Krym prosrali, Pribaltiku prosrali – Krymą prašiko, Pabaltijį prašiko... Taip praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dažnas rusas kalbėjo apie Sovietų Sąjungos subyrėjimą. Taip iki šiol, matyt, mano ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris niekada neslėpė, kad SSRS subyrėjimas – ir jo asmeninė tragedija.

Bet dabar viskas pasikeis. Būtent taip galima įvertinti antradienį V.Putino pasakytą revanšizmo kupiną kalbą, kuri esą pateisino Krymo aneksiją.

Nepaisant mūsų valdančiųjų politikų ramybės, galima konstatuoti, kad dabartinė situacija – tai tikriausiai rimčiausias signalas apie grėsmę Lietuvai per daugiau nei 20 metų nepriklausomybės. JAV viceprezidento Joe Bideno netikėtas apsilankymas Vilniuje tik įrodo tokios grėsmės rimtumą ir, skirtingai nuo mūsų, Vašingtonas ją puikiai suvokia.

Dėl savo dešrų Rusijos rinkose išgyvenantis verslininkas, žinoma, pasiūlytų nekelti isterijos ir kalbėti faktais – kodėl Rusija turėtų okupuoti Lietuvą? Čia keli galimos V.Putino kalbos argumentai:

Rusiją ir Lietuvą nuo seno siejo glaudūs ryšiai. Mūsų karžygiai petys petin kovėsi su totorių-mongolų ordomis, dalyvavo Žalgirio mūšyje, o mūsų kultūros nuo neatmenamų laikų buvo glaudžiai susijusios.

Lietuvoje persekiojami kitataučiai, todėl būtina įteisinti tris valstybines kalbas (lietuvių, rusų, lenkų), kad visos tautinės bendrijos galėtų nevaržomai plėtoti savo kultūrą.

Pastaruoju metu Lietuva tapo teroristų ir visų kitų, kurie kelia neramumus visoje Europoje, rengimo centru. Tai kelia grėsmę ne tik kaimyninėms valstybėms, bet ir visam regionui.

Valdantysis Lietuvos režimas atitrūko nuo tautos, prarado žmonių pasitikėjimą, o neįtikę sulaukia kaltinimų korupcija. Žmonės persekiojami ne tik dėl bendravimo su diplomatais, bet ir dėl to, kad nenori parduoti savo žemės. Ar galima su tuo taikstytis XXI a. Europoje?

Lietuvos buvimas priešiškame kariniame aljanse kelia tiesioginę grėsmę Rusijai ir Rusijos sąjungininkams. Todėl negalima laukti 1941-ųjų pasikartojimo, kai Rusija gavo peilį į nugarą ir paaukojo milijonus gyvybių.

Svarbiausia – turi būti atkurtas istorinis teisingumas. Rusija, sutikusi taikiai baigti  Šaltąjį karą ir apsaugojusi pasaulį nuo branduolinės apokalipsės, mainais buvo pažeminta, neteko milžiniškų teritorijų ir sužlugdytą ekonomiką, o "milijonai rusų nuėjo miegoti vienoje šalyje, pabudo užsienyje ir tapo nacionaline mažuma".

Juokingi argumentai? Ukrainoje dabar niekas nesijuokia...

JAV viceprezidento Joe Bideno vizitas Lietuvoje – tiek simbolinis, tiek praktinis, parodantis Rusijai, kad Vašingtonas užtikrins savo sąjungininkų saugumą. Kartu tai Lietuvos ekspertinės patirties Rytų klausimais įvertinimas.

JAV ambasada šeštadienį patvirtino, kad pirmadienį–trečiadienį antrasis galingiausios pasaulyje valstybės asmuo lankysis Lenkijoje ir Lietuvoje. Neslepiama, kad per susitikimus bus aptarta situacija Ukrainoje.

"Varšuvoje ir Vilniuje viceprezidentas susitiks su Lenkijos prezidentu ir premjeru bei Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentais. Per susitikimus viceprezidentas tarsis dėl Ukrainos suverenumo ir teritorinio integralumo užtikrinimo priemonių, patvirtins kolektyvinio saugumo įsipareigojimus",  – sakoma JAV ambasados pranešime.

Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto Mariaus Laurinavičiaus, J.Bidenas ne tik patvirtins JAV įsipareigojimus, bet ir norės išgirsti Lietuvos vertinimą  bei pasiūlymus, ką daryti toliau Ukrainos krizės akivaizdoje.

– Kaip vertinti  JAV viceprezidento J.Bideno tokį netikėtą sprendimą apsilankyti Lenkijoje ir Lietuvoje? – paklausėme M.Laurinavičiaus.

– Tai, kad vizitas taip greitai buvo suplanuotas, yra išties netikėta. Bet tai atitinka dabartinę Amerikos politiką. T.y. pademonstruoti NATO partnerėms, ypač labiausiai susirūpinusioms Rytų Europos valstybėms, tarp jų – Lietuvai ir Lenkijai, kad Jungtinės Valstijos ypač griežtai vertina tai, kas vyksta Ukrainoje, ir tai, ką daro Rusija.
Kartu JAV dar kartą visomis priemonėmis nori užtikrinti savo partnerius, kad jos laikysis savo įsipareigojimų, kaip numato 5-asis NATO sutarties straipsnis.

– Tai daugiau simbolinis vizitas? O gal įžvelgiama reali grėsmė mūsų saugumui?

– Giliai analizuojantieji situaciją Rusijoje realią grėsmę mato. Tad manau, kad ir Jungtinės Valstijos tą grėsmę mato. Atsiųsti papildomi naikintuvai visų Baltijos šalių oro erdvei saugoti yra tos pačios politikos dalis.

Sakyčiau, kad J.Bideno vizitas kartu yra ir simbolinis, kuris dar kartą parodys tai pačiai Rusijai, kad Jungtinės Valstijos yra pasiryžusios ginti Lietuvą  ir kitas Baltijos šalis. Kita vertus, galima įžvelgti ir praktinę jo reikšmę. Jungtinės Valstijos demonstruoja pasiryžimą ne tik simboliniais žingsniais, bet ir praktiškai – tai ir papildomų pajėgų (pvz., naikintuvų) siuntimas, planuojami kariniai manevrai Lenkijoje.
J.Bideno vizitas – tai Jungtinių Valstijų politika užtikrinti savo sąjungininkų saugumą ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.

– O kaip vertinate JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politiką? Turint omeny nevykusį bandymą perkrauti santykius su Rusija, Sirijos atvejį, ar jo administracija supranta Rusiją ir Rytų Europą? Tik dabar atsivėrė akys?

– Nepriklausomai nuo to, kas būtų JAV prezidentas, Amerika tikriausiai geriausiai iš Vakarų pasaulio supranta Rusiją ir jos keliamą grėsmę.

Beje, bandymą perkrauti santykius su Rusija turėjome ir Lietuvoje, ir net dabar premjeras Algirdas Butkevičius tikriausiai neatsisakys savo politikos, kad reikia su Rusija bendradarbiauti. Tai rodo ir pareiškimai apie verslo ryšius, nenorą palaikyti sankcijų.

Kalbant apie JAV ir Rusiją, Amerikos bandymai perkrauti santykius yra labai natūralūs, nes egzistuoja ir interesai, ir bendros grėsmes. Jei Rusija elgtųsi civilizuotai ir norėtų būti JAV partnere, tai būtų natūrali Vašingtono partnerė globaliniuose ir geopolitiniuose žaidimuose. Sprendžiant didžiąsias pasaulines krizes, kurias Jungtinės Valstijos bando suvaldyti, Rusija galėtų būti labai rimta sąjungininkė. Egzistuoja daugybė sferų, kur bendradarbiavimas su Rusija yra gyvybiškai svarbus, todėl stebėtis bandymu perkrauti santykius nereikia.

Dabar, kai Rusija pademonstravo savo agresyvumą, matome visiškai skirtingą Jungtinių Valstijų ir Europos požiūrį. JAV ne tik kalba, bet ir daro daug,  o Europa iki šiol net nesugriežtino tono.

– Niekas neslėpia, kad J.Bideno vizito tema – Ukraina. Ar galima prognozuoti kitas temas? Ką Lietuva gali pasakyti? Ko JAV tikisi iš Lietuvos? Galbūt vėl kalba pasisuks apie įsipareigojimą skirti gynybai 2 proc. BVP?

– Tikrai nemanyčiau, kad dabar bus daromas koks nors spaudimas Lietuvai dėl to. Tiesiog ne tas laikas.
Bet tai, kad mes tai privalome daryti, nėra ir negali kilti jokių klausimų, jei norime būti patikimais partneriais ir turėti teisę tikėtis paramos iš savo partnerių.

Jei J.Bidenas norės kažką išgirsti iš mūsų vadovų, su kuriais susitiks, tai, manau, norės išgirsti mūsų vertinimą ir pasiūlymus, ką daryti toliau. Lietuvos ekspertų autoritetas Ukrainos atžvilgiu yra pakankamai aukštai vertinamas pasaulyje. Tas pats pasakytina ir Rusijos atžvilgiu, nepaisant to, kad dažnai vadinami antirusiškais.

Tikėčiausi, kad J.Bidenas norės išgirsti mūsų vertinimą ir pasiūlymus, ką daryti toliau.

Kad ir kaip būtų gaila, Ukraina turėtų pamiršti Krymą, ir tai toli gražu nenulems sekmadienį ten vyksiantis referendumas. Krymo likimas buvo nulemtas daug anksčiau, kai į Rusijos kariuomenės sandėlius atvyko naujosios uniformos be atpažinimo ženklų, o bazėse pasirodė specialiųjų pajėgų kariai. Rusija pasimokė iš nevykusios operacijos 2008 m. prieš Gruziją, kai prieš gruzinus buvo mesti gausūs, bet neparengti ar net aptriušę daliniai, o tikras pergales skynė dešimtmečius kovose su tais pačiais rusais užgrūdinti čečėnų samdiniai. Šį kartą Rusijos karinė operacija praėjo puikiai ir Maskva nesitrauks.

Tiesa, tai visai nereiškia, kad ta pati Maskva pripažins Krymo referendumo rezultatus ar oficialiai prisijungs šį pusiasalį. Krymas, kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padniestrė, taps niekieno žeme – dar viena skyle posovietiniame žemėlapyje, kurią faktiškai kontroliuos ir kuria naudosis Rusija, spausdama Ukrainą.

Nors dabar Kryme palyginti ramu, nes ukrainiečiai didvyriškai nepasiduoda provokacijoms, artimiausiu metu kraujo praliejimo ar konflikto suaktyvėjimo nepavyks išvengti. Tai sukels audringą Vakarų reakciją. Maskva neva pasiduos spaudimui ir sutiks pradėti  derybas, bet pagrindinė sąlyga bus bet kokių Ukrainos pajėgų, kurios esą didina įtampą, pasitraukimas iš regiono. Nors Kijevas spyriosis, tarpininkaujantys Vakarai privers silpną porevoliucinę vyriausybę nusileisti ir dar kartą, kaip 2008 m. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, galės pasigirti, kad sustabdė karą.

Visi jausis kaip laimėtojai, išskyrus Kijevą, nes, žinia, derybos niekur nenuves ir tik įtvirtins status quo, t. y. Ukrainą be Krymo. Tiesa, Ukrainos vyriausybės laukia tiek daug bėdų, kad ir jai pačiai bus lengviau be Krymo.

O Krymo gyventojai pralaimės labiausiai – prasidės turto perdalijimas, banditų tarpuvaldis, o visos Rusijos dotacijos bus pasidalytos savų. Dabar krymiečiai galbūt ir tikisi, kad jei ir ne taps Prancūzijos Žydruoju Krantu, tai juos bent jau gelbės gausybė rusų turistų, kurie neva tuoj užplūs. Bet pažvelkime į kadaise nuostabius, o dabar sugriautus Abchazijos kurortus ir kiek ten "daug" poilsiautojų.

Ir nereikia manyti, kad "Krymas – niekieno žemė". Tai per daug pesimistiškas scenarijus. Yra daug galimybių, kad įvykiai Ukrainoje pasisuks daug blogesniu kampu.

Keistas, tačiau istorijoje dažnai nutinkantis atvejis kartojasi ir Ukrainoje: tik viskas aprimsta ir nei iš šio, nei iš to neramumai vėl įsiliepsnoja, bet su dar didesne jėga. Būtent taip nutiko sausį, būtent tai vyksta dabar, kai jau, regis, buvo surastas valdžios ir opozicijos kompromisas dėl įvairių apribojimų panaikinimo, suimtųjų paleidimo, dalies valdžios perdavimo ir net konstitucijos pataisų, kurios sumažintų prezidento galias.

Jau tapo tradicija, ypač Rytų Europoje, visuose ekstra įvykiuose įžvelgti Maskvos ranką. Šį kartą esą irgi tam yra argumentų. Mat neramumai vėl suaktyvėjo, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius gavo dar vieną dalį Rusijos finansinės paramos.

Kita vertus, ypač Rusijos televizijų gerbėjai neabejotinai naujo smurto protrūkį susisies su Jungtinėmis Valstijomis ir jos esą marionetėmis, tarp kurių – ir Lietuva. Jos neva nėra suinteresuotos taikiu Ukrainos problemų scenarijumi, į kurį lyg ir krypo dabartinė šalies valdžia.

Abi teorijas kaip ir patvirtina jau klasikinė žinomo tarptautinės politikos eksperto Zbigniewo Brzezinskio geopolitinė aksioma: "Be Ukrainos Rusija niekada netaps imperija." Ne paslaptis, kad dabartinė Rusija siekia susigrąžinti pasaulinės imperijos statusą, o tai nėra JAV ir daugelio kitų, Vakarų vertybes perėmusių valstybių interesas.

Jei į šią Z.Brzezinskio aksiomą žiūrėsime be išlygų, t.y. arba Kijevas eina Vakarų civilizacijos keliu, arba grįžta į Rusijos glėbį, tai Ukraina geriausiu atveju pasmerkta nuolatiniams neramumams, blogiausiu –  dar vienam Balkanų variantui: pilietiniam karui ir šalies skilimui.

Bet kokiu atveju tai nieko gero nežada nei patiems ukrainiečiams, nei šalia esančioms valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Vis dėlto šį kartą, skirtingai nei per 2004 m. Oranžinę revoliuciją, Lietuvos užsienio politika yra tokia pat ar net pasyvesnė nei visos ES – apsiriboja vien tik pareiškimais ir raginimais.

Priežastis aiški – Lietuvos Prezidentės užsienio politikos kryptis, kurioje nėra vietos "ubagams". Bet visiškai neaišku, ar pasiteisins tokia politika?

"Norint šokti tango – reikia dviejų, mes šiam šokiui pasiruošę. O galimybės mūsų dideles, nors neišspręstų reikalų daug", – apie Vilniaus ir Maskvos santykius kalbėjo naujasis Rusijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas interviu keturių leidinių redaktoriams. Keturis dešimtmečius Rusijos užsienio politikai atidavęs diplomatas nepuoselėja iliuzijų dėl dabartinių Lietuvos bei Rusijos santykių, tačiau mato daug galimybių ir premjero Algirdo Butkevičiaus vizitą Sočyje vadina vienu iš pavyzdžių, kaip ledai gali pajudėti.

– Jūs buvote Antrojo Europos departamento, kuris kuruoja ir Baltijos valstybes, vadovas. Koks Baltijos valstybių vaidmuo Rusijos užsienio politikoje? Kaip Rusija jas vertina?

– Galiu pasakyti vieną savo biografijos faktą – aš buvau pirmasis Rusijos diplomatas, kuris užsiėmė visomis trimis Baltijos valstybėmis, kai tik jos atsirado. Buvau Europos departamento direktoriaus pavaduotojas ir kuravau šias tris Baltijos valstybes.

Mes, t. y. Rusija, turime labai aiškią, apgalvotą ir prezidento patvirtintą politikos liniją Baltijos šalių atžvilgiu. Tiek kalbant bendrai apie visas tris, tiek – apie kiekvieną atskirai.

Galiu užtikrinti, kad tai nėra joks ekspromtas, o rimta, apmąstyta koncepcija, kuri dera su bendra mūsų užsienio politikos koncepcija. Mes puikiai matome tiek Baltijos šalių politikos bendrumus, tiek skirtumus. Taip pat nebandome lenktyniauti ar veikti pagal principą "skaldyk ir valdyk", nors mus tuo dažnai linkę kaltinti.

Kiekviena šalis turi savų interesų, ir jei šie interesai sutampa ar yra noras juos suderinti, mes linkę tuo pasinaudoti. Vienos šalys tai daro aktyviau, kitos – ne taip aktyviai. Bet tai ne mūsų kaltė.

Gaila, bet šioje srityje Lietuva nėra lyderė. Galimybės, kurias turi Lietuva, kalbant apie santykius su Rusija, toli gražu nevisiškai išnaudotos. Nežinau, ar tai politika, ar susikoncentravimas į kitus klausimus.

Štai neseniai Lietuva pirmininkavo ES ir mums buvo sakoma: "Atleiskite, bet mums dabar ne Rusija rūpi." Mes supratome, kad tai labai svarbus Lietuvai etapas ir linkėjome kuo geriausios kloties Lietuvos politikams, diplomatams. Bet nežinau, ar toks pasakymas, kad "dabar pirmininkaujame ir nėra laiko", gerina santykius.

Vis dėlto dar kartą pakartosiu, kad tai ne mūsų pasirinkimas ar iniciatyva. Mes ją priėmėm tokią, kokia ji yra. Dabar reikia pradėti iš naujo ir mes tam pasiruošę.

Tad apibendrindamas galiu pasakyti, kad yra skirtumų tarp Baltijos valstybių ir yra skirtumų tarp mūsų santykių su kiekviena Baltijos valstybe.

– Po jūsų ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo buvo išplatintas pranešimas, kuriame teigiama, kad jūsų diskusija buvo turininga ir kupina pasitikėjimo. Tačiau vėliau pasirodė pranešimų, kad jūs buvote gan agresyviai sutiktas mūsų Prezidentės. ("Ar dar nepaspringote lietuvišku pienu?" – taip neva D.Grybauskaitė pasitiko ambasadorių) Kaip buvo iš tiesų?

– Būtų nekorektiška man aptarinėti pokalbį su dama. Sakykime taip – pokalbis buvo labai atviras, o tai yra nestandartinis įvertinimas.

– Viename interviu jūs minėjote, kad Rusija planuoja kurti informacinius-kultūrinius centrus. Kaip jūs juos Lietuvoje įsivaizduojate?

– Turiu patikslinti – viešumoje pasirodė informacija, kad ambasadorius išreiškė nusiteikimą kurti Lietuvoje informacinius-kultūrinius centrus. Aš taip nesakiau.

Mano interviu buvo tokia frazė: "Mes matome kaip prioritetą kuo greičiau parengti susitarimą dėl kultūrinių, mokslo, švietimo bei jaunimo mainų ir kultūrinių-informacinių centrų atidarymo." T. y. mes tik norime pasirašyti susitarimą, kuris leistų atidaryti kultūrinius Lietuvos centrus Rusijoje, o Lietuvoje – Rusijos. Būtent tai aš ir turėjau omeny.

Priminsiu, kad dėl šio susitarimo mes jau dešimtmetį diskutuojame ir dėl nelabai man suprantamų priežasčių niekaip negalime jo pasirašyti. Tuo labiau kad daugumoje Europos šalių tokie centrai yra visai normalus reiškinys.

Tiesa, Lietuva turi tokį centrą ambasadoje Maskvoje. Bet jis neturi jokio teisinio statuso, todėl ir norime sukurti teisinę tokių dalykų bazę.

Mes labai didelį dėmesį skiriame informacinei politikai. Tai svarstoma net prezidento lygu. Kadangi trūksta objektyvios ir nešališkos informacijos apie tai, kas vyksta mūsų šalyje, norime šitą situaciją visiškai oficialiai ir suderinę su Lietuva bei per visame pasaulyje įprastus susitarimus pakeisti. Ir kartu Lietuvai suteikti tokią pat galimybę Rusijoje.

Tačiau kilusi reakcija mums atrodo keista. Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas užsiminė apie Rusijos mokyklas užsienyje, ir vėlgi atsirito, švelniai tariant, nesupratimo banga. Nors jis nieko blogo nepasakė. Lietuvoje veikia amerikiečių mokykla, prancūzų mokykla, jei neklystu, ir turkų mokykla. Ir niekas apie tai nekalba. Tad kodėl negalėtų veikti rusų mokykla? Tiesą sakant, šios mokyklos veikla būtų visiškai suderinta su Lietuvos teisine baze. Daug žmonių nori mokytis mūsų universitetuose, tad gal jie norėtų baigti mokyklas, kuriose mokoma pagal mūsų švietimo sistemos nuostatas. Juk suprantate, kad švietimo sistema Lietuvoje ir Rusijoje toli gražu nesutampa. Turi būti pasirinkimas, kad vaikai galėtų mokytis ten, kur nori.

Be to, šis klausimas vis dar svarstomas ir yra įvairių mokyklų variantų. Tad viskas dar – tik diskusijos.

Todėl nereikia visko vertinti, kaip čia sakoma, per "protų okupacijos" prizmę.

– O kaip dėl "Maskvos namų" Vilniuje? Jie jau turėjo pradėti veikti, bet statybos užstrigo ir dabar ten net nematyti statybininkų.

– Aš lankiausi ten. Šiuo metu statybos įšaldytos, bet šiais metais išspręstas finansavimo klausimas ir tuoj bus atnaujinti darbai. Ir, kaip mane patikino šių namų direktorius, per metus "Maskvos namai" gali atverti duris.

– Lietuvos Prezidentė nuolat kritikuoja Rusiją dėl įvairių dalykų – dujų kainų, ekonominių karų, pasienio apribojimų ir t. t. Kaip jūs tai vertinate?

– Aš jau sakiau, kad nesu pasiruošęs ir nesiruošiu komentuoti D.Grybauskaitės pasisakymų apie Rusiją. Kalbant apie jūsų paminėtus atvejus, mes ne kartą pateikėme atsakymą, kuris visiems, taip pat – D.Grybauskaitei, yra žinomas.

Kalbant apie tai, turiu pabrėžti pozityvų faktą – premjero A.Butkevičiaus dalyvavimą Sočio olimpiadoje. Jis ne tik matė pasaulinės reikšmės įvykį, bet ir susitiko su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu bei "Gazprom" vadovu Alekseju Mileriu.

Manau, kad tai yra teisingas žingsnis. Tai ir yra kelias, kuris turi dominuoti, – rimtas, praktiškas ir konkretus.

– Kaip sakė jūsų kolega, Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje, svarbiausias ambasadoriaus tikslas – kad jo šalies vadovas atvyktų į jo rezidavimo valstybę, o jo rezidavimo šalies vadovas – į jo tėvynę. Ar jūs puoselėjate tokius ambicingus tikslus per savo kadenciją Lietuvoje?

–  Kiekvieno ambasadoriaus tikslas yra gerinti valstybių santykius, o apsikeitimas prezidentų ar premjerų vizitais yra šio darbo kulminacija.

Tačiau būkime realistai – mes dabar esame labai toli nuo tos kulminacijos. Vis dėlto, kalbant apie galimybes, premjeras A.Butkevičius surado galimybę atvykti į Rusiją, ir tai, manau, suveikė Lietuvos interesų labui. Prezidentė irgi turėjo tokią galimybę, bet ji pasirinko kitą kelią.

Mūsų požiūris yra toks: santykiai turi vystytis įvairiomis formomis ir įvairiais lygiais. Mes turime bendravimo mechanizmus – tai, pirmiausia, tarpvyriausybinė komisija, kurioje yra maždaug dešimt grupių. Mūsų požiūriu, klausimai turėtų būti sprendžiami tokiose grupėse.

Bet dėl pirmininkavimo ES jos nesusirinko maždaug metus ir po ilgos pertraukos, vasario 28 d., įvyks transporto grupės susitikimas.

Pirmiausia turi dirbti darbo grupės, jos turi spręsti įvairius klausimus, o jei nesugeba, tada klausimai turi būti perduodami tarpvyriausybinei komisijai. O tarpvyriausybinės komisijos ir ministrų susitikimai turi formuoti mūsų santykių darbotvarkę – išskirti tam tikrus klausimus, kuriuos galima spręsti, ar fiksuoti klausimus, kurie neišsprendžiami. T. y. bet koks prezidentų susitikimas turi būti labai rimtai parengtas.

Trumpai tariant, reikia dirbti ir dirbti pozityviai nusiteikus. Tai labai paprastas atsakymas.

Gaila, kad negalima perimti nebalsuojančių teisės balsuoti. Tuomet balsuočiau už kiekvieną iš kandidatų. Nors šių metų prezidento rinkimų kampanija dar tik vos ne vos įsibėgėja, bet jau pirmuosius kandidatus turime. O perfrazuojant lietuvių literatūros klasiką: "Kiek kandidatų... kokie jie visi gražūs..."

Pradėkime nuo dabartinės šalies vadovės Dalios Grybauskaitės. Jos nuopelnus galima vardyti be galo, bet svarbiausia – kieta moteris, jei reikia, į vietą pastato ne tik mūsiškius politikierius, bet ir obamas ar net pačius putinus. Tokių moterų negalima nemylėti.

Bet kaip nebalsuoti ir už į darbą besiprašantį bei droviai mirkčiojantį socialdemokratą Zigmantą Balčytį? Na ir kas, kad jis su viena CV kelis zuikius bando nušauti – ir į prezidento, ir į europarlamentaro, o gal net ir į eurokomisaro kėdę atsisėsti.

Dar yra "Tvarkos ir teisingumo" lyderis, buvęs prezidentas Rolandas Paksas. Politikas – tiek kartų laidotas, užkastas ir vis ramiai kaip belgas prisikeliantis. Na ir kas, kad šį kartą ir vėl jis nieko nepeš, bet toks žemaitiškas užsispyrimas nusipelno bent vieno balso.

Apie R.Pakso poncijų pilotą – Artūrą Paulauską – daug kalbėti nėra ko. Vis dar šiek tiek gražiai landus, bet svarbiausia sėdi originalumu trykštančios Seimo pirmininkės dešinėje ir yra paties Viktoro palaimintas. Jam tapus prezidentu, tikrai užgyvensime 1509 litų algą.

Visus Vilniaus mero Artūro Zuoko nuopelnus išvardyti užtruktume. Todėl susigalvojame svajonę, pažymime jo pavardę ir metame į balsdėžę – gal jo ir mano svajonė sutaps. Nesutaps, tai nesutaps, bet liūdna tikrai nebus – gal net ir kokias Lietuvos kosmoso linijas atidarysime...

Už Liną Balsį balsuočiau, nes jis savas – tai yra žurnalistas, o dar ir žalias. Valstietis Bronis Ropė taip pat gamta atsiduoda, o jei tiek metų myli jį Ignalinos gyventojai, matyt, yra vertas ir mano balso.

Kristinai Brazauskienei balsą atiduočiau, nes skaniai gamina. Nors ir pats neragavau, bet jei jau prezidentui Algirdui Brazauskui įtiko, tuomet jokių klausimų kilti negali.
Negalima pamiršti ir Dievo pašaukto jaunuolio iš Kauno bei dar dviejų vyresnio amžiaus kandidatų. Kaip sakydavo senais gerais laikais: "Jaunimui pas mus atviri visi keliai, o senoliams pagarba."

Taigi, regis, išvardijau visus kandidatus į šių metų prezidentus, o jei atsiras jų ir daugiau – ne bėda – atsiras ir argumentų, kodėl ir už juos balsuoti.

Šią savaitę prasidės viena didžiausių sporto švenčių – Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Nors dažnai teigiama, kad nereikia painioti sporto ir politikos, tačiau realybėje šios dvi sritys yra glaudžiai susijusios, ypač kalbant apie šalis, kuriose demokratija nėra labai gyvybinga.

Bet šį kartą – ne apie demokratiją Rusijoje, prezidento Vladimiro Putino nostalgiją Sovietų Sąjungai ar korupciją, kuri apraizgė olimpines žaidynes.

Sočio olimpiada dar kartą leidžia prisiminti amžiną temą – Lietuvos ir Rusijos santykius.

Kaip žinome, į žaidynes, kurios laikomos asmenišku V.Putino pasididžiavimu, nevyks Prezidentė Dalia Grybauskaitė.  Pasak Prezidentės, esant tokioms politinėms aplinkybėms, ji nemato galimybės iš Sočio VIP tribūnos palinkėti sėkmės Lietuvos sportininkams. Premjeras Algirdas Butkevičius jau pakuojasi lagaminus ir kartu su žmona Sočyje praleisti planuoja keturias dienas. Pasak Vyriausybės vadovo, "jam nenurodoma, kur važiuoti, į Rytus ar į Vakarus".

Kaip tai turėtų suprasti Rusijos diplomatai? Kad Lietuva žaidžia blogą ir gerą policininką? Bet niekam ne paslaptis, kad blogo policininko, tai yra Prezidentės, rankose sukoncentruoti užsienio politikos (ir ne tik jos) svertai.

Be to, ar Lietuva gali žaisti su Rusija gerą ir blogą policininką? Atsižvelgiant į galių skirtumus, Maskva dėl to turėtų net įsižeisti.

Kita vertus, ar patys Lietuvos diplomatai supranta tokį mūsų politikų elgesį Sočio olimpiados atžvilgiu?

Matyt, kad ne. O ir visą nepriklausomybės laikotarpį buvo vykdoma tokia pati sunkiai suprantama politika Rusijos atžvilgiu. Lietuvoje nuolat kalbama apie tai, kad reikia gerinti santykius su Rusija, bet kartu vyrauja karinga retorika ir kaltinimai Maskvai.

Žinoma, pati Rusija bei jos diplomatija irgi nėra labai draugiška. Tačiau kaip elgtis, jei  "Lietuvos užsienio politikos protu nesuvoksi"?

Gal visų pirma Lietuva turėtų sudėlioti visus taškus ant savo požiūrio į Rusiją ir tik tuomet tikėtis kažko? Kitaip tariant, Lietuva neturi nuoseklios ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu.
Kol jos nebus, neegzistuos ir bent šioks toks abipusis pasitikėjimas, kuris leistų pradėti rimtesnį dialogą. Dabar gi Maskva į kiekvieną iniciatyvą žvelgia paranojiškai. Analogiškai elgiamasi ir Lietuvoje.

Tad bent kol kas bet kokios kalbos apie santykių perkrovimą, gerų kaiminystės santykių sukūrimą tėra kalbos prieš rinkimus, skirtos Lietuvos vidaus auditorijai.

Jau netrukus, o gal net šią savaitę Prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų pranešti apie savo sprendimą kandidatuoti ar ne antrai prezidento kadencijai. Pati šalies vadovė ne kartą užsiminė, kad Lietuvos visuomenė apie jos apsisprendimą bus informuota sausio pabaigoje – vasario pradžioje. Taigi laukiam nesulaukiam intrigos atomazgos.

Tiesa, daugelis ekspertų ir politikų jokios intrigos jau seniai nemato. Jie neabejoja, kad D.Grybauskaitė bandys siekti antros kadencijos. Tai esą rodo pastarąjį pusmetį aktyvi Prezidentės veikla, įvairūs jos susitikimai ir net tam tikri viešųjų ryšių triukai. Tarp jų – ir slaptos Valstybės saugumo departamento pažymos apie Rusijos keliamas grėsmes nutekinimas.

Kai kurie politikai taip giliai įsitikinę, kad D.Grybauskaitė sieks antros kadencijos, jog net patys pranešė dalyvausiantys prezidento rinkimuose. Apie ką kalba – nesunku nuspėti. Tai buvęs Prezidentės patarėjas Seimo narys Linas Balsys ir senas D.Grybauskaitės kritikas Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jie abu net neslepia, kad pagrindinė jų rinkimų kampanijos dalis – kova su Prezidente.

Vis dėlto geras šou turi būti su intriga. Ne išimtis ir Prezidentės pranešimas apie sprendimą. Todėl, nepaisant daugeliui jau aiškaus D.Grybauskaitės pasirinkimo, atskriejo žinia iš Briuselio, kad šalies vadovė minima kaip viena kandidačių į Europos Komisijos pirmininko ar Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas. Per praėjusių metų balandžio 1-ąją tokios kalbos buvo pokštas, o dabar rimta intriga.

Galima diskutuoti, ar tikrai dabartinei ES reikia  D.Grybauskaitės? Tai yra stiprios, valdingos vadovės, kuri savo rankose koncentruotų dideles galias ar net nurodinėtų, kam ir kokias užsienio kalbas mokėti? Bet ar tikrai diskusija yra prasminga?

Kita vertus, kalbos apie D.Grybauskaitės galimybes dirbti Briuselyje nėra tik intriga, susijusi su viešu Prezidentės apsisprendimu dėl antros kadencijos.

Apsisprendusi siekti antros kadencijos D.Grybauskaitė, be abejo, sulauktų ir klausimų apie pasiūlymus iš Briuselio – kodėl ji atsisakė jų? Juk ir alga didesnė, ir galvos skausmas mažesnis...
Nuspėjamas atsakymas: Lietuva ir jos žmonės. Ir kaip nebalsuoti už tokią pasiaukojančią kandidatę?

Po potvynio ateina atoslūgis. Taip ir po pirmininkavimo ES Lietuvos diplomatijoje 2014-aisiais atsivers tuštuma.

Po gausybės vizitų, susitikimų, derybų ir derinimų, kurių tikriausiai dauguma Lietuvos gyventojų nė nepastebėjo, diplomatai turėtų pajusti didžiulį adrenalino atoslūgį.

Panašiai buvo ir 2002–2003 m., kai buvo pasiekti pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai – narystė NATO ir ES. Tiesa, tuomet atsivėrusią tuštumą suskubta užpildyti nauju iššūkiu – regiono lyderystės ir demokratijos plėtra pietryčių kryptimi. Susiklosčiusios palankios aplinkybės iš dalies pateisino tokią politiką ir suteikė tam tikrą pripažinimą bei leido Lietuvai bent trumpam atsidurti kai kurių tarptautinių įvykių centre.

Tačiau kitaip nei po 2002–2003 m. lūžio, šiemet panašių pokyčių ar vizijų nenumatoma – rinkėjams ne visada suprantamą užsienio politiką į diskusijų paraštes nustums rinkimai.
Tiesa, viena pagrindinių prezidento pareigų yra užsienio politikos formavimas ir įgyvendinimas, todėl per rinkimų kampaniją šiuo klausimu lyg ir turėtų vykti aštrios diskusijos. Bet bent kol kas didelių mūšių prezidento rinkimų fronte nenumatoma, o ir patys esami ar potencialūs kandidatai tikriausiai supranta, kad kalbomis apie diplomatijos iššūkius, transatlantinių santykių gilinimą, Rytų dimensiją ar kitus sunkiai suprantamus terminus rinkėjų nesuviliosi.

Be to, jei netyčia ir atsirastų norinčiųjų susirasti naujų diplomatijos iššūkių, jų ambicijas turėtų atšaldyti numatoma prezidento rinkimų nugalėtoja. Ji yra dabartinės užsienio politikos, kurioje nėra vietos ambicijoms ir pasaulinėms vizijoms, autorė.

Tiesa, tikriausiai kiekvienas diplomatas pasakys, kad pirmininkavimas JT Saugumo Tarybai šiemet bus didžiausias iššūkis. Tačiau Niujorkas – dar toliau nei Briuselis, o veiksmo ten dar mažiau nei eurobiurokratų koridoriuose. Todėl dauguma Lietuvos gyventojų šio pirmininkavimo išvis nepastebės.

Na, žinoma, dar lieka amžina tema – santykiai su Rusija. Bet po nesėkmingo Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės "perkrovimo" apie santykius su šia mūsų kaimyne kalbės nebent opozicijoje esantys konservatoriai. Ir greičiausiai ne kalbės, o tradiciškai rėks apie Maskvos keliamas grėsmes, valdžios neveiklumą ir t. t. Bet tai jau rinkimų kampanija. Jai galima priskirti ir slaptos pažymos apie Rusijos užmačias sukompromituoti Prezidentę bei diplomatų pokalbių paviešinimo skandalus. Abiem atvejais ir toliau šmėžuos Rusijos vardas, bet ir šie skandalai turėtų nurimti pasibaigus rinkimų kovoms.

Tad Lietuvos diplomatų laukia gan nuobodūs metai, o tiksliau jie ir toliau dirbs savo sunkiai matomą darbą. Sėkmės jiems.

Tomas Janeliūnas. politologas, apžvalgininkas

Kadangi į Sočio žiemos olimpines žaidynes nevyksta ir kitų didžiųjų valstybių – JAV, Prancūzijos, Vokietijos – vadovai, Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nėra joks išsišokimas.

Jau susiformavo tendencija, kad olimpinės žaidynės tampa vieta politinėms deklaracijoms pareikšti. Dalyvavimas jose arba, priešingai, atsisakymas vykti jau nebe pirmą kartą siejamas ir su svečių požiūriu į šalį, kuri rengia olimpines žaidynes. Taigi, ir mūsų Prezidentė pasinaudojo galimybe savo vizitą susieti su požiūriu į Rusiją, šios valstybės vykdomą politiką, formuojamus santykius su kaimynais bei kitomis šalimis.

Galima diskutuoti apie tai, kas išprovokuoja tokius atsisakymus dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Juk šalys, kurios elgiasi demokratiškai ir civilizuotai, įprastai nesulaukia tokių akibrokštų iš kitų valstybių politikų, lyderių. Galima diskutuoti ir apie tai, kodėl būtent Rusija sulaukia tokio atsako ir ko ji siekia griežtindama savo retoriką, veiksmus ir bent jau šalių kaimynių atžvilgiu elgdamasi gana nedraugiškai.

Yra daug ženklų, kurie rodo, kad Rusija užima radikalią ir kietą poziciją, spaudimu bandydama pasiekti užsienio politikos tikslus. Pavyzdžiui, prekybiniai karai, kuriuos valstybė paskelbė ne tik Lietuvai, bet ir kitoms savo kaimynėms, didžiulė paskola Ukrainai, kurią Rusija suteikė Rytų partnerystės fone, kad ir raketų šalia Lietuvos sienos dislokavimas. Ne mažiau reikšmingi ir žmogaus teisių pažeidimai, kurie ypač svarbūs Vakarams.

Briuselyje ES Vadovų Taryboje dalyvaujanti Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė demonstratyviai pareiškė, kad nevyks į Sočio žiemos olimpines žaidynes, kurias nuo pat pradžių asmeniškai kuravo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Iš pradžių gan griežtai atsiliepusi apie Ukrainą ir jos vadovų elgesį, D.Grybauskaitė negailėjo kritikos ir Rusijai, kurios vadovas vis dar ilgisi Sovietų Sąjungos ir aktyviai kišasi į kitų valstybių reikalus. Lietuvos Prezidentė taip pat akcentavo sudėtingą žmogaus teisių padėtį šioje šalyje.

"Besiklostant situacijai, matant žmogaus teisių pažeidimus, taip pat požiūrį ir elgseną Rytų partnerių atžvilgiu, tarp jų ir Lietuvos, ekonomines sankcijas, kurios yra taikomos Lietuvai, nematau politinės galimybės vykti į Sočio žaidynes", – žurnalistams vakar Briuselyje sakė D.Grybauskaitė.

Tą patį Lietuvos Prezidentė pakartojo ir angliškai, kai jos apie Sočį paklausė Latvijos žurnalistė. Kaip žinoma, Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis pranešė vyksiantis į olimpiadą. Jis teigė, kad boikotai atspindi Šaltojo karo dvasią.

O Rusijos prezidentas V.Putinas vakar kasmetėje spaudos konferencijoje ne tik arogantiškai pareiškė, kad dėl "Iskader" raketų Kaliningrade dar neapsisprendė, bet ir su nostalgija kalbėjo apie SSRS.

"Žmonės gyveno vienos šalies rėmuose, niekas nedarė jokio skirtumo tarp Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano, visi buvo vienodi ir tai buvo didžiulis gyvenimo drauge vienoje didelėje valstybėje pranašumas", – teigė jis.

Į tai D.Grybauskaitė netiesiogiai atsakė lygindama Lietuvą ir Ukrainą: "Pradėjome vienodai, o dabar tarp mūsų yra 20 metų praraja."

Ji taip pat pabrėžė, kad, skirtingai nei Rusija, kuri Ukrainai pažadėjo finansinę pagalbą ir mažesnes dujų kainas, ES niekada jokių šalių nepirks.

"Europa niekada nepirks jokios šalies ir niekada nevers jėga tapti jos nare", – teigė pirmininkavimą ES baigiančios Lietuvos vadovė.

Į korupcijos ir V.Putino valdžios paminklu pramintas Sočio žiemos olimpines žaidynes žada nevykti ir JAV, Prancūzijos, Vokietijos prezidentai Barackas Obama, François Hollande’as bei Joachimas Gauckas, taip pat ES teisingumo komisarė Viviane Reding.