V. RADZEVIČIUI SODYBA DZŪKIJOJE – PUIKI VIETA IR DIRBTI, IR GALVĄ ATVĖSINTI

Keliautojas, žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojas, kulinaras Vytaras Radzevičius daug laiko pastaruoju metu leidžia savo ramybės oazėje – vienkiemyje Dzūkijos miškuose už Merkinės. Lietuvą gausiai nuklojęs sniegas jo neišgąsdino, priešingai – suteikė džiaugsmo ir mintimis grąžino į vaikystę.

Sniego – kaip vaikystėje

Sodybą, kaip jam dažniausiai gyvenime nutinka, V.Radzevičius įsigijo netikėtai. Maždaug prieš dešimt metų papuolė į akis skelbimas apie parduodamą sodybą Dzūkijos miškuose, o aplink – daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Nuvažiavo su žmona apsižiūrėti ir nutarė pirkti. Su banko paskola ir įsigijo.

Vyras jau ne kartą pasakojo, kad jį nuo seno labai traukė Merkinės kraštas. Kai dar dirbo žurnalo "Istorijos" redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto. Tada jis ir liko kažkur pasąmonėje.

Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis – kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus.

"Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas – miške, – sako Vytaras. – O per tiek metų, kiek šią sodybą turime, pirma žiema, kad šitiek sniego būtų. Man vaikystę primena. Tiesa, anksčiau žiemą ten ir nevažiuodavau, nes namas nebuvo pritaikytas gyventi žiemą."

Koks jausmas gyventi vienkiemyje tarp sniegynų, kai iki savo namo vos su visureigiu gali privažiuoti? "Žinote, kaip žūklės mėgėjai važiuoja į kokią Švediją, ieškodami sniego, ledo, tai dabar niekur važiuoti nereikia – čia kaip kokioje Švedijoje. Prasikasi taką, vaikštai, šaltukas, sniegas girgžda po kojomis. Vakare įsijungi šviesą – spalvos lauke tokios įdomios. Name nešalta. Reikia kur nors važiuoti – be nuotykių neapsieisi: tai tave tenka kam nors iš pusnies ištraukti, tai pats ką nors trauki..."

Kliūtys: iki apsnigtos sodybos Dzūkijoje nelengva atkakti net visureigiu.

Anot pašnekovo, įdomus toks gyvenimas. Gal tik elektros tinklų darbuotojams ekstremalus, bet, matyt, problemą iš esmės reikia spręsti, nes nenormalu, jei po kiekvienos stichinės nelaimės ar tiesiog didesnės orų permainos elektros laidai trūkinėja. Kas mėnesį jis gauna keliolika žinučių, kad sutriko elektros tiekimas, tuoj pataisys, jau pataisė ir pan. Nors jo paties sodyboje elektra per šį snygį visiškai dingusi nebuvo, kai kurie Dzūkijos kaimai net porą savaičių gyveno be elektros.

Gyvenimas čia – kitoks

Vandenį Vytaras turi name, vandentiekis čia atvestas. Bet vanduo Dzūkijoje labai geležingas, turi tam tikrą prieskonį, ne visi šeimos nariai jį mėgsta. Šulinio vanduo kitoks – labai skanus, labai minkštas.

Tačiau, jei neapdairiai paliksi šulinyje, pavyzdžiui, vandens kibirą, – turėsi problemų. Žodžiu, sodyboje, ypač kai taip šalta, reikia visada galvoti, kad kur ko nepaliktum, nepamirštum, kad vištas uždarytum, nes gamta ir šaltis labai greitai viską sutvarko savaip.

Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, – ne, tikrai taip nebus.

"Mano vištos gyvena po raudonosiomis lempomis – kaip soliariume ir SPA kartu sudėjus, – pasakoja vyras. – Turėjo dar galimybę pasivaikščioti lauke, bet tai baigėsi, nes per tą snygį sugriuvo aptvaras, neišlaikęs sniego svorio. O tuo labai greitai pasinaudojo lapė, užkando vienu gaidžiu ir dviem vištomis. Liko penkios, kurios saugiai uždarytos soliariume sėdi, kiaušinius deda."

Lapė dvi vištas papjovė, apkramtė ir paliko, gaidį išsinešė, nes jo rasti nepavyko. Kitas vištas, svarsto Vytaras, gal pasiliko ateičiai, tai dabar reikia jas labai saugoti. O pavasarį teks vištidę papildyti, nes vištos be gaidžio – vištidė be ateities.

"Per mano, kaip vištininko, karjerą jau du gaidžiai krito. Neišvengiami nuostoliai, nes sodyba yra miške. Vietiniai medžiotojai stebisi, kad ir šiaip jau čia ilgai pavyksta man jas išlaikyti", – sako sodybos šeimininkas.

Vytaro, kaip vištininko, karjera tęsiasi nuo pirmojo karantino. Tada jis apsigyveno sodyboje ir iš visokių turėtų medžiagų – lentų, tinklų ir kt. – sumeistravo būdą ir įrengė vadinamąjį chicken factory. Ten vištos ilgą laiką ramiai ir gyveno, tačiau, kai vasarą vieną dieną kilo nors išleisti jas pasivaikščioti po kiemą, labai greitai prisistatė laukiniai miško gyventojai ir gaidį išsinešė.

Gausybė pramogų

V.Radzevičiaus teigimu, šiais laikais tikrai nekyla klausimo, ką apsnigtoje sodyboje veikti. Elektra, internetas yra, o kadangi daug ką gali dirbti nuotoliniu būdu, tai ir dirba – vadina tai rašto darbais. Radijo laidas taip pat įrašo nuotoliniu būdu. O laivu nuo darbų metu ūkyje tvarkosi – visada yra ką veikti.

Dideliam jo džiaugsmui, pagaliau yra galimybė ant ledo pažvejoti, nes ežerus aptraukė ledas – pernai jo čia ant ežerų visiškai nebuvo. Vytaras – didelis poledinės žūklės mėgėjas, tačiau pernai nepavyko net įrangos išsitraukti. Šiemet galimybės tikrai puikios. Ežerų aplink sodybą 4 km spinduliu yra ne vienas. Tie ežerai nedideli, tai sunku kalbėti apie didelius ešerius ar kitas žuvis, bet juk žvejyboje svarbiausia – procesas.

"Tie Dzūkijos miškai dabar labai gražūs. Keliai tokie – sustumtas sniegas į šonus ir važinėji tarsi tuneliais. Balta visur. Ir įdomu viskas, ir galva labai gerai atvėsta", – sako pašnekovas.

Kompaniją apsnigtoje sodyboje jam mielai palaiko trejų metų borderkolis Sidas. Jis kas rytą apibėga savo teritoriją, stirnas pagainioja, nubėga pas artimiausią kaimyną bulių aploti – turi labai daug reikalų. Su juo linksma.

Požiūris: Vytaras džiaugiasi galimybe pagaliau pažvejoti ant ežero, o jo keturkojis draugas Sidas džiaugiasi viskuo.

Keturkojis draugas Vytaro gyvenime atsirado netikėtai – lydėjo Martyną Starkų pirkti šuns, ir pats nusipirko. Sako, toks gražus, trijų spalvų buvo vienas likęs… Paskui, kaip pasakoja, vos su žmona neišsiskyrė.

"Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori, – pasakoja pašnekovas. – Dabar jau jis labai svarbus šeimos narys – visiems draugas, visiems reikalingas, niekas nebeprieštarauja. Kitas dalykas – be šuns neprisiversi rytais nueiti po kokius 7 km. O dabar nori nenori, bet eini. Sodyboje tai aš per provėžas einu, o jis per sniegynus liuogsi kaip antilopė gnu."

M.Starkus savo šunį pavadino Lemiu – "Motorhead" grupės lyderio garbei, o Sidas pavadintas "Sex Pistols" lyderio garbei. Tad du broliai – du rokeriai.

Tinka ne visiems

Kol šuns namo neparsivežiau, žmona Laisvė vis galvojo, kad aš juokauju. Aš galvojau, kad ji juokauja, jog šuns nenori.

Vytaras pastaruoju metu blaškosi tarp dviejų ūkių: pusę savaitės būna Vilniuje, kitą pusę – sodyboje. Besidžiaugdamas žiema planuoja pavasario darbus – reikės daržą susikasti, daržoves, prieskonius sodinti.

Praėjusį sezoną tiek aitriųjų paprikų prisiaugino, prisidžiovino, kad iki šiol valgo. O paties augintų visai kitas skonis nei pirktinių. Topinambų dar turi prisiauginęs, kitų skanėstų. Tad ateinantį sezoną tas pats bus, o gal ir dar daugiau visko.

Jeigu viskas sėkmingai klostysis, jei karantininė situacija Lietuvoje aprims, gegužę planuoja atidaryti pernai Merkinės dvarvietėje įkurtą "Pasaulio puodų" restoraną ir tikisi, kad vasara bus darbinga.

V.Radzevičius pastebi, kad karantinas, izoliacija padarė labai dideles korekcijas nekilnojamojo turto srityje. Dzūkijos apylinkėse jau pavasarį žmonės labai aktyviai ėmė ieškoti ir pirkti sodybas. Daugiausia – miestiečiai, kurie jau per pirmąjį karantiną neturėjo galimybės niekur iškišti nosies ir teko sėdėti tarp keturių sienų. Pašnekovui nesunku suprasti tą būseną, kai reikia kažkokio proveržio. Sodyba yra vienas būdų – ypač tokio dydžio šalyje kaip Lietuva ir esant tokiam interneto ryšiui. Sodyboje tikrai nesi izoliuotas ir patogiai gyveni – gamta, erdvės, grynas oras, kaimiškas maistas ir visa kita.

Bet, aišku, visa tai reikia mėgti. Jeigu sodybą nusiperka žmogus, kuris galvoja, kad viskas čia bus tik romantiška, – ne, tikrai taip nebus. Darbo ir jėgų visada reikia įdėti. Ir viziją turėti – ką tu nori veikti toje sodyboje ir kokią tu ją matai.

"Man šiuo atveju karantinas pasitarnavo į gera, – sako Vytaras. – Aš visada turėjau planą ir žinojau, ką man reikia sodyboje padaryti, bet rankos vis neprieidavo. Per pirmąjį karantiną sodyboje gyvenome su sūnumi – jam pamokos vyko nuotoliniu būdu, o paskui jis man ūkyje daug padėdavo. Taip ir nuveikiau darbus, kuriems anksčiau vis pritrūkdavo laiko."