MUSULMONE TAPUSI LIETUVĖ: ISLAMAS Į MANO GYVENIMĄ ATNEŠĖ TIKRUMO

„Buvau tarsi žuvelė, kurią išmeta į krantą ir kuri nežino, kurioje pusėje vanduo, kuria kryptimi plekšentis, kad atsidurtų ten, kur saugu. Ir islamas man tiesiog davė kryptį. Pasijutau pagaliau esanti namuose. [...] Dabar laikausi, kad neapsiverkčiau, nes labai emocionali situacija, kai pasijauti išduotas, nereikalingas ir žmonės, kurių nepažinojai, ištiesia tau ranką“, – pasakoja lietuvė Daiva Keršytė, kažkada Lietuvoje gyvenusi audringą gyvenimą, o Londone tapusi musulmone.

Su islamu ją supažindino būsimas vyras, kilęs iš Pakistano. Ir nors dabar jų keliai jau išsiskyrė, atsisakyti islamo Daiva nežada.

Užgauliojančius tautiečius šokiruoja prašnekusi lietuviškai

Babajkos – taip Londone dauguma lietuvių vadina musulmones moteris. kūną nuo galvos iki kojų prisidengusias tradiciniais hidžabais. Nors ir nederėtų, bet dažna mūsiškių kompanija, prisimindama teroristinius aktus, replikuoja – savižudės sprogdintojos. Be abejo, lietuviškai, kad šios nesuprastų. Juk didžioji jų dauguma yra atvykusios iš Artimųjų ir Tolimųjų Rytų valstybių. Nori nenori, pažvelgus į taip atrodančią moterį, net ir nekyla dvejonių, kad ji galėtų būti ne iš ten.

Vis dėlto šįkart nusistovėjusį stereotipą sugriausime. Daiva Keršytė – hidžabu apsijuosusi musulmonė – viena iš labai siauro Alachui besimeldžiančių lietuvių moterų rato. Londone jų vos dešimt ir daugelis gyvena vengdamos visuomenės dėmesio. „Bijo pasmerkimo“, – sako dviejų vaikų mama Daiva. Ji jau nesuskaičiuoja, kiek kartų iš mūsų tautiečių girdėjo apie save piktų juokelių.

„Kartais žmonės nepagalvoja, kad aš lietuvė, todėl būna kuriozinių situacijų, kai mane aptarinėja eidami šalia ar lifte sako: o, žiūrėk. Kartais sako ką nors neutralaus, pvz., koks gražus vežimėlis ar kažką tokio. Bet būna ir įžeidžiančių komentarų: o, dar viena, ar jai nekaršta ir pan. Esu kelis kartus atsakiusi lietuviškai, bet neutraliai: na, aš labai atsiprašau, kad sutrukdžiau. Kažką tokio. Arba pašaukiu vaiką vardu ir lietuviškai pasakau: ateik čia, saulyte, neatsilik, arba pasiimu telefoną: mama, o ką sakei reikia nupirkti? Specialiai tai padarau, kad pažiūrėčiau, kokia bus reakcija“, – pasakoja Daiva.

O reakcija, anot moters, dažniausiai būna šokas ir ašaros: „Aš įsivaizduoju, ką jie paskui apie mane kalba, – babajka“.

„Go-go“ šokėja tapo dar mokyklos laikais

Vakarinis Londono Hounslow rajonas, esantis visai netoli didžiausio Londono oro uosto – Heathrow, išsiskiria vietinių gyventojų įvairove. Jau prieš kelis dešimtmečius čia aktyviai kėlėsi atvykėliai iš Indijos, paskui juos sekė pakistaniečiai, vėliau užplūdo įvairių Afrikos tautų žmonės, o apie 2000-uosius Hounslow, kaip patogiausią vietą gyventi Londone, ėmė rinktis rytų europiečiai: lenkai, rusai, ukrainiečiai, tarp jų ir lietuviai.

Tuomet, prieš keturiolika metų, čia atvyko ir kardinaliai gyvenimą keisti pasiryžusi Daiva. „Bet niekas, net ir aš pati nebūčiau patikėjusi, kad tapsiu musulmone, – prisipažįsta ji.

Lietuvė tikina, kad islamas suteikė jos gyvenimui tikrumo. „Buvau tarsi žuvelė, kurią išmeta į krantą ir kuri nežino, kurioje pusėje vanduo, kuria kryptimi plekšentis, kad atsidurtų ten, kur saugu. Ir islamas man tiesiog davė kryptį. Pasijutau pagaliau esanti namuose.

Mane nepažįstami žmonės apibėrė dovanomis dėl to, kad esu musulmonė, kad dabar esu jų sesė. Man sakė: „Sveika atvykusi, tu dabar esi mūsų dalis“. Aš dabar laikausi, kad neapsiverkčiau, nes labai emocionali situacija, kai pasijauti išduotas, nereikalingas ir žmonės, kurių nepažinojai, ištiesia tau ranką“, – pasakoja pašnekovė.

Daiva neslepia: jos gyvenimas Lietuvoje buvo nuodėmingas. Dėl daug ko dabar reiktų gailėtis ir atgailauti prieš Alachą, tačiau visus patyrimus ji linkusi vadinti pamokomis, kurios atvedė iki to, ką turi dabar.

„Gyvenimas buvo audringas. Būdama 18 metų gavau pirmą savo „go-go“ šokėjos darbą. Tais laikais „go-go“ šokėja šoko viską. Aš šokau breiką, darydavau įvairius gimnastikos elementus: špagatus, laivelius, įmaišydavau Lotynų Amerikos šokių – tiesiog maišydavau viską, kas užeidavo į galvą. Dieną eidavau į mokyklą, o naktimis šokdavau tuometiniuose profsąjungos rūmuose“.

Pažiūrėjus, kaip ji atrodo šiandien ir kaip atrodė tais šokių laikais, galima pagalvoti, kad tai du skirtingi žmonės. Daiva mėgdavo pabrėžti moterišką seksualumą.

„Kai esi „go-go“ šokėja, tai drabužiai minimalūs: trumpi šortukai ir miniatiūriniai marškinėliai, bet man tai patiko. Mama nesididžiavo tuo, kad esu „go-go“ šokėja, jai buvo labai baisu, kad vaikas dirba naktimis, šoka kažkokiuose klubuose, važinėja į gastroles į kitus miestus. Vasaromis gyvendavau Palangoje, Šventojoje, Klaipėdoje. Buvau nepatyrusi ir naivi, viskas atrodė linksma, susipažinau su daugybe muzikantų, „didžėjų“, prodiuserių, kitokių įžymybių“, – audringus laikus prisimena Daiva.

Jautė, kad aplinkiniai nepasirengę jos priimti

Moteris atvirai prisipažįsta, kad naktinės linksmybės taip įtraukė, kad trūko labai nedaug, jog būtų nusigėrusi. Ji save kaltina ir dėl per daug palaido elgesio su vyrais.

„Kai esi neblaivi ir važiuoji „tūsintis“ iš Vilniaus į Kauną, nes tave pasikvietė tavo draugas, labai įžymus „didžėjus“, ir kai 4 val. ryto klubas uždaromas, esi viena, nieko tame mieste nepažįsti, net nežinai, kur esi, nežinai, kur dėtis, nes čia ne tavo miestas. Tai labai skaudi pamoka, kuri man baigėsi gerai, turbūt mane saugojo Dievas. Tokių mažų avantiūrų mano gyvenime buvo daugybė“, – atskleidžia pašnekovė.

Vieną kartą dėl savo neapgalvoto elgesio Daiva vos netapo seksualinio maniako auka: „Kaltindavau save, aš galbūt dar ir dabar kažkiek kaltinu save, bet aš taip pat iškart sau pasakau: ne, tai yra neteisinga, turi sau atleisti. [...] Aš basčiausi tamsoje, nors turėjau būti namie, turėjau nesivalkioti gatvėmis kaip normali mergina“.

Už išskirtinę tiems laikams išvaizdą, už vulgarų elgesį ją daug kas kritikuodavo ir smerkdavo. „Tai dar viena priežastis, kodėl norėjau keisti aplinką. Lietuva mano asmenybei dar nebuvo subrendusi“, – juokauja Daiva. Galutinai emigruoti ji nusprendė po kelionės į Meksiką, kur viename šokių konkurse atstovavo Lietuvai ir sulaukė pripažinimo.

„Kai grįžau iš Meksikos, supratau, kad visi, kurie [Lietuvoje] man sako, kaip aš blogai rengiuosi ir kokia aš išvis be ryšio, tiesiog nepasiruošę priimti tokią, kaip aš. Ir kad yra žmonių, kurie galvoja, kad Daiva yra „faina“, viskas „cool“, iš kur ji gauna tokių rūbų. Kai pasakydavau, kad pati siuvuosi, viską pati kuriu, tai sakydavo: vau, iš kur tu tokia – ir šoki, ir kuri rūbus, ir kostiumus, ir taip toliau. Ir tada pasitaikė galimybė emigruoti – aš čiupau pirmą šansą ir po mėnesio manęs Lietuvoje nebebuvo“.

Dėl islamo apsisprendė per penkis mėnesius

Vos spėjusi apšilti kojas lietuvė susipažino su Londone gimusiu ir augusiu emigrantų iš Pakistano sūnumi. Keliais metais vyresnis musulmonas verslininkas taip stipriai susuko Daivai galvą, kad dėl jo ji nutarė iš esmės pasikeisti – priimti vyro išpažįstamą islamą.

„Jis mane supažindino su islamu. Susitikome parke, dar kai nebuvome susituokę. Jis nupiešė su pagaliu ant žemės lygtais šaką, lygtais kelią ir pasakė, kad nori su manimi pasidalinti tuo, kas jam labai svarbu. Jis paaiškino, kad tai yra mano gyvenimo kelias, o kiekvienos šakelės, vedančios į šonus, pabaigoje stovi šėtonas ir vilioja tuo, kas tau patinka, – tarkime, maistu, rūbais, išdykavimais, pasilinksminimais. Ir tik vienas kelias veda į tiesą, į Dievą. Aš sakydavau tokią maldelę: Dieve, duok tai, kas yra mano tiesa. Aš nesakiau, kad duok man islamą ar nuvesk mane į islamą, bet duok tai, kas yra man tiesa. Ir aš gavau tai“, – tvirtina Daiva.

Tuo metu apie musulmonų kultūrą ir papročius viešumoje buvo mažai informacijos, o ir neigiamo požiūrio žmonės nedemonstravo. „Vyras pasakė, kad tapusi viena iš jų sustiprėsiu dvasiškai, o būtent to man ir reikėjo, – savo apsisprendimo priežastį aiškina Daiva. – Po penkių mėnesių aš ištariau liudijimą. Tu sakai: nėra kitų dievų, tik vienas Dievas, ir Mahometas yra jo pranašas. Ir viskas. Jeigu taip pasakai savo lūpomis ir tiki širdyje, esi musulmonas. Aš tikrai niekada neatsisukau atgal ir nepagalvojau: kodėl aš taip padariau. Tikrai niekada. Tai užpildė mano širdį meile“, – tikina Daiva.

Nuo žmonių, kurie sako, kad ji paskubėjo, Daiva ginasi sakydama, kad penki mėnesiai – pakankamai ilgas laiko tarpas viskam apgalvoti.

Islamą priėmė ir tėtis

Moteris prisipažįsta, kad būdama katalikė niekada nesijautė esanti savo rogėse – daug kas jai buvo nepriimtina.

„Kai buvau paauglė, eidavau į katedrą Vilniuje, bet tik tada, kai nebūdavo Mišių. Jeigu nueidavau Mišių metu, mane pykindavo, alpdavau, trūkdavo oro. Man tiesiog ta energija netiko, nepatiko. Eidavau tada, kai nieko nebūdavo, prisėsdavau, apmąstydavau savo pokalbius, poelgius, paverkdavau, atsiprašydavau savęs, atsiprašydavau kitų žmonių. Niekada negalėjau suprasti tokio dalyko kaip išpažintis.

Jeigu padarai kažką kvailo ir gėdingo, turi atsiprašyti Dievo, turi gailėtis prieš tą aukštąją jėgą, kuri tave sukūrė, prieš kurią nusikaltai, o ne prieš žmogų, kuris yra Dievo tarnas. Jis tarsi koks sekretorius. Bet jis juk negali paskambinti Dievui ir sakyti: gerai, Dieve, ką man jai duoti – tris „Sveika, Marija“? Man buvo labai sunku ir gėdinga persižengti per save ir pasakyti kunigui tas nuodėmes, kurias net sau gėda būdavo prisipažinti“, –  pasakoja Daiva. 

Prieš tapdama musulmone moteris nusprendė artimiesiems Lietuvoje apie tai nesakyti. Įtarė, kad ne visiems ši žinia gali patikti.

„Čia yra mano reikalas, mano gyvenimas. Blogiausiai sureagavo tėtis, jis labai pyko, sakė, kad man išplautos smegenys. Bet po trijų ketverių metų jis priėmė islamą. Jis susirgo vėžiu, sirgo beveik pusantrų metų ir prieš mirtį priėmė islamą. [...]

Vieną dieną aš išdrįsau jam šviesiai tiesiai pasakyti, kad abu žinome, jog jis greitai mirs. Aš sakiau: labai tave myliu, noriu tave pamatyti laimingą ir noriu, kad tu apie tai [islamą] žinotum, nes po to manęs paklaus, kodėl aš to nepasakiau“, – pokalbį su tėvu prisimena Daiva.

Būdama su lietuviais, islamo reikalavimų nepamiršta

Lietuvė, kaip ir visi musulmonai, yra labai pamaldi. Dienos metu ji net penkis kartus klaupiasi ant kelių ir kalba su Alachu.

„Nenoriu meluoti ir sakyti, kad esu ideali ir viską visada atlieku laiku, bet tikrai tokia noriu būti. Daugelį kartų man pasiseka [atlikti laiku], bet kartais tiesiog pramiegu ryte – žadintuvas nesuskamba ar tiesiog jo negirdžiu, nes esu pavargusi. Tai nuodėmė, bet atsikėlęs gali sukalbėti tą maldą – jau geriau vėliau negu niekada, kaip sako lietuvių tautosaka“, – aiškina pašnekovė.

Paklausta, ar meldimasis penkis kartus per dieną netrukdo dienos režimui ir darbui, Daiva atsako: „Tiesiog viską susiplanuoji. Įsivaizduok, tu dirbi ir užsinori gerti, tai nueini ir atsigeri vandens, ar tai tau sutrukdo? Taip ir su malda – tau reikia pasimelsti, tu pasimeldi ir dirbi toliau“.

Vietoj siautulingų vakarėlių dabar Daiva renkasi ramius vakarus su broliais ir sesėmis musulmonais. O jeigu papuola tarp kitų emigrantų lietuvių – neatsipalaiduoja, laikosi savo tradicijų.

„[Pas musulmonus] irgi būna siautulingi vakarėliai su šokiais, grojimu būgneliais ir daug juoko. Būna labai linksma. [...] Nenoriu meluoti ir sakyti, kad visiškai niekur neišeinu ir nematau, kaip žmonės „tūsinasi“, kepa barbekiu ir geria alų. Taip, aš ten dalyvauju, bet turiu savo nealkoholinį alų arba išvis negeriu. Aš dažniausiai vežuosi pasiruošusi savo mėsą. Nes yra halal maistas. Aš nevalgau kiaulienos, o dauguma lietuvių šašlykus gamina iš kiaulienos. Tai yra labai liūdna“, – tvirtina Daiva, kuri anksčiau valgydavo viską.

Atsisakius kiaulienos jai neiškilo bėdų dėl maisto: „Mes turim visokių patiekalų, visokio maisto. Aš galiu valgyti rūkytą jautienos dešrą ar dešreles, ar vištienos dešreles halal“.

Halal arabiškai reiškia tai, ką leidžia valgyti islamo religija. Daivos virtuvėje jau seniai nebūna nei cepelinų, nei vėdarų. Čia karaliauja pakistanietiški patiekalai, kuriuos ji išmoko gaminti iš Londone sutiktų draugų.

„Kiaulė yra gyvulys-sanitaras, jis išvalo mišką, suvalgo visa tai, kas yra bakterijos, dvėseliena, įvairūs nešvarumai, purvas. Kiaules ir mėšlu maitina. Tai įsivaizduokite, ką mes valgome, valgydami jų mėsą“, – sako Daiva.

Veido nebedengia dėl saugumo

Būtent todėl, kad to reikalauja islamas, Daiva atsisakė ir senojo garderobo. Vos priėmusi šią religiją, puošnias sukneles iškeitė į hidžabą – tradicinį musulmonių drabužį.

„Aš visiškai dengiau veidą, išskyrus akis ir rankas. Ta prasme neapsimaudavau pirštinių. Taip rengiausi apie metus. Nusiėmiau skraistę tik todėl, kad Anglijoje įvyko išpuolių gatvėje prieš moteris, kurios dengia veidą. Nusiėmiau veido skraistę saugumo sumetimais. Bet atsirado skara“, – sprendimą nebedengti veido aiškina Daiva.

Nors stengiasi visada būti prisidengusi, vis dėlto pasitaiko ir kurioziškų situacijų, po kurių nejauku pasidaro ne jai vienai.

„Be skaros būnu namuose, kai būna tik šeimos vyrai. [Kai ateina] svečių, stengiuosi prisidengti. Yra buvę, kad atidarau duris su chalatu, be skaros, manydama, jog grįžo vaikas, o ten – paštininkas. Ir jis buvo labai šokiruotas. Kadangi gyvenu tame pačiame rajone jau šitiek metų, tai pažįstu tokius žmones, kaip paštininkai, parduotuvių pardavėjai. Tai jam buvo šokas: vau, tavo plaukai. Aš taip: aaha, oi. Pasiėmiau [paštą] ir pabėgau užtrenkusi duris“, – prisimena lietuvė.

Ji aiškina, kad svetimas vyras negali pamatyti moters plaukų, nes gali ją įsimylėti: „Jis gali įsimylėti ir norėti tuoktis. Tai vadinasi aura. Tavo aura yra viskas, išskyrus veidą, rankas ir pėdas. Kai kurios dengia ir pėdas, ir rankas, išskyrus veidą arba akis“.

Ėmėsi juvelyrikos verslo

Emigrantė aiškina, kad netiesa, jog musulmonės nenori būti gražios. „Po hidžabais mes irgi mėgstame pasipuošti. Bet tą grožį pamato tik nuosavas vyras“, – teigia Daiva.

Paklausta, ar jai nesinori būti visų pastebimai gatvėje, Daiva sako: „Aš ir taip neatsimušu gerbėjų, mane seka „šniūrais“ gatvėse, kaip nori su manim draugauti ir tuoktis. O jei išsipuoščiau ir paleisčiau savo kasas? Taigi košmaras“ (juokiasi).

Dešimtmečio Dawoodo ir trejų metukų Mariam mama su į islamą ją atvedusiu vyru jau nebe kartu. Nors šios religijos žmonių gretose skyrybos gana retas ir prieštaringas reiškinys, Daiva tam pasiryžo: „Tai tikrai yra leistina, jei žmonės negali sugyventi ir kenkia vienas kitam, skriaudžia vienas kitą. [...] Mes nesugebėjome išlaikyti santuokos. Aš nieko nekaltinu, tiksliau kaltinu mus abu“.

Daiva dėkoja Alachui, kad po skyrybų vyras nesugalvojo sau pasiimti vaikų, kaip dažnai būna musulmoniškose šeimose. Vaikus paliko, o štai iš savo namo paprašė išsikraustyti. Tačiau keltis į kažkurią kitą miesto vietą ji nenorėjo – senuką dviaukštį kotedžą nuomojasi tame pačiame Hounslow rajone, kuriame nuo pat pradžių ir gyveno. Čia nekilnojamas turtas – vienas pigesnių rinkoje, bet yra ir minusų – nesaugu.

Kurį laiką Daiva dirbo vaikų darželio auklėtoja, o pastaruoju metu ji bando vystyti nuosavą juvelyrikos verslą: „Aš sugalvojau naujovišką aksesuarą, nes nešiodama skarą kiekvieną dieną susidūriau su problema, kad įprasti segtukai suplėšo audinį. Man kilo idėja susegti ją magnetais“.

Taigi lietuvė sugalvojo magnetinius segtukus su „Swarovski“ kristalais. Daiva juos gamina namuose, o prekyba vyksta įvairiose juvelyrinių prekių parduotuvėse nuo Londono iki Dubajaus bei internetu „Facebook“ svetainėje – „Crystal Dream by Daiva“.

Daiva neslepia – grįžti gyventi į Lietuvą ji neplanuoja. Per keturiolika metų ji tapo tikra Londono patriote, o ir vaikams čia įprasta aplinka. Lietuviškai susikalbėti jiems būtų sunku. „Su žmonėmis iš senojo gyvenimo nepalaikau jokių ryšių, visi mano draugai yra čia – šalia, – sako emigrantė. – Tarkime, merginos, kurios kažkada atėjo į mano vestuves kaip viešnios, dabar yra mano labai artimos draugės, mes su jomis bendraujame. Mano buvusio vyro šeima, jo mama. Ji man yra kaip mama, aš galiu bet kada į ją kreiptis. Mes nuolat labai šiltai bendraujame, ko žmonės dažnai irgi nesupranta“.