikrai nėra blogiausi, jie talentingi ir geri, bet ar patys geriausi – sunku pasakyti. Tai labai subjektyvu.
– Kokios muzikos tendencijos išryškėjo vertinant jaunuosius atlikėjus šiame konkurse?
– Grupės būna pačios įvairiausios – nuo roko iki hiphopo, netgi popmuzikos, buvo ir ska stiliaus atstovų, bardų. Komentuoti, kas dominuoja būtent Lietuvoje, šiek tiek sunkoka. Tačiau, kalbant apie visą pasaulį, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad elektroninė muzika nyksta ir traukiasi į antrą planą, nes žmonėms vėl pradeda patikti gitaristai. Grįžta "The Beatles" laikai. Tarp britų muzikantų populiariausi gitaristai, o visi elektroninės muzikos kūrėjai iš topų sąrašų seniai iškritę.
Žmones žavi grojantieji, o ne stovintieji prie kompiuterių ir linksintieji galva. Instrumentus valdantys atlikėjai visiems dabar yra įdomesni ir aš tuo labai džiaugiuosi. Tie "kompiuterininkai" man šiek tiek net keldavo įtarimą. Manau, kad ant scenos reikia groti, o ne padarius namų darbus tik mygtukus spaudinėti. Juolab jei jokio šou nėra. Jei esi popmuzikos atstovas, turi parodyti tam tikrą šou ant scenos, užmegzti kontaktą su publika.
– Tai vis dėlto, ar pastebėjote kokį nors bendrą jaunųjų muzikantų bruožą?
– Daug kas dabar groja gitaromis ir savo muziką įvardija kaip indie roką, kuris šiuo metu yra labai populiarus. Galbūt tai ir būtų jų bendras bruožas. Tačiau gana daug matau jaunųjų hiphopo atlikėjų. Žinoma, jiems dar reikėtų nemažai pasistengti. Jų dikcija yra gera, bet pati muzika ne itin profesionali – tekstai šiek tiek skurdoki, abejotini. Nepaisant to, hiphopas šiuo metu yra gana mėgstamas jaunimo ir turi nemažai gerbėjų.
Atsiranda dar ir tokių, kurie maišo roką ir hiphopą. Man džiugu, kad šiuo metu vyrauja absoliuti polistilistika. Konkursuose galima išgirsti daugybės stilių muzikos. Anksčiau buvo labai nuobodu, kai visi grodavo, tarkim, tik popmuziką arba vien metalą. Žmonių muzikos skonis yra gana įvairus, skirtingas. Visi tapo demokratiškesni ir atlaidesni kitiems stiliams.
– Ar galima tarp jaunųjų atlikėjų pastebėti perspektyvių ateities žvaigždžių?
– Pamenu, kad koncertuodami mūsų terasoje išpopuliarėjo "Freaks on Floor", "Gerai Gerai & Miss Sheep", tačiau tokio ryškumo, kurį jie demonstravo, aš šiemet, deja, nepastebėjau. Iš to, ką mačiau šiais metais, galiu sakyti: didžiulių žvaigždžių turbūt nėra. Bet man labai įsiminė viena jauna panelė. Ji buvo viena su gitara, tad dalyvavo nelygioje kovoje ir nelaimėjo. Buvo ryški, bet nepakankamai, kad nugalėtų grupę. Šias varžytuves galima palyginti su sunkiasvorio ir vidutinio svorio boksininko kova – abu stiprūs, bet sunkiasvoris vis tiek nugalės savo priešininką. Jos balsas buvo puikus, bet buvo labai jaučiama, kad jai trūksta grupės. Ši mergaitė man paliko didelį įspūdį, nepaisant to, į kitą etapą nepateko. Manyčiau, kad susiradusi grupę, ji gali iškilti, nes jos duomenys puikūs, muzika netipinė, įdomi. Manau, kad kuri nors grupė, ieškanti vokalistės ir atsisakiusi šios merginos, pasielgtų tiesiog kvailai.
– Tai net ir pralaimėjimas šiame konkurse atveria naujų galimybių?
– Be abejonės. Galime prisiminti mano kitą, eurovizinę, pusę. Visi sako: na, ir kas, kad patekome į finalą, juk vis tiek, kaip visada, nelaimėjome. Bet juk pagrindinis tikslas ir yra patekti į finalą. Jei taip nutinka, atlikėją gali matyti visas pasaulis, šimtamilijoninė auditorija regi jo pasirodymą. Kažkas iš tų milijonų galbūt tave pastebės, ims kviesti koncertuoti ar net pasiūlys pasirašyti kontraktą. "Eurovizijoje" yra tik pirma vieta, visos kitos – nesvarbu, jei bent esi finale. Konkursuose, kur susirenka daug žmonių, atlikėjus vertina iš specialistų sudaryta žiuri, tad svarbu pasirodyti, kad muzikantai būtų pamatyti.
– Iš to, ką groja jaunieji atlikėjai, galima būtų spręsti apie Lietuvos ateities muziką. Kokią ją matytumėte?
– Galime prisiminti praeitį – prieš devynerius metus praktiškai neturėjome, ką groti iš lietuviškos alternatyvios muzikos, kurią toleruoja "LRT Opus". Dabar alternatyvių grupių yra gana daug, be to, jos visos iš tikrųjų moka groti. Nemažai tų grupių narių yra baigę muzikos mokslus – Kauno Juozo Gruodžio, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kadaise, kai mokydavaisi konservatorijoje, groti popmuziką ar roką buvo neprestižiška, tad grodavai džiazą. Dabar, matyt, užaugo nauja karta, kuri atlieka kad ir tą pačią popmuziką, bet aukšto lygio. Pavyzdžiui, Leonas Somovas ir Jazzu, mano supratimu, kuria popmuziką, bet ji aukščiausios prabos. Jei tokia kokybiška muzika dominuos, galėsiu sakyti, kad gyvenu ne veltui.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.0 komentarai -
2 komentarai -
1 komentarai
Jonas Lietuvis