„Pats gražiausias žodis“

– Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai ir jūs taip pat stebite rinkas, prognozuojate ekonomikos raidą. Ar galėjote numatyti muitų karą, kuris staiga kilo ir dabar vėl kiek atslūgo?

– Kad muitai JAV prezidentui D. Trumpui „the most beautiful word“ (liet „pats gražiausias žodis“), žinojome. Nujautėme, kad bus kažkokie bandymai apsaugoti Amerikos pramonę, bet kad muitai sukels tokią rinkos griūtį, tikrai nesitikėjome, nes tai beprecedentis dalykas.

– Bet iki Lietuvos to muitų karo „domino kaladėlės“ taip ir neatsirito?

– Muitai paliečia ir mūsų gamintojus. Respublikoje yra bendrovių, kurios 30–50 proc. savo produkcijos parduoda Jungtinių Valstijų rinkai. Tokių įmonių nėra labai daug – tik iki 2 tūkst., kai Lietuvoje yra apie 100 tūkst. bendrovių. Tarp jų yra aukštų technologijų, fotonikos, lazerius gaminančios kompanijos. Dabar viskas priklauso nuo to, ar produktas yra unikalus. Jei taip, amerikiečiai už jį tiesiog mokės brangiau 20 proc. nei iki šiol ir vis tiek jį pirks. Bet jeigu produktas nėra unikalus, dauguma jų juk galima pakeisti kažkuo kitu, tai veikiausiai tos rinkos bus prarastos. O tai reiškia, kad labai greitai reikia ieškoti kitų rinkų. Ir čia konkurencingumo klausimas iškyla į pirmą vietą. Nes dabar prognozuojamas atoveiksmis Europai ir kartu Lietuvai, tai yra Azijos šalių prekių ekspansija į Europą. Klausimas, ar Europa nuo jų irgi ginsis didindama muitus, nes jie ir šiaip jau yra. Todėl konkurencingumas taps esminis mūsų iššūkis. Nes atlyginimai pas mus augo labai sparčiai, o našumas per penkerius metus neišaugo visiškai. Todėl realiai ekonomikos konkurencingumas prastėja, nes uždirbame daugiau, tačiau adekvačiai daugiau gerovės nesukuriame.

– Tai kodėl tuomet auga atlyginimai?

– Visų pirma jie kyla dėl darbuotojų stokos, dar iki visuotinės infliacijos buvo prasidėjęs atlyginimų augimas. Infliacija daugiausiai buvo siejama su prasidėjusiu Rusijos stambaus masto karu prieš Ukrainą. Bet jau prieš tai, 2022 m. sausį, Lietuvoje buvo fiksuotas 10 proc. metinis atlyginimų augimas, tai yra jis netgi aplenkė kainų kilimą, kuris vėliau atriedėjo. Pajamos auga, mes visi tuo džiaugiamės, tačiau auga ne tik pajamos, bet ir kainos.

Ministerijos privalės taupyti

– Privačiame sektoriuje dirbančius žmones labiausiai skaudina viešojo sektoriaus skolos, atlyginimų dydžiai ir netylančios kalbos apie keturių darbo dienų savaitę. Ar Lietuva nenusiris į bankrotą, jei taip ir toliau?

– Tiek premjeras, tiek finansų ministras pasakė, kad ir viešasis sektorius turi įsitraukti į Gynybos fondo formavimą. Ir reikalai netgi pajudėjo. Numatyta, kad visos ministerijos turi sutaupyti po 10 mln. eurų. Iš viso ministerijos turėtų sutaupyti apie 140 mln. eurų. Iš tiesų, ilgą laiką buvo verkšlenama, kad atlyginimai viešajame sektoriuje yra maži, tačiau dabar jie jau aplenkė privatų sektorių. Dalis viešojo sektoriaus darbuotojų po pandemijos taip ir negrįžo dirbti į biurus, dirba nuotoliu, o tai reiškia, kad dalis žmonių jau dabar dirba keturių darbo dienų savaitės režimu arba dar geresnėmis sąlygomis. Esu mačiusi viešojo sektoriaus darbo skelbimų, kur rašoma, kad yra galimybė dirbti nuotoliu, pusę metų netgi galima dirbti būnant užsienyje. Kaip visa ta veikla suvaldoma, kokie produktai ir paslaugos sukuriamos visuomenei, neįsivaizduoju.

– Kas galėtų pakeisti susidariusią situaciją?

– Labai norėtųsi, kad viešajame sektoriuje kiltų kažkoks sąjūdis, susitelktų iškilesni žmonės, kurie pradėtų atsinaujinimo judėjimą ir apsivalytų nuo nereikalingų procedūrų, nuo nereikalingų darbuotojų. LLRI ekspertai yra paskaičiavę, kad atostogos viešajame sektoriuje gali trukti iki dviejų su puse mėnesio, jeigu žmogus turi didelį darbo stažą, priklauso profesinei sąjungai. Vadinasi, įstaigai reikia daugiau darbuotojų, kurie galėtų pakeisti atostogaujančiuosius. Viešajame sektoriuje tikrai daug yra iš ko taupyti. Dar vienas momentas – socialinio teisingumo aspektas, žmonėms svarbu matyti, kad ne tik jie turi taupyti, ne tik jiems (tikėtina) bus didinami mokesčiai, bet ir viešojo sektoriaus darbuotojai taip pat solidariai prisideda prie mūsų visų bendrų poreikių.

– Jūs tikite, kad tai yra įmanoma?

– Jau nuskambėjo žinia, kad ministerijos turi sutaupyti bent tuos 140 mln. eurų. Tikiu, kad kažkoks judėjimas taupymo linkme valstybėje prasidės. Suprantu, kad tai reikalauja griežtos disciplinos, labai didelio susitelkimo ir politinio pritarimo. Remiantis vadinamųjų Saulėlydžio komisijų veiklos praktika, matėme, jei nėra politinės valios ir nėra disciplinos, tai tokios iniciatyvos tiesiog užgesta. Tačiau atrodo, kad premjeras turi valios, noro ir supratimo, kad reikia tai daryti.

Pabijojo grąžinti socializmą

Jei nėra politinės valios ir nėra disciplinos, tai tokios iniciatyvos tiesiog užgesta.

– Kaip vertinate kainų reguliavimą?

– Kaip suprantu, buvo rinkiminis pažadas pertvarkyti įkainius žaliavos gamintojų, perdirbamosios pramonės ir prekybininkų grandinėje. Nes kilus infliacijai, buvo kalbama, kad prekybininkai labai gerai uždirba ir reikia perskirstyti tuos pelnus. Naujajam žemės ūkio ministrui buvo pavesta tai daryti. Tada ir kilo užmojis „sutvarkyti“ kainas. Tuomet LLRI specialistai labai greitai parengė ekspertizę ir paaiškino, kuo gresia toks kainų reguliavimas.

– Ir kuo iš tikrųjų gresia kainų reguliavimas?

– Žmonėms gali atrodyti patrauklu, kad kainomis rūpinsis valstybė. Sukuriama iliuzija, kad kainos bus mažesnės. Bet pradėjus fiksuoti kainas, gaminti kai kuriuos produktus gali tapti nenaudinga, tų produktų gali apskritai nelikti. Kitu atveju, užfiksavus kainas, išnyks konkurencija ir kainos negalės mažėti. O kai yra konkurencija, kainų svyravimai dažniausiai veikia vartotojų naudai.

– Kas sustabdė valdžią nuo tokių ketinimų?

– Nauja Vyriausybė turbūt išsigando kaltinimų, kad siekis reguliuoti kainas yra noras grįžti prie socializmo. Ir tada valdžios atstovai pradėjo kalbėti, esą jie nėra regreso šalininkai ir nenori grįžti prie socializmo, jie tik nori patikrinti, kaip pasiskirsto pajamos gamintojų, perdirbėjų ir prekiautojų grandinėje. Kaip suprantu, po pastarojo ministro pasisakymo galbūt eksperimento būdu bus fiksuojamos kiaušinių kainos. Tačiau, panašu, jog ieškoma preteksto ir to nebedaryti.

Pavyzdys: teigiama, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje jau pradėtos „karpyti“ funkcijos, tačiau kol kas neaišku, ar dėl to pavyks realiai sutaupyti. Ž. Gedvilos/ BNS nuotr.

– Kaip manote, gal politikų atranka turėtų būti rimtesnė, nes juk nuo jų priimamų sprendimų priklauso valstybės funkcionavimas ir piliečių gerovė?

– Kažkada pusiau ironiškai su kolegomis kalbėjome, kad politikų veikla turėtų būti licencijuojama, jie turėtų to mokytis, paskui išlaikyti egzaminą, atlikti praktiką privačiame sektoriuje, kad tikrai žinotų, ką reiškia būti atsakingam, mokėti subalansuoti biudžetą. Privataus verslo patirties vertė ir yra ta, kad žmogus žino, jog negali išleisti daugiau nei uždirba. Pagal tai yra optimizuojamos funkcijos ir žmogiškieji ištekliai, tada sprendžiama, ar yra galimybė leisti darbuotojams atostogauti po du su puse mėnesio ar ne, ar verta skleisti iliuzijas apie keturių darbo dienų savaitę. O juk šita iliuzija labai klastinga, juolab darbo našumo per pastaruosius penkerius metus nepadidinome.

Nėra kada atsipūsti

– Tai ko mums dabar labiausiai reikia?

– Dabar reikia stengtis, kad kuo daugiau sukurtume, greitai augtume ir padidintume valstybės biudžetą. Dabar yra laikas kaip tik susitelkti, būti išradingesniems ir ištverti, nes iššūkių atsiranda vis naujesnių. Kiek žinau, ir Klaipėdos uosto įmonėms dėl sankcijų padarinių yra problemų, dar ne lengvi laikai. Šiuo metu kaip tik reikia budrumo ekonomikoje ir didesnių pastangų, o dabar kalbomis apie keturių darbo dienų savaitę siunčiamas signalas, kad laikas atsipūsti. Tam dar tikrai ne laikas.

– Gal viešojo sektoriaus darbuotojus tam tikra prasme demoralizuoja žinojimas, kad valstybės biudžete pinigų vis tiek bus, o jei jų pritrūks, pasiskolins?

– Šiemet bus kitaip. Ir premjeras, ir finansų ministras pažadėjo, kad biudžetas bus formuojamas nuliniu principu. Tai reiškia, kad visos viešosios įstaigos turės pagrįsti visą veiklą, jos reikalingumą, prioritetus. Tai gera idėja, bet jau šiandien turėjo būti siunčiamas signalas, kad būtų taupoma viskas, nes pinigų panaudojimo kontrolė bus labai rimta, kvestionuojamas kiekvienas euras. Suprantu, kad viešųjų įstaigų labai daug, ir ar Finansų ministerijos darbuotojai suspės sukontroliuoti jų poreikių pagrįstumą, sunku pasakyti.

– O kaip Valstybės kontrolės institucija?

– Tai yra puikus įrankis, bet ji tikrina tik post factum. Valstybės kontrolė turi parengusi labai daug gerų rekomendacijų, kaip efektyvinti valdymą. Jau šiandien viešosios įstaigos turi bendradarbiauti su valstybės kontrole. Tai padėtų jų veiklą apvalyti nuo nereikalingų išlaidų. Labai malonu būtų, kad darbuotojams ne iš viršaus kas nors lieptų taupyti, bet jie patys suprastų, jog šiandien ne laikas kai kurioms išlaidoms.

– Ar galite pateikti bent vieną tokį gerą viešojo sektoriaus pavyzdį?

– Ekonomikos ir inovacijų ministerija pradėjo „karpyti“ funkcijas, nežinau, ar dėl to kas nors sutaupyta, bet iš tų smulkmenų ir susidaro gyvenimo atsvara.