KAIP ŠOKTI TANGO SU RUSIJA? (INTERVIU SU AMBASADORIUMI LIETUVOJE A. UDALCOVU)

"Norint šokti tango – reikia dviejų, mes šiam šokiui pasiruošę. O galimybės mūsų dideles, nors neišspręstų reikalų daug", – apie Vilniaus ir Maskvos santykius kalbėjo naujasis Rusijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas interviu keturių leidinių redaktoriams. Keturis dešimtmečius Rusijos užsienio politikai atidavęs diplomatas nepuoselėja iliuzijų dėl dabartinių Lietuvos bei Rusijos santykių, tačiau mato daug galimybių ir premjero Algirdo Butkevičiaus vizitą Sočyje vadina vienu iš pavyzdžių, kaip ledai gali pajudėti.

– Jūs buvote Antrojo Europos departamento, kuris kuruoja ir Baltijos valstybes, vadovas. Koks Baltijos valstybių vaidmuo Rusijos užsienio politikoje? Kaip Rusija jas vertina?

– Galiu pasakyti vieną savo biografijos faktą – aš buvau pirmasis Rusijos diplomatas, kuris užsiėmė visomis trimis Baltijos valstybėmis, kai tik jos atsirado. Buvau Europos departamento direktoriaus pavaduotojas ir kuravau šias tris Baltijos valstybes.

Mes, t. y. Rusija, turime labai aiškią, apgalvotą ir prezidento patvirtintą politikos liniją Baltijos šalių atžvilgiu. Tiek kalbant bendrai apie visas tris, tiek – apie kiekvieną atskirai.

Galiu užtikrinti, kad tai nėra joks ekspromtas, o rimta, apmąstyta koncepcija, kuri dera su bendra mūsų užsienio politikos koncepcija. Mes puikiai matome tiek Baltijos šalių politikos bendrumus, tiek skirtumus. Taip pat nebandome lenktyniauti ar veikti pagal principą "skaldyk ir valdyk", nors mus tuo dažnai linkę kaltinti.

Kiekviena šalis turi savų interesų, ir jei šie interesai sutampa ar yra noras juos suderinti, mes linkę tuo pasinaudoti. Vienos šalys tai daro aktyviau, kitos – ne taip aktyviai. Bet tai ne mūsų kaltė.

Gaila, bet šioje srityje Lietuva nėra lyderė. Galimybės, kurias turi Lietuva, kalbant apie santykius su Rusija, toli gražu nevisiškai išnaudotos. Nežinau, ar tai politika, ar susikoncentravimas į kitus klausimus.

Štai neseniai Lietuva pirmininkavo ES ir mums buvo sakoma: "Atleiskite, bet mums dabar ne Rusija rūpi." Mes supratome, kad tai labai svarbus Lietuvai etapas ir linkėjome kuo geriausios kloties Lietuvos politikams, diplomatams. Bet nežinau, ar toks pasakymas, kad "dabar pirmininkaujame ir nėra laiko", gerina santykius.

Vis dėlto dar kartą pakartosiu, kad tai ne mūsų pasirinkimas ar iniciatyva. Mes ją priėmėm tokią, kokia ji yra. Dabar reikia pradėti iš naujo ir mes tam pasiruošę.

Tad apibendrindamas galiu pasakyti, kad yra skirtumų tarp Baltijos valstybių ir yra skirtumų tarp mūsų santykių su kiekviena Baltijos valstybe.

– Po jūsų ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo buvo išplatintas pranešimas, kuriame teigiama, kad jūsų diskusija buvo turininga ir kupina pasitikėjimo. Tačiau vėliau pasirodė pranešimų, kad jūs buvote gan agresyviai sutiktas mūsų Prezidentės. ("Ar dar nepaspringote lietuvišku pienu?" – taip neva D.Grybauskaitė pasitiko ambasadorių) Kaip buvo iš tiesų?

– Būtų nekorektiška man aptarinėti pokalbį su dama. Sakykime taip – pokalbis buvo labai atviras, o tai yra nestandartinis įvertinimas.

– Viename interviu jūs minėjote, kad Rusija planuoja kurti informacinius-kultūrinius centrus. Kaip jūs juos Lietuvoje įsivaizduojate?

– Turiu patikslinti – viešumoje pasirodė informacija, kad ambasadorius išreiškė nusiteikimą kurti Lietuvoje informacinius-kultūrinius centrus. Aš taip nesakiau.

Mano interviu buvo tokia frazė: "Mes matome kaip prioritetą kuo greičiau parengti susitarimą dėl kultūrinių, mokslo, švietimo bei jaunimo mainų ir kultūrinių-informacinių centrų atidarymo." T. y. mes tik norime pasirašyti susitarimą, kuris leistų atidaryti kultūrinius Lietuvos centrus Rusijoje, o Lietuvoje – Rusijos. Būtent tai aš ir turėjau omeny.

Priminsiu, kad dėl šio susitarimo mes jau dešimtmetį diskutuojame ir dėl nelabai man suprantamų priežasčių niekaip negalime jo pasirašyti. Tuo labiau kad daugumoje Europos šalių tokie centrai yra visai normalus reiškinys.

Tiesa, Lietuva turi tokį centrą ambasadoje Maskvoje. Bet jis neturi jokio teisinio statuso, todėl ir norime sukurti teisinę tokių dalykų bazę.

Mes labai didelį dėmesį skiriame informacinei politikai. Tai svarstoma net prezidento lygu. Kadangi trūksta objektyvios ir nešališkos informacijos apie tai, kas vyksta mūsų šalyje, norime šitą situaciją visiškai oficialiai ir suderinę su Lietuva bei per visame pasaulyje įprastus susitarimus pakeisti. Ir kartu Lietuvai suteikti tokią pat galimybę Rusijoje.

Tačiau kilusi reakcija mums atrodo keista. Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas užsiminė apie Rusijos mokyklas užsienyje, ir vėlgi atsirito, švelniai tariant, nesupratimo banga. Nors jis nieko blogo nepasakė. Lietuvoje veikia amerikiečių mokykla, prancūzų mokykla, jei neklystu, ir turkų mokykla. Ir niekas apie tai nekalba. Tad kodėl negalėtų veikti rusų mokykla? Tiesą sakant, šios mokyklos veikla būtų visiškai suderinta su Lietuvos teisine baze. Daug žmonių nori mokytis mūsų universitetuose, tad gal jie norėtų baigti mokyklas, kuriose mokoma pagal mūsų švietimo sistemos nuostatas. Juk suprantate, kad švietimo sistema Lietuvoje ir Rusijoje toli gražu nesutampa. Turi būti pasirinkimas, kad vaikai galėtų mokytis ten, kur nori.

Be to, šis klausimas vis dar svarstomas ir yra įvairių mokyklų variantų. Tad viskas dar – tik diskusijos.

Todėl nereikia visko vertinti, kaip čia sakoma, per "protų okupacijos" prizmę.

– O kaip dėl "Maskvos namų" Vilniuje? Jie jau turėjo pradėti veikti, bet statybos užstrigo ir dabar ten net nematyti statybininkų.

– Aš lankiausi ten. Šiuo metu statybos įšaldytos, bet šiais metais išspręstas finansavimo klausimas ir tuoj bus atnaujinti darbai. Ir, kaip mane patikino šių namų direktorius, per metus "Maskvos namai" gali atverti duris.

– Lietuvos Prezidentė nuolat kritikuoja Rusiją dėl įvairių dalykų – dujų kainų, ekonominių karų, pasienio apribojimų ir t. t. Kaip jūs tai vertinate?

– Aš jau sakiau, kad nesu pasiruošęs ir nesiruošiu komentuoti D.Grybauskaitės pasisakymų apie Rusiją. Kalbant apie jūsų paminėtus atvejus, mes ne kartą pateikėme atsakymą, kuris visiems, taip pat – D.Grybauskaitei, yra žinomas.

Kalbant apie tai, turiu pabrėžti pozityvų faktą – premjero A.Butkevičiaus dalyvavimą Sočio olimpiadoje. Jis ne tik matė pasaulinės reikšmės įvykį, bet ir susitiko su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu bei "Gazprom" vadovu Alekseju Mileriu.

Manau, kad tai yra teisingas žingsnis. Tai ir yra kelias, kuris turi dominuoti, – rimtas, praktiškas ir konkretus.

– Kaip sakė jūsų kolega, Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje, svarbiausias ambasadoriaus tikslas – kad jo šalies vadovas atvyktų į jo rezidavimo valstybę, o jo rezidavimo šalies vadovas – į jo tėvynę. Ar jūs puoselėjate tokius ambicingus tikslus per savo kadenciją Lietuvoje?

–  Kiekvieno ambasadoriaus tikslas yra gerinti valstybių santykius, o apsikeitimas prezidentų ar premjerų vizitais yra šio darbo kulminacija.

Tačiau būkime realistai – mes dabar esame labai toli nuo tos kulminacijos. Vis dėlto, kalbant apie galimybes, premjeras A.Butkevičius surado galimybę atvykti į Rusiją, ir tai, manau, suveikė Lietuvos interesų labui. Prezidentė irgi turėjo tokią galimybę, bet ji pasirinko kitą kelią.

Mūsų požiūris yra toks: santykiai turi vystytis įvairiomis formomis ir įvairiais lygiais. Mes turime bendravimo mechanizmus – tai, pirmiausia, tarpvyriausybinė komisija, kurioje yra maždaug dešimt grupių. Mūsų požiūriu, klausimai turėtų būti sprendžiami tokiose grupėse.

Bet dėl pirmininkavimo ES jos nesusirinko maždaug metus ir po ilgos pertraukos, vasario 28 d., įvyks transporto grupės susitikimas.

Pirmiausia turi dirbti darbo grupės, jos turi spręsti įvairius klausimus, o jei nesugeba, tada klausimai turi būti perduodami tarpvyriausybinei komisijai. O tarpvyriausybinės komisijos ir ministrų susitikimai turi formuoti mūsų santykių darbotvarkę – išskirti tam tikrus klausimus, kuriuos galima spręsti, ar fiksuoti klausimus, kurie neišsprendžiami. T. y. bet koks prezidentų susitikimas turi būti labai rimtai parengtas.

Trumpai tariant, reikia dirbti ir dirbti pozityviai nusiteikus. Tai labai paprastas atsakymas.