Iš Rusijos valstybinės kino saugyklos, kur sovietmečiu atsidurdavo visi lietuviško kino šedevrai, neseniai atkeliavo devynių filmų kopijos. Lietuvos kino centro (LKC) iniciatyva yra sugrįžusios jau 25 lietuvių režisierių darbų kopijos, tačiau originalių juostų grąžinimo klausimas kol kas sunkiai sprendžiamas.

Į Maskvą – privalomąja tvarka

Sovietmečiu Lietuvos ir kitų SSRS respublikų kino studijose sukurtos meninių kino filmų originalios medžiagos buvo perduodamos saugoti Maskvoje esančiai valstybinei SSRS kino saugyklai.

Anot ilgamečio Lietuvos kinematografininkų sąjungos (LKS) pirmininko Gyčio Lukšo, jo atstovaujama organizacija sovietmečiu buvo tik sąjunginės organizacijos padalinys. Sąjunginių respublikų kūrėjų filmai buvo finansuojami SSRS valstybinio kino fondo "Gosfilmofond" lėšomis. Todėl pabaigus filmą jį bei jo negatyvą ir magnetinę garso juostą buvo reikalaujama pristatyti į Maskvą.

G.Lukšas neabejoja: filmų originalų niekas lengvai Lietuvai negrąžins. "Dabartinė Rusija, kuri, kaip pati skelbia, yra Sovietų Sąjungos teisių paveldėtoja, teigia, kad lietuvių autorių teisių ji nepažeidžia, nes filmų nepermontuoja, nenaudoja jų komerciniams tikslams, o saugo ir gerbia mūsų palikimą", – komentavo pašnekovas.

Praleista proga?

LKS pirmininko teigimu, bandymai atgauti filmus prasidėjo labai seniai. "Tik atgavus nepriklausomybę, aš, kaip LKS pirmininkas, ne kartą esu kalbėjęs tiek su "Gosfilmofond", tiek su Rusijos valstybiniu kinematografijos komiteto vadovais, kad būtina į Lietuvą grąžinti jai priklausančias vertybes – mūsų kino paveldą", – prisiminė G.Lukšas.

Jo teigimu, vienu metu, vos susigrąžinus nepriklausomybę, lyg ir buvo sulaukęs teigiamo atsakymo – jei Lietuva turi tinkamas saugyklas, tada gali tuos filmus pasiimti. "Deja, Lietuva, matyt, tuo metu šiam dalykui dar nebuvo pasiruošusi, todėl susitarimas taip ir neįvyko", – apgailestauvo pirmininkas.

Ilgametis Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, ne viename lietuviškame kino filme vaidinęs aktorius Juozas Budraitis taip pat prisiminė bevaisius bandymus derėtis su Rusijos valstybiniu kino fondu.

"Labai sudėtinga buvo derėtis. Nebuvo leistasi į jokias diskusijas – man buvo pasakyta, kad filmų negatyvai – Rusijos Federacijos valstybinės kino saugyklos nuosavybė, todėl jokių kalbų apie jų grąžinimą į Lietuvą negali būti. Galima tik daryti jų skaitmenines kopijas", – dėstė J.Budraitis.

Nesileidžia į kalbas

Nuogąstavimus, kad susigrąžinti lietuvių kino meistrų kūrinių originalus gali būti ypač sunku, patvirtina ir valstybinės institucijos.

Kultūros ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus specialistė Vilma Žemaitienė sovietmečiu Lietuvos kino studijoje sukurtų filmų originalų susigrąžinimo klausimą vadino probleminiu. Jis esą įtrauktas į daugiau nei dešimtmetį vykstančias derybas su Rusijos dėl tarpvyriausybinio susitarimo dėl bendradarbiavimo kultūros, mokslo, švietimo ir jaunimo politikos srityse projekto tikslaus teksto rengimo.

Kaip teigia V.Žemaitienė, Lietuva daugelį metų laikėsi nuoseklios pozicijos neatsisakyti siekti kino filmų originalių medžiagų grąžinimo.

"Susitarimo derinimo metu nuostatą dėl Lietuvos kino filmų grąžinimo mūsų šalies atstovai įtraukdavo, o Rusijos – atmesdavo arba nuostatos formuluotę pakeisdavo taip, kad neliktų net užuominos apie galimybę mūsų šaliai grąžinti Rusijoje saugomus kino filmų originalus", – apie bendradarbiavimo su Rusija sunkumus kalbėjo V.Žemaitienė.

Gelbsti restauravimo galimybės

LKC, 2012-aisiais užmezgęs dalykinius ryšius su Rusijos Federacijos valstybiniu kino fondu "Gosfilmofond", yra perėmęs turtines autorių ir gretutines teises į nacionalinius filmus bei audiovizualinius kūrinius, sukurtus 1940–2004 m. Lietuvos kino studijoje, tačiau nuosavybės teisės jam nepriklauso.

Anot LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vyr. specialisto Vido Grigoraičio, fizinės kino juostų laikmenos priklauso Rusijos Federacijos valstybinei kino saugyklai, kur šiuo metu ir yra laikomos.

"Kino juostų pozityvinės kopijos yra įsigytos už pinigus, o negatyvinės kino juostos gali būti perduodamos pasirašius tarpvalstybinę sutartį", – paklaustas, kodėl įsigytos kopijos, o ne originalai, sakė V.Grigoraitis. Pasak jo, originalų grąžinimas – politinio lygmens atstovų kompetencija.

Siekiant išsaugoti svetur iškeliavusias juostas, gautas jų kopijas planuojama suskaitmeninti ir restauruoti. Kino kūrėjai tokią galimybę laiko geriausia išeitimi. Režisierius Algimantas Puipa, kurio sukurtos juostos "Moteris ir keturi jos vyrai" (1983 m.) kopija yra tarp devynių pastarųjų LKC pasiekusių juostų, teigia, kad tai nėra pats blogiausias variantas. Jis džiaugėsi, kad Lietuvą pasiekia bent jau kopijos, nors ir pavėlavusios 25 metus. "Šiuolaikinės techninės galimybės, kai filmai suskaitmeninami ir restauruojami, juostas prikelia naujam gyvenimui", – argumentavo A.Puipa.

Prieš keletą dešimtmečių garažų masyvai buvo gaubiami savotiškos auros. Turintieji garažą galėjo jaustis esą laipteliu aukščiau nei absoliuti dauguma gyventojų – jų buitis buvo bent kiek prabangesnė. Patys garažų kompleksai atrodė tarsi miestai mieste – su savo tradicijomis, taisyklėmis, kvapais ir spalvomis. Būtent jas, jau paliestas laiko, fiksuoja fotomenininkė Agnė Gintalaitė.

Naujame vilnietės projekte "Beauty remains" ("Grožis išlieka") – daugiau nei 200 garažų nuotraukos, sudėtos į spalvingus koliažus. Keletą dienų su fotoaparatu sostinės Prūsų g. praleidusi ir įvairiaspalvių garažų duris įamžinusi A.Gintalaitė prisipažįsta šiuo projektu norinti atkreipti dėmesį į netradicinį, dažnai žmonių nepastebimą grožį.

"Skatinu įžvelgti grožį paprastuose kasdieniuose dalykuose. Kartais ir tuose, kuriuos jau ruošiamės išmesti į šiukšlyną", – aiškino fotomenininkė.

Garažų nuotraukos autorei – lyg debesys, abstrakti tapyba, tiesiog gryna estetika. Koliažai, kuriuos dėliojo medituodama ir derindama durų spalvas.

Kol kas A.Gintalaitės sukurtuose koliažuose galima išvysti tik vienoje sostinės gatvėje esančius garažus, bet fotografė prasitarė, kad ruošiasi papildyti nuotraukų su šiais statiniais kolekciją. "Esu nusižiūrėjusi ir daugiau garažų, kurių durys – santūresnių spalvų, beveik tik pilko tono. Mane domina, kaip tos spalvos dera tarpusavyje", – mintimis dalijosi menininkė.

Apie netikėtai gimusį projektą ir šio senojo statinio meninę reikšmę moderniame pasaulyje – "Kauno dienos" pokalbis su A.Gintalaite.

– Jūsų projekto pavadinimas – "Beauty remains" ("Grožis išlieka"). Rašydama apie garažų atvaizdus pavartojote žodžius "this uncanny beauty remains" ("šis keistas grožis išlieka"). Kas slypi projekto pavadinime ir šioje frazėje?

– Tai žodžių žaismas. Kalbu apie senų durų grožį – jos atrodo lyg tapybos darbai, tačiau tokios jos ne specialiai, o padarytos netyčia, atsitiktinai tepant dažus, sluoksnis ant sluoksnio. Žodžio "remains" reikšmių atspalviai labai tinka šiam objektui – tai ir atgyvenos, ir liekanos, ir relikvijos, ir palaikai.

– Kuo seni, baigiantys išnykti pastatai jums yra ypatingi ir svarbūs?

– Mano gyvenimo filosofija yra ekologinis požiūris į pasaulį. Gyventi ekologiškai – tai nereiškia pirkti dvigubai brangesnius produktus, nes ant jų užrašyta "ekologiška". Tai reiškia gyvenimo būdą, sąmoningai prisiimant atsakomybę už tai, kokį poveikį darome aplinkai, kurioje gyvename. Įsivaizduokite žmones, kurie šiukšles meta ne į šiukšliadėžę, o slepia po lova. Juk visiems aišku, kad netrukus jų namuose bus neįmanoma gyventi. Tačiau pažiūrėkime truputį plačiau – juk mūsų namai yra žemė. Besaikis vartojimas ir šiukšlinimas ją griauna, kiekvieną dieną išnyksta šimtai gyvūnijos bei augalijos rūšių. Lygiai tas pats vyksta ne tik gamtoje, bet ir kultūroje. Pavyzdžiui, tam, kad būtų pastatytas naujas daugiabutis ar prekybos centras, griaunami seni pastatai. Kai kuriuos, senesnius, saugo tam tikros institucijos, tačiau tokių statinių tik vienetai. Senos šaligatvio plytelės, suolai, ant sienos nuteplioti paveikslai, nenaudojami daiktai, drabužiai, automobiliai – jie keičiami naujais ir tampa šiukšlėmis. Aš pritariu junk culture teorijos apologetams – manau, kad daugelis mūsų gana jaunos kultūros objektų gali rasti savo vietą, įgyti naujų reikšmių ir gyventi toliau, o ne būti paversti šiukšlėmis. Archeologai džiaugiasi radę šimtų metų šlamštą ir niekas tuo nesistebi. Aš tyrinėju kultūros artefaktus, kuriems dar tik keliasdešimt metų, bet jie pakankamai įdomūs – manau, kad susilauktų dėmesio, jei būtų parodyti kaip nors nestandartiškai.

– Keliaudama į parduotuvę "Ikea", Prūsų g. išvydote tuos garažus. Kodėl jie patraukė jūsų akį?

– Į "Ikea" važiavau patenkinti vartojimo instinkto. Vaizdas, kurį pamačiau pakeliui, mane pribloškė. Daugiau nei 500 durų. Jų labai daug. Ištisas miestas. Vienos atviros, priešais jas ant taburetės stovi šachmatai, kuriais žaidžia du senukai vienais apatiniais. Gyvenimas be "Ikea", be oro uosto, be vartojimo. Kažkokia netikėta ramybė... Rodos, šioje vietoje laikas buvo sustojęs.

Man patiko pačios garažų durys. Tokios pat, bet kartu ir skirtingos. Kaip drobės, ant kurių nutapyti paveikslai. Pagrindinis garažo durų koloritas yra toks, koks ir tradicinės moderniosios lietuvių tapybos – rudos žemės spalvos su nedideliais ryškiais potėpiais, kad spalvos imtų skambėti. Durys atitinka pagrindinius tapybos kriterijus, kurių mane mokė meno mokykloje.

Vaikystėje suformuota vertybių sistema išlieka visam gyvenimui, vadinasi, tiesiog iš pasąmonės man tos durys atrodo vertingos. Nes jos tapybiškos. Potėpiai, aptaškymai ir net spjaudalai čia atrodo gerai. Prisimenu dėstytojo rodytą spalvų ratą. Norite, kad spalvos suskambėtų? Tuomet derinkite priešingas spalvas, pavyzdžiui, raudoną ir truputį žalios. Raudonos durys ir šalia, lyg specialiai, kuokštas žalios žalios žolės. Tai mane estetiškai sukrėtė.

– Galbūt jums pačiai garažai asocijuojasi su vaikyste, kokiais nors prisiminimais?

– Kai dar mokiausi pradinėse klasėse, sužinojau, kad mano klasės draugės tėtis turi garažą. Jis ten palikdavo savo žigulius ir pėsčiomis arba troleibusu traukdavo namo. Tikriausiai garažo reikėdavo tada, kai automobilis buvo ne transporto priemonė, ne daiktas dėl patogumo, o kažkoks keistas objektas, pusiau šeimos narys, kurį reikėdavo labai saugoti ir dėl jo stengtis. Toks geležinis naminis gyvūnas, o garažas – jo būda.

Visada pavydėjau tai draugei, nes mes neturėjome nei žigulių, nei garažo. Kartais tik garažų miesteliuose žaisdavome. Į tuščiavidurius raktus gremždavome sierą nuo degtukų ir tada – bum! – trinkteli akmeniu, jei pasiseka – įvyksta mažas sprogimas. Nuo tada prisimenu šimtus durų. Kas už jų? Auksas? Brangenybės? Doleriai? Gal krūvos džinsų? Lavonai? Nykštukai?

– Kokią reikšmę šiandieniame moderniame pasaulyje turi šis senus laikus primenantis statinys – garažas?

– Garažai šiandien kažkieno mažytis nekilnojamasis turtas. Tai neturtingų žmonių nuosavybė. Turėdami garažus, žmonės išsaugo savo orumą. Garažai kartais tiesiog stūkso miesto centre, greta prestižinių rajonų, bet statybų bendrovėms pernelyg sudėtinga rasti šimtus savininkų ir iš visų išpirkti tuos mažus keistus objektus.

Befotografuojant pamačiau, kad vyriškis, rodos, sunerimęs nenuleidžia nuo manęs akių, griežtai klausia, kas čia bus. Tikriausiai mano kamera ant stovo priminė matininkų įrankį. Tie žmonės bijo, kad išvarys, apvogs, nugriaus jų varganą gyvenimą ir pastatys čia dar vieną prekybos centrą ar brangų daugiabutį. Tam vyriškiui paaiškinau, kad aš menininkė ir fotografuoju sau, nes man gražu. Jis nusišypsojo, numojo ranka. Ir aš nebeatrodžiau pavojinga.

Šiandieniame technologijų pasaulyje karas iš sausumos, jūros ir oro persikelia į virtualią erdvę. Informacinis karas – efektyvus ir reikalaujantis kur kas mažiau išlaidų nei tradicinės karo formos. Kaip teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Planavimo ir analizės specialistas Karolis Zikaras, kariauti kinetinėmis priemonėmis šiais laikais yra pernelyg brangu.

"Mus lengviau dezinformuoti, o ne informuoti", – apie žiniasklaidoje slypinčius pavojus kalba K.Zikaras.

– Kaip suformuluotumėte, kas yra propaganda?

– Propaganda pavadinčiau psichologinių operacijų specialistų kuriamą informaciją, kurios tikslas – pakeisti tam tikrų grupių elgseną. Kitaip tariant, priversti žmones elgtis kitaip, nei jie įpratę. Tarkime, balsuoti už tam tikrą partiją, remti ne savo, o svetimą valstybę – tai ir yra karinės-politinės propagandos tikslas. Ji vienas iš pagrindinių ginklų informaciniame kare.

– Kuo karas informacinėje erdvėje yra pranašesnis?

– Informaciniu karu galima palaužti žmonių valią priešintis. Jei pavyksta tai padaryti, jie ginklu nebegina savo šalies, o karo grobis užkariautojams yra didesnis. Okupantams atitenka  nesugriauta šalis su gera infrastruktūra, neišnaudotais resursais. Aukų skaičius mažesnis, o požiūris į okupantą – ne toks neigiamas.

– Kokias dažniausias tikslinės auditorijos grupes, į kurias nukreipiama Rusijos propaganda, pastebėjote?

– Propaganda yra efektyvi tik tada, kai yra nutaikyta į konkrečią auditoriją, nes visi žmonės skirtingai suvokia pasaulį. Tos grupės yra labai įvairios. Tai gali būti socialiniu požiūriu išskiriami žmonės, pavyzdžiui, atsižvelgiant į pajamas. Dažnai pasinaudojama tuo, kad valdžia nepakankamai rūpinasi mažai uždirbančiais žmonėmis. Skirstoma ir pagal kultūrinius pomėgius ar etninę priklausomybę. Turbūt labiausiai stengiamasi paveikti etnines bendrijas – kitų tautybių žmones, kurie yra Lietuvos piliečiai. O detalizuoti, kurios socialinės grupės yra labiausiai paveikiamos, gan sudėtinga.

– Esate minėjęs, kad geriausia propaganda yra ne argumentais pagrįsta, bet paveikianti jausmus. Kokiais būdais propagandos tikslais yra skverbiamasi iki žmonių jausmų?

– Per gražią muziką, jausmingas filmų scenas. Žiūrėdami emocionalius filmus apie meilę ar netektį, žmonės susijaudina. Būtent tuo momentu, kai asmuo yra emociškai pažeidžiamas, galima jam nusiųsti žinutę, kuri patektų į pasąmonę. Neretai pasinaudojama ir istorijos faktais. Lietuvius emociškai veikia mūsų praeitis. Yra istorijos, kuriomis didžiuojamės, kitų gėdijamės. Tuo irgi yra žaidžiama siekiant to paties tikslo – pakeisti žmonių elgseną. Priešiškais tikslais pasinaudojama patriotiniais jausmais. Tarkime, vienas iš Lietuvos saugumo garantų yra narystė ES ir NATO. Bandant įrodyti, kad narystė šiose organizacijose neva varžo mūsų valstybės suverenitetą, ardomajai veiklai išnaudojami ir patriotiškai nusiteikę asmenys. Šis būdas yra bene dažniausiai taikomas.

– Kokia Rusijos skleidžiamos propagandos siunčiama žinutė Lietuvai ir koks viešai formuojamas mūsų tautos įvaizdis?

– Lietuvos žmonėms pirmiausia bandoma pasakyti, kad orientacija į Vakarus – blogas pasirinkimas. Stengiamasi įtikinti, kad atsigręžimas į Rytus Lietuvai būtų kur kas naudingiau, nes Vakarai – agresyvus blogis, griaunantis mūsų tradicinę gyvenseną. Tačiau kas labiau sužalojo mūsų visuomenę – makdonaldai ar kolūkiai ir tremtys? Žinoma, masinė vakarietiška kultūra nėra absoliutus gėris, bet manau, kad Rytų politika – kur kas žalingesnė, nes realybėje ji daug agresyvesnė, nei oficialiai traktuojama.

Bandoma skatinti lietuvių nepasitikėjimą savo valstybe. Stengiamasi įrodyti, kad per visą istoriją buvome nevykėliai – savarankiškai nesugebėjome nė vieno mūšio laimėti, o mūsų kultūra – nieko verta, nes viską, kas gerai, pasisavinome iš Rusijos.

Kalbant apie lietuvių įvaizdžio formavimą svetur, patys Rusijos žmonės yra įtikinti, kad mes – naciai ir fašistai, skriaudžiantys kitų tautybių žmones. Rusijoje yra žmonių, tikinčių, kad atvažiavę į Lietuvą ir rusiškai prakalbę būtų nušauti. Pasaulyje norima parodyti, kad Lietuvoje atgimsta fašizmas, kita vertus, teigiama, kad lietuviai yra labai giminingi rusams – ir kultūriškai, ir istoriškai.

– Kaip stengiamasi paveikti jaunus žmones, tik iš pasakojimų susidariusiems įspūdį apie bendrą istoriją su Rusija?

– Jaunimas nematė sovietinio gyvenimo, todėl jiems tiesiog yra kuriami mitai. Kadangi jauni žmonės patys nėra patyrę okupacijos ir regėję realios situacijos, formuojamas įvaizdis, kad tuo metu viskas buvo gera ir šaunu. Investuojama į tai, kad žmonės nuo pat mažų dienų būtų pratinami prie rusiškos kultūros. Stengiamasi, kad vaikystėje žiūrėtų rusų animacinius filmukus, o vėliau – ir vyresniems skirtą produkciją – filmus, serialus, klausytųsi rusiškos muzikos. Tiesa, didelė dalis jaunimo šiais laikais nemoka rusų kalbos, o tai yra didelė problema Rusijai. Juk ji siekia sukurti kuo daugiau propagandinių produktų, kuriuos galėtų transliuoti posovietinėje erdvėje. Produkciją reikia išversti į kitas kalbas, o dėl to atsiranda papildomų išlaidų.

– Žvelgiant per istorijos prizmę, kaip pakito Rusijos propagandos mastai ir būdai?

– Labai didelės įtakos padarė technologijų pažanga. Seniau propaganda buvo skleidžiama gandais, pasitelkiamos politinės manipuliacijos. Anksčiau, monarchijų laikais, užtekdavo paveikti politinį elitą – karalių ir jį supančius asmenis. Dabar, kai vaikštome į rinkimus ir patys renkame valdžią, svarbu paveikti visus, todėl visos žiniasklaidos priemonės ir technologijos yra išnaudojamos. Skirtingos visuomenės grupės naudojasi nevienodais kanalais. Jei prioritetas būtų skirtas tik kuriai nors sričiai, propaganda nebūtų efektyvi.

– Kaip atsispirti, nepatikėti, atskirti dezinformaciją?

– Reikia ugdyti visuomenės kritinį mąstymą. Dar mokykloje suteikti duomenų analizės pagrindus, mokyti atskirti nuomonę nuo fakto, ugdyti gebėjimą suvokti, kuri informacija melaginga, o kur tiesa. Sunku pasakyti, kokia dalis visuomenės turi tokius gebėjimus, bet manau, kad einama teisinga kryptimi. Atrodo, kad vis daugiau visuomenės narių mąsto kritiškai, o jaunimas supranta, kodėl reikalinga valstybė, kad ji – mes visi, ne vien valdžia. Jauni žmonės – platesnio akiračio ir žengia valstybės raidos keliu.

Jeigu informacija kelia įtarimą, visų pirma reikia pagalvoti, kam naudinga ją skleisti. Iškėlus sau šį klausimą, turėtų paaiškėti, ar verta pasitikėti informacija. Galima internete rasti keletą šaltinių, patikrinti, kaip apie tą patį įvykį atsiliepia rusai, prancūzai, britai, ir padaryti išvadą. Žinoma, tai yra gan komplikuota, kadangi šiais laikais tikrinti informacijos žmonės neturi laiko. Pavargę po darbų pažiūri žinias, ir jiems to užtenka.

Sveikatos apsaugos ministerija siūlo įstatymo pataisą, pagal kurią skiepai nuo tymų, raudonukės ir poliomelito taptų privalomi.

Kaip nurodoma Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo papildyme, tėvams, kurie nesilaikytų naujos tvarkos, būtų skiriamos baudos. Anot Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, jei ši pataisa įsigalios, tėvams už vaikų neskiepijimą grėstų įspėjimas arba bauda iki 115 eurų.

Nuo 2016 m. sausio 1-osios neskiepyti vaikai gali būti nepriimami tiek į valstybinius, tiek į privačius darželius. Išimtis taikoma tik alergiškiems ir dėl kitų rimtų priežasčių nepaskiepytiems vaikams.

"Kauno diena" pasiteiravo miesto gyventojų ir svečių, ką jie mano apie ministerijos ketinimus.

Rūta

Nelabai suprantu, kaip galima neskiepyti, jeigu privaloma. Darželyje vaikai vieni nuo kitų užsikrečia. Truputį pykstu, kad Lietuvoje kai kurie skiepai yra mokami, pavyzdžiui, nuo meningito, o kitose šalyse, Anglijoje, Norvegijoje – nemokami. Gerai, kad tėvai, kurie savo vaikų neskiepija, yra skatinami tai daryti.

Evaldas 

Manau, reikėtų skiepyti, kad vaikai nesirgtų. Galbūt tėvams tiesiog trūksta žinių, reikėtų juos labiau šviesti šia tema.

Vitalija 

Skiepyti reikia, kad nesirgtų patys ir kitų neužkrėstų. Tėvai turėtų patys spręsti, bet vaikai juk bendrauja tarpusavyje, tad jie turėtų būti skiepijami.

Arnas 

Mūsų vaikas skiepytas. Tėvai, kurie tam prieštarauja, patys sau blogai daro. Nuo tų trijų ligų (tymų, raudonukės, poliomelito – aut. past.) skiepyti būtina. Dėl kitų pasirinktinai – gal gripą, kitas ligas vaikui geriau persirgti pačiam.

Milda 

Aš esu prieš, kiekvienas turi apsispręsti pats. Neturi būti skiriamos nuobaudos, jeigu nepažeidžiamos kitų teisės. Už neskiepytą vaiką atsakomybę prisiima patys tėvai. Paskiepytų vaikų tėvai neturėtų sukti galvos. Jie žino galimą riziką. Visi mąsto, domisi, skaito, nepriima tokio sprendimo neapgalvoję. Vaikus skiepijau, kol nepradėjau domėtis šia sritimi, paskui nustojau.

Onutė 

Aš senesnių pažiūrų, todėl manau, kad skiepai būtini. Finansiškai galbūt nereikėtų žmonių bausti, bet sunku pasakyti, kaip kitaip juos priversti.

Stasys 

Mūsų šeimoje nuo skiepų septynerių mėnesių vaikas užsikrėtė. Kažkokios liaukos atsirado, net nežinau, kaip tiksliai pavadinti. Dabar turės operuoti. Geriau baudą mokėti, nei su tokia problema susidurti.

Ragina skiepytis

Kai bus užmiršta skiepų nauda ir niekas nebesiskiepys, vis daugiau susirgs ir platins infekcijas kitiems. To padarinys – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius. Japonijos pavyzdys: 1974 m. šalis sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kai net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nė vienas mirties atvejis. Praėjus keleriems metams pasklido gandai, kad vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, kad vakcina galbūt nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kai buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius gerokai sumažėjo.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete visą savaitę vyko keramikos simpoziumas "Raku piala arbatai". Profesionalai ir mėgėjai keramikos meistrai dirbtuvėse lipdė pialas – mažus rankų darbo puodelius be ąselės.

Paskutinę simpoziumo dieną, pirmadienį, dalyviai, mėgaudamiesi kūrybine draugija ir vasariška šiluma, ant pievelės gurkšnojo arbatą, aptarinėjo dirbtuvių rezultatus ir dalijosi per savaitę susikaupusiais įspūdžiais.

"Mes esame menininkai – mums būdinga tai, kad vasarą, kai niekur nedirbame, ieškome veiklos. Todėl vasara ir yra simpoziumų, plenerų metas", – apie gimusią iniciatyvą rengti dirbtuves kalbėjo viena iš simpoziumo kuratorių Daina Daukšienė.

"Rengti panašius renginius pradėjome prieš penkerius metus. Pirmasis simpoziumas buvo būtent keramikos, vėliau vyko ir odos, stiklo, tapybos dirbtuvės. Šią vasarą tokių renginių surengėme net penkis", – pasakojo fakulteto dekanė Sigita Saulėnienė.

Raku keramikos dirbtuvėse dalyvauti galėjo visi norintys menininkai. "Simpoziumas suteikė naujų pojūčių ir leido pasimokyti naujų lipdymo technikų", – savo įspūdžiais dalijosi ketvirtą kartą keramikos dirbtuvėse dalyvavusi alytiškė Dalia.

Pasak S.Saulėnienės, kiekviena piala – unikali, individuali, pasakojanti istoriją. "Kiekvienas raku puodelis yra individualumo išraiška. Maniškiai simbolizuoja stichijas – žemę, orą, ugnį, kurios susipina į vieną. Jos man asocijuojasi su stabilumu ir stiprumu, nes kiekvieną dieną supa mūsų gyvenimą", – apie savąją pialą kalbėjo simpoziumo dalyvė Laima.

Dirbtuvėse nulipdytos pialos rudenį bus eksponuojamos Kauno kolegijos organizuojamose konferencijose – renginyje "Menas, dizainas ir meninis ugdymas" ir dailės mokytojų konferencijoje.

Visą vasarą kiekvieną antradienį Kauno "Ryšių kiemelyje 837" skamba jaunųjų atlikėjų muzika – finišo link artėjantis radijo stoties "LRT Opus" vasaros jaunųjų grupių konkursas mažai žinomiems atlikėjams suteikė galimybę tapti žinomiems.

Geriausias jaunas grupes renka iš profesionalų muzikos pasaulio atstovų sudaryta vertinimo komisija. Labiausiai komisiją sužavėjusieji atlikėjai bus apdovanoti vizitu į profesionalią muzikos įrašų studiją "Hot Records", čekiu reikalingai garso technikai įsigyti. Jiems taip pat bus suteikta galimybė surengti pasirodymus Kauno, Vilniaus ir Palangos koncertuose, dalyvauti festivalyje "Loftas Fest 2015".

Jaunųjų atlikėjų atliekamos melodijos ir dainos – užuominos į ateities muziką. Koks yra tas jaunų atlikėjų kuriamos muzikos veidas? Apie tai – "Kauno dienos" pokalbis su muzikologu, "LRT Opus" vadovu Dariumi Užkuraičiu.

– "LRT Opus" save pristato kaip radijo stotį, suteikiančią nišą intelektualesnei, kūrybiškų žmonių atliekamai muzikai. Kaip ji padeda jauniesiems atlikėjams būti pastebėtiems?

– Pačios radijo stoties koncepcija yra padėti jaunoms grupėms išlįsti iš rūsių ir suteikti sceną, kurioje galėtų pasirodyti platesnei auditorijai. Mes nuo pat pradžių ir iškėlėme sau tokią misiją – kad būtų kuo daugiau lietuviškos muzikos. Įsikūrėme prieš devynerius metus, kai alternatyvi lietuviška muzika – "Pieno lazeriai", Jurga Šeduikytė, Alina Orlova – sudarė menką stovyklą. Dabar, manau, bent 20 proc. mūsų grojaraščio sudaro muzika jaunų lietuviškų grupių, kūrybingų ir mąstančių, ką groti ir kaip save išreikšti, o ne galvojančių apie pinigus. Tokiais rimtais menininkais ir rūpinamės. Viena iš tų scenų, kurią jiems norime suteikti, yra mūsų vasaros terasa, kita, pati didžiausia, – radijo eteris. Jei matome, kad grupė pasiekusi tokį lygį, kad ne gėda ją pristatyti radijo eteryje, suteikiame tokią galimybę. Tiesiog stengiamės ir patys ieškoti jaunųjų grupių, išstumti jas į paviršių iš rūsių.

– Ar šiandien jaunos grupės turi daug galimybių tapti populiariomis ir išgarsėti?

– Lietuvoje išpopuliarėti turi daug šansų. Visų pirma, reikia mokėti groti. Kadaise džiaugdavomės, jei grupės nariai bent pataikydavo į ritmą. Man didžiulę nuostabą kelia tai, kad šių metų pavasarį vykusiame jaunų grupių konkurse "Garažas", kuriame koncertavo apie 30 grupių, visos puikiai grojo. Jei ši sąlyga įvykdyta, reikia pereiti prie antro etapo – atrasti savo veidą.

Dažnai jaunosios grupės yra lyginamos su kažkuo kitu. Jos išgirsta kažkokią patinkančią grupę ir lyg ima kopijuoti, pradeda panašiai groti. Muzikos industrijoje reikia būtinai turėti savo veidą. Pavyzdys yra islandai – kai girdi jų grupę, tikrai atpažįsti, kokios tai tautybės atlikėjai. Jei lietuviams pavyktų atrasti savo specifinį stilių, galbūt jiems pavyktų prasiskverbti ir į tarptautinę sceną. Bet kol kas mes užsieniečiams nereikalingi. Kam amerikiečiams antras Bon Jovi? Lietuviams reikia nuoširdžiai dirbti, daug kurti, mažiau galvoti apie pinigus, daugiau – apie meną.

– Vertinant šį konkursą, kaip manote, ar yra daug grupių, turinčių savo veidą?

– Apskritai Lietuvoje savo veidą ir savitą stilių turinčių atlikėjų nėra daug. Yra žmonių, kuriuos iš karto identifikuoji, nes jie groja specifiškai, tarkime, Alina Orlova ar Garbanotas bosistas. Tarp jaunų grupių, kurias mačiau šiame "LRT Opus" jaunųjų grupių konkurse ar "Garaže", unikalių pastebėjau nedaug. Grupių, kurios išsiskirtų savo stilistika, mažai. Klausaisi jų ir supranti, kad nėra savitumo, tiesiog kažką primena. Bet aš tikiu, kad mokantieji groti turi pradėti ieškoti – anksčiau ar vėliau suras savo veidą.

– Kaip grupėms atrasti tą unikalų skambesį?

– Unikalus skambesys turi skambėti galvoje. Menas gimsta studijoje ir smegenyse. Pirmiausia grupės turi daug žinoti apie muziką. Sutinku labai daug tokių, kurios, paklaustos, ar yra girdėjusios vieną ar kitą muzikantą, atsako, kad tiesiog jo neklauso, nenori, kad kas nors jų muzikai darytų įtaką. Manau, tokiais dalykais vis dėlto reikėtų domėtis. Be to, Lietuvoje yra tokių žmonių kaip, tarkim, Ramūnas Zilnys, kuris yra klausęs daug įvairios muzikos, dažnai būna žiuri narys ir gali ką nors patarti. Dažniausiai, žinoma, ne viešai, nes viešai nesinori per daug kritikuoti ar dalyti patarimų. Tokiais atvejais ir galima atrasti kažką savo.

– Kaip manote, ar visi lietuviško muzikos pasaulio atstovai, dažnai šmėžuojantys žiniasklaidoje, pelnantys įvairių apdovanojimų, iš tiesų yra išskirtiniai ir verti populiarumo? O gal jie tiesiog vieni iš daugumos?

– Išskirtiniai yra tik kai kurie iš apdovanotųjų. Visi apdovanojimai tam tikra prasme yra žaidimas. Tarkime, M.A.M.A. aš apskritai įvardyčiau kaip vieno televizijos kanalo apdovanojimus. Dažnai man susidaro įspūdis, kad juose dalyvauja tie atlikėjai, kurie gerai atrodo eteryje, bet ne visada jie yra patys geriausi savo stilistikos atstovai. Žinoma, tai nėra blogiausias variantas. Jei yra apdovanojama to nenusipelniusi grupė, tokie apdovanojimai netenka prestižo. Todėl apdovanotieji tikrai nėra blogiausi, jie talentingi ir geri, bet ar patys geriausi – sunku pasakyti. Tai labai subjektyvu.

– Kokios muzikos tendencijos išryškėjo vertinant jaunuosius atlikėjus šiame konkurse?

– Grupės būna pačios įvairiausios – nuo roko iki hiphopo, netgi popmuzikos, buvo ir ska stiliaus atstovų, bardų. Komentuoti, kas dominuoja būtent Lietuvoje, šiek tiek sunkoka. Tačiau, kalbant apie visą pasaulį, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad elektroninė muzika nyksta ir traukiasi į antrą planą, nes žmonėms vėl pradeda patikti gitaristai. Grįžta "The Beatles" laikai. Tarp britų muzikantų populiariausi gitaristai, o visi elektroninės muzikos kūrėjai iš topų sąrašų seniai iškritę.

Žmones žavi grojantieji, o ne stovintieji prie kompiuterių ir linksintieji galva. Instrumentus valdantys atlikėjai visiems dabar yra įdomesni ir aš tuo labai džiaugiuosi. Tie "kompiuterininkai" man šiek tiek net keldavo įtarimą. Manau, kad ant scenos reikia groti, o ne padarius namų darbus tik mygtukus spaudinėti. Juolab jei jokio šou nėra. Jei esi popmuzikos atstovas, turi parodyti tam tikrą šou ant scenos, užmegzti kontaktą su publika.

– Tai vis dėlto, ar pastebėjote kokį nors bendrą jaunųjų muzikantų bruožą?

– Daug kas dabar groja gitaromis ir savo muziką įvardija kaip indie roką, kuris šiuo metu yra labai populiarus. Galbūt tai ir būtų jų bendras bruožas. Tačiau gana daug matau jaunųjų hiphopo atlikėjų. Žinoma, jiems dar reikėtų nemažai pasistengti. Jų dikcija yra gera, bet pati muzika ne itin profesionali – tekstai šiek tiek skurdoki, abejotini. Nepaisant to, hiphopas šiuo metu yra gana mėgstamas jaunimo ir turi nemažai gerbėjų.

Atsiranda dar ir tokių, kurie maišo roką ir hiphopą. Man džiugu, kad šiuo metu vyrauja absoliuti polistilistika. Konkursuose galima išgirsti daugybės stilių muzikos. Anksčiau buvo labai nuobodu, kai visi grodavo, tarkim, tik popmuziką arba vien metalą. Žmonių muzikos skonis yra gana įvairus, skirtingas. Visi tapo demokratiškesni ir atlaidesni kitiems stiliams.

– Ar galima tarp jaunųjų atlikėjų pastebėti perspektyvių ateities žvaigždžių?

– Pamenu, kad koncertuodami mūsų terasoje išpopuliarėjo "Freaks on Floor", "Gerai Gerai & Miss Sheep", tačiau tokio ryškumo, kurį jie demonstravo, aš šiemet, deja, nepastebėjau. Iš to, ką mačiau šiais metais, galiu sakyti: didžiulių žvaigždžių turbūt nėra. Bet man labai įsiminė viena jauna panelė. Ji buvo viena su gitara, tad dalyvavo nelygioje kovoje ir nelaimėjo. Buvo ryški, bet nepakankamai, kad nugalėtų grupę. Šias varžytuves galima palyginti su sunkiasvorio ir vidutinio svorio boksininko kova – abu stiprūs, bet sunkiasvoris vis tiek nugalės savo priešininką. Jos balsas buvo puikus, bet buvo labai jaučiama, kad jai trūksta grupės. Ši mergaitė man paliko didelį įspūdį, nepaisant to, į kitą etapą nepateko. Manyčiau, kad susiradusi grupę, ji gali iškilti, nes jos duomenys puikūs, muzika netipinė, įdomi. Manau, kad kuri nors grupė, ieškanti vokalistės ir atsisakiusi šios merginos, pasielgtų tiesiog kvailai.

– Tai net ir pralaimėjimas šiame konkurse atveria naujų galimybių?

– Be abejonės. Galime prisiminti mano kitą, eurovizinę, pusę. Visi sako: na, ir kas, kad patekome į finalą, juk vis tiek, kaip visada, nelaimėjome. Bet juk pagrindinis tikslas ir yra patekti į finalą. Jei taip nutinka, atlikėją gali matyti visas pasaulis, šimtamilijoninė auditorija regi jo pasirodymą. Kažkas iš tų milijonų galbūt tave pastebės, ims kviesti koncertuoti ar net pasiūlys pasirašyti kontraktą. "Eurovizijoje" yra tik pirma vieta, visos kitos – nesvarbu, jei bent esi finale. Konkursuose, kur susirenka daug žmonių, atlikėjus vertina iš specialistų sudaryta žiuri, tad svarbu pasirodyti, kad muzikantai būtų pamatyti.

– Iš to, ką groja jaunieji atlikėjai, galima būtų spręsti apie Lietuvos ateities muziką. Kokią ją matytumėte?

– Galime prisiminti praeitį – prieš devynerius metus praktiškai neturėjome, ką groti iš lietuviškos alternatyvios muzikos, kurią toleruoja "LRT Opus". Dabar alternatyvių grupių yra gana daug, be to, jos visos iš tikrųjų moka groti. Nemažai tų grupių narių yra baigę muzikos mokslus – Kauno Juozo Gruodžio, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kadaise, kai mokydavaisi konservatorijoje, groti popmuziką ar roką buvo neprestižiška, tad grodavai džiazą. Dabar, matyt, užaugo nauja karta, kuri atlieka kad ir tą pačią popmuziką, bet aukšto lygio. Pavyzdžiui, Leonas Somovas ir Jazzu, mano supratimu, kuria popmuziką, bet ji aukščiausios prabos. Jei tokia kokybiška muzika dominuos, galėsiu sakyti, kad gyvenu ne veltui.

Keli sostinės grožio salonai prisijungė prie akcijos "Pagalvok, kai perki", kurios dalyviai pasižada, kad naudos kuo mažiau produktų, kuriuose yra cheminių medžiagų. Kauniečiai prie akcijos neprisijungė – teigia, kad apie ją nieko negirdėjo.

Kaip teigė Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje Aplinkosaugos komunikacijos specialistė Rita Norvaišaitė, kol kas savanorišką pasižadėjimą pasirašė tik du grožio salonai iš sostinės. O praėjusią savaitę buvo sulaukta dar vieno prašymo prisijungti prie šios akcijos. Naujasis iniciatyva susidomėjęs salonas – vėl iš Vilniaus. Iš Kauno kirpyklų ir grožio studijų prašymo pasirašyti pasižadėjimą didinti ekologiškos produkcijos kiekį kol kas nesulaukta.

Miesto grožio centrai tikina, kad apie šią savanorišką akciją paprasčiausiai nieko nežinojo. SPA centro "Saulėja" pardavimų ir rinkodaros vadovė Agnė Ambrazevičienė teigė, kad apie tokią iniciatyvą niekas neinformavo. Lygiai tą patį sakė ir "Ametistėjos" direktorė Marina Sakalauskienė.

Abiejų grožio centrų atstovės tvirtina, kad pasirašyti pasižadėjimą joms nėra labai svarbu. "Mes ir taip ypač didelį dėmesį skiriame natūraliai kosmetikai", – komentavo "Saulėjos" pardavimų ir rinkodaros vadovė.

M.Sakalauskienė atskleidė, kad natūralios kosmetikos dažniausiai nepageidauja patys klientai. Pasak M.Sakalauskienės, klientai informuojami, kokius produktus gali naudoti, tačiau dažniausiai patys pasirenka tuos, kuriuose yra cheminių medžiagų – natūralios kosmetikos pageidauja tik apie 5 proc. klientų.

Net ir pasižadėjimus pasirašusios kirpyklos visai nebenaudos tik dalies produktų su cheminėmis medžiagomis, kadangi visiškai jų atsisakyti nėra galimybės. "Dar nėra sukurta natūralių medžiagų, kurios pakeistų chemines ir šių funkciją atliktų taip pat gerai", – apie kai kurių cheminių medžiagų nepakeičiamumą kalbėjo R.Norvaišaitė.

Kauno mariose – ne itin maloni situacija. Pastebėta, kad žūsta vėžiai. Tačiau Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Tomas Barkauskas tvirtina, kad padėtis nėra kritiška.

"Daugiausia žūsta invaziniai rainuotieji vėžiai, kuriuos net žvejybos taisyklės leidžia gaudyti ir naikinti", – aiškino T.Barkauskas. Jis priduria, kad vėžiai nežūsta masiškai, tad tai nėra rimta ekologinė problema.

Tokia situacija Kauno mariose gan įprasta. Pasak T.Barkausko, ji kartojasi kiekvienais metais. "Tai kasmetinis reiškinys. Kai atšyla orai, Kauno marių vanduo ima žydėti ir dalis vėžių uždūsta", – komentavo Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas.

Ichtiologas dr. Linas Ložys kaip šios problemos priežastį taip pat įvardija vandens žydėjimą. Jis teigia, kad irdami dumbliai į vandenį išskiria toksinus, kuriais apsinuodija Kauno mariose esantys vėžiai.

Rudenį Neveronyse pradės veikti vietos gyventojų turgelis. Jame vietiniai gyventojai galės prekiauti savo užaugintais produktais.

Įsikurs valstybės žemėje

Naujoji prekybos vieta bus įkurta valstybės žemėje – Šiltnamių g., tarp 4 ir 6 numeriais pažymėtų daugiabučių. Turgelis – medinės prekyvietės – turėtų būti įrengtas rugsėjį. Darbai bus atlikti Neveronių jaunimo centrui ėmusis iniciatyvos ir laimėjus paramos projekto Geridarbai.lt finansavimą.

Anot centro pirmininkės Editos Činikaitės, neveroniškės jau seniai norėjo turėti vietą, kur galėtų pačios prekiauti ir nusipirkti kaimo gyventojų užaugintų produktų. Pagrindinė problema – lėšų trūkumas. "Įrengti turgelį yra gan brangu, o seniūnija savo lėšomis to padaryti negalėjo, tad sugalvojome su Sandra (Neveronių jaunimo centro nare Sandra Poškute – aut. past.), kad reikia rašyti projektą", – pasakojo E.Činikaitė.

Projekto autorė S.Poškutė pripažino, kad idėja įrengti turgelį kilo kur kas anksčiau, nei buvo pradėta įgyvendinti. Taip atsitiko, nes trūko žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos.

Užpildė anketą internete

"Parašyti projekto paraišką nebuvo itin sunku – reikėjo internete užpildyti anketą. Aišku, turėjome apgalvoti, kaip pateikti pačią idėją", – kalbėjo S.Poškutė. Pašnekovių žiniomis, nemažai neveroniškių važiuoja apsipirkti į miestą. Atidarius turgelį, jiems bus patogiau šviežių produktų gauti savoje gyvenvietėje. Šia iniciatyva siekiama skatinti Neveronių bendruomenės aktyvumą ir stiprinti žmonių tarpusavio ryšius. "Mūsų bendruomenė šiuo metu yra gana šalta. Aišku, vieni kitus daugmaž pažįsta, bet viešo bendravimo mažai", – apgailestavo S.Poškutė.

Geridarbai.lt projekto koordinatorius tvirtina, kad Neveronių jaunimo centro parengtas projektas komisijai patiko būtent dėl siekio stiprinti bendruomeniškumo jausmą. "Pagrindinis Geridarbai.lt tikslas – skatinti bendruomenės augimą, tobulėjimą. Neveronių projektas įdomus tuo, kad siekiama suvienyti bendruomenę – įrengti turgelį, kuriame gyventojai galėtų prekiauti ir pirkti, rengti įvairius renginius", – komentavo J.Petkus.

Naudos ir renginiams

Neveronyse įsikūrusių maisto prekių parduotuvių savininkai apie būsimą turgelį kalba ne taip entuziastingai. Arčiausiai turgelio esančios Šiltnamių g. įkurtos parduotuvės vadovas Saulius Krasauskas išsidavė šią iniciatyvą vertinąs neigiamai. Pasak jo, bendruomenės nariams ši naujovė atneš teigiamų pokyčių, tačiau parduotuvei ji finansiškai nenaudinga. Tiesa, parduotuvės vadovas prasitarė, kad kol kas prognozuoti, kokios įtakos tai turės prekybai, sunkoka, nes situacija paaiškės tada, kai turgelis bus atidarytas.

Anot Neveronių jaunimo centro pirmininkės, ar turgelis veiks reguliariai, ar tik sezoniškai, priklausys nuo gyventojų poreikio. "Jei bus poreikis tik tam tikrą sezoną, tik tada ir veiks. O žiemą, tarkime, galėsim rengti kalėdines akcijas", – mąstė E.Činikaitė. Prekybai nuslūgus, turgelį planuojama panaudoti kaip bendruomenės susibūrimo ir renginių vietą.

Ilgą atstumą Kauno klinikų požeminiais tuneliais darbuotojai įveikia ne pėsčiomis, o kur kas efektyvesniu būdu – paspirtukais.

Klinikų padalinius jungiančiais tuneliais, kurie sudaro beveik 4 km, kasdien paspirtukais gabenami pacientų dokumentai ir tyrimai.

Idėja gydymo įstaigos tuneliais važinėtis paspirtukais kilo patiems Kauno klinikų darbuotojams.

Skubiosios medicinos klinikos vyresnioji slaugytoja Liana Mitkienė pasakojo, kad tokią idėją parsivežė iš Švedijos, kur paspirtukais naudojosi ir statybininkai, ir medikai.

Grįžusi į Lietuvą L.Mitkienė apie šią idėją užsiminė Skubiosios medicinos klinikos vadovui. "Atsiliepimų iš pradžių buvo visokių – iškart nesulaukiau didelio entuziazmo", – prisiminė vyresnioji slaugytoja. Tiesa, gydymo įstaigoje dirbantis jaunimas pasiūlytą sumanymą priėmė geranoriškai.

Skubiosios medicinos klinikoje dirbantis jaunuolis, pagalbinis darbuotojas Vaidas pripažino, kad atsiradę paspirtukai gerokai pakeitė darbą.

"Tyrimus atvežame kokius tris kartus greičiau. Malonu ir pačiam – nėra tokios apkrovos, nes vaikščioti reikėdavo daug", – pasakojo jaunuolis.

Jis prasitarė, kad važinėjimasis paspirtuku pralinksmina darbo dieną, suteikia energijos ir adrenalino. L.Mitkienė tvirtino, kad važinėti ne darbo tikslais, o tik savo malonumui yra draudžiama. Anot jos, tokiai pramogai net laiko nebūtų.

Kauno klinikose vienintelė Skubiosios medicinos klinika naudojasi paspirtukais ir taip pagreitina dokumentų bei tyrimų pergabenimą. "Kiek girdėjau, Urologijos klinikos rezidentai taip pat neseniai nusipirko paspirtuką, bet juo važinėja, kad konsultuotų pacientus", – pasakojo L.Mitkienė.

Regis, šios transporto priemonės atsisakyti nežadama. Kauno klinikų Viešosios komunikacijos tarnybos vyriausioji specialistė Austė Aleksandravičiūtė-Šviažienė patikino, kad jokių nelaimingų atsitikimų nebuvo, o pacientai ir jų artimieji niekada nepareiškė pretenzijų dėl šios netradicinės transporto priemonės, naudojamos tuneliuose.