Įkvėpė anyta

Teisininkės darbe S. Rainienei trūko kūrybiškumo. „Tai supratau tik pabandžiusi austi. Išaudus pirmąją juostą, atsivėrė akys. Pamačiau, kiek daug grožio galima sukurti su paprasčiausiomis audimo staklėmis“, – šypsosi pašnekovė.

Lemtingas virsmas Simonos gyvenime įvyko 2017-ųjų sausį, gimus antrajam sūnui Tadui. Būdama motinystės atostogose, ji kūrė planus, kaip reikės suderinti darbą ir sūnų auginimą. Simona nenorėjo būti našta vyrui, pati siekė prisidėti prie šeimos biudžeto.

Mintis į galvą – o kodėl nepabandžius austi?! – atėjo netikėtai. Palinkusią prie staklių ji matydavo savo anytą, audžiančią plačias jubiliejines juostas vestuvėms, kitoms šventėms.

„Stebėdavau ją audžiant sodyboje Kaltanėnuose ir namuose, todėl paprašiau pamokyti“, – naujos veiklos pradžią prisimena S. Rainienė.

Simona tikina iš pradžių neturėjusi minčių iš to daryti verslą, nors suprato, kad Lietuvoje audėjų nedaug. Tiesiog norėjo išmokti austi juostas, kurių raštais, spalvomis žavėjosi.

„Netikėjau, kad man pavyks, nes iš pirmo žvilgsnio audimas atrodė labai sudėtingas amatas“, – prisipažįsta ji.

Kai pabandė, audimas, sako, tiesiog užbūrė, nors prireikė visų metų, kad siūlai nesipintų, juostų kraštai nebanguotų, o pirštai iš jaudulio nedrebėtų. Reikėjo daug kantrybės ir dar daugiau anytos konsultacijų. Telefonu siųsdavo savo darbų nuotraukas ir klausdavo, kur privėlė klaidų.

Stilingi: kai Simonos vyrams prireikia vienodų aksesuarų, ji gali austi per naktį, kad ryte išpuoštų savo brangiausius vienodomis varlikėmis ar kaklaraiščiais. / S. Rainienės asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau nei varlikės

Prabėgus beveik metams kasdienės praktikos ir eksperimentų prie staklių, Simona ėmė galvoti, kaip juostų audimą pritaikyti platesnėms reikmėms nei vien jubiliejai.

„Kadangi savo berniukus – Mantą ir Tadą – per šventes mėgdavau puošti vienodomis varlikėmis, kilo mintis, kad iš nuaustų juostų galėčiau pamėginti jas siūti“, – dalijasi S. Rainienė.

Kaip tarė, taip ir padarė: karpė juostas ir iš jų siuvo varlikes. Kai jų namuose Vilniuje jau kvaksėjo visas pulkas, ėmė sukti galvą, kaip jas realizuoti, o svarbiausia – kaip pavadinti savo veiklą. Prisiminė turinti gražią mergautinę pavardę – Saulytė. Taip gimė „Saulytės varlytės“, kurios, anot buvusios teisininkės, dabar yra tik maža jos audžiamo asortimento dalis. Be varlikių, Simona dar audžia kaklaraiščius, rankinių ir gitarų diržus, kelnių ir suknelių diržus, knygų skirtukus, raktų pakabukus, apyrankes ir, žinoma, tradicines juostas, skirtas vestuvėms, krikštynoms ar vardynoms.

Kiekvienos juostos specifika vis kitokia. Jei juostą audžia varlikei, jos blogoji pusė neturi rašto – tik geroji. Kiekvienas audinys reikalauja atitinkamų matmenų (ilgio, pločio), raštų, spalvų.

„Čia daug matematikos, skaičiavimų. Ypač tada, kai reikia užmesti siūlus ant staklių. Jas – ilgesnes ar trumpesnes – irgi renkuosi pagal audžiamą aksesuarą. Beje, visos mano staklės – vyro darytos, – didžiuodamasi sako Simona ir priduria, kad visi audimo įrankiai – taip pat Tomo rankų darbas. – Vyras perka medieną, sriegius, žino, kaip daiktas turi atrodyti, ir gamina, nors nėra medžio meistras.“

Kiek staklių Simona turi iš viso? Septynerias. Ir dar penkiolika mažyčių, skirtų kitiems mokyti.

Pagalba: visas audimo stakles Simonai padarė jos vyras Tomas, kurį žmona stengiasi įtraukti į savo veiklą. / S. Rainienės asmeninio archyvo nuotr.

Populiarus vestuvių aksesuaras

Nors šiandien S. Rainienė yra pati sau direktorė, ilsėtis nėra kada. Ypač vasarą, kai švenčiamos vestuvės, krikštynos.

„Grįžta vestuvių su pamergėmis ir pabroliais tradicija, – pastebi Simona. – Vyrams reikia vienodų varlikių arba kaklaraiščių, merginoms – austų dirželių suknelėms. Kai santuoka kuriama su kitataučiu, matyt, labai svarbu turėti bent kruopelytę lietuviškumo savo aprangoje.“

Vis dažniau nuotakos ar jaunikio mamos užsako nuausti plačią, bet trumpą tautinę juostą su jaunųjų vardais. Ją deda ant medinės lentelės, ant kurios būna ir duona su druska. Taip juosta įgauna tarsi simbolinę prasmę – viskas sujungiama meile ir pagarba lietuviškoms tradicijoms.

Dar viena populiari Simonos audžiamų juostų paskirtis – jaunųjų rankų surišimo ceremonijai. Tuomet dažniausiai audžia 4–5 cm pločio juostą su jaunųjų vardais, vestuvių data, ornamentais ar tiesiog visais šiais dalykais kartu.

„Dėliotis darbo grafiką ir intensyviau darbuotis pradedu jau nuo balandžio, kad vasarai visiems viską nuausti spėčiau“, – atvirauja audėja, vis dažniau pagalvojanti, kaip gera būtų turėti pagalbininkų.

Moterims, norinčioms išmokti austi, ji kartais veda edukacijas. „Jos ilgokos, išsitęsia per du šeštadienius, nes vien pasiruošti stakles, užsidėti siūlus yra didelis darbas“, – aiškina ir išduoda paslaptį, kad tarp norinčių įvaldyti audimo amatą pasitaiko ir vyrų. Tiesa, Simonos vyras žmonos edukacijose nedalyvauja, nes ir taip austi moka. Tik be rašto.

Sudėtingiausi – raidės ir skaičiai

Pradžioje, kai tik pradėjo austi, Simonos akys ir ausys reikalavo visiško susikaupimo. Negalėjo žiūrėti televizoriaus ar klausytis tinklalaidžių. Dabar, sako, jau yra tiek įgudusi, kad aplinka visiškai netrukdo.

„Nuo šių metų sausio ausdama įveikiau 520 valandų mokymo kursus apie dirbtinį intelektą. Žinias panaudoju prižiūrėdama savo elektroninę parduotuvę“, – džiaugiasi „Saulytės varlytės“ kūrėja.

Ar dirbdama išsyk kelis darbus nepridaro klaidų? Visko pasitaiko, bet kol juosta dar nenukirpta, jas galima ištaisyti. Taisymo procesas netrumpas – toks pats, kaip ir audimo, tiktai atbuline seka. Vis dėlto taisyti yra geriau, nei viską daryti iš naujo.

Lėčiausiai, anot Simonos, audžiasi tekstas – raidės ir skaičiai. Juos, kaip ir kai kuriuos raštus, ji pasibraižo ant popieriaus. Kitus įgudę pirštai audžia atmintinai.

Sudėtingesni raštai paprastai skirti plačioms juostoms. Jas austi moteris dažnai atidėlioja. Sako, darbas lėtas, nuobodus. Kur kas greičiau austi kaklaraiščius.

„Anksčiau, kai tik pradėjau austi, prie rašto prisiklijuodavau lipnų lapelį, kurį vis perdėdavau ties kiekviena eilute, kad nepamesčiau rašto“, – prisipažįsta S. Rainienė.

Dabar Simona jau gali drąsiai kaitalioti raštus, svarbu, kad ant staklių būtų vienodas rašto siūlų skaičius. Jai patinka austi tiek tradicinius lietuviškus raštus, tiek ir pačios sugalvotus. Jei turi laiko ir galimybių, labai mėgsta improvizuoti.

Mėgstamiausios: tradicinės lietuvių juostos skirstomos į pintas, vytas, rinktines, austas ir megztas. Simonai labiausiai patinka rinktinės –jų raštas išrenkamas rankomis. / S. Rainienės asmeninio archyvo nuotr.

Amatas išgyvena renesansą

Jau bus septyneri metai, kai „Saulytės varlytės“ yra pagrindinis Simonos darbas. Jo dėka buvusi teisininkė turi laisvesnį grafiką – gali pati vežioti savo sūnus į mokyklą, būrelius. Ar pasiilgsta buvusių pareigų? „Nebent kolektyvo, nes kartais darbas vienumoje irgi apkarsta“, – atvirauja.

Simona įsitikinusi, kad žmonės vis labiau vertina senąsias lietuvių tradicijas, kartu – ir senuosius lietuvių amatus. Kai tik pradėjo austi, važiuodavo su savo juostomis, varlikėmis į muges.

„Gerai pamenu, kaip kai kurie žmonės su pašaipa į jas žiūrėdavo, sakydo: „Ir kam šiais laikais jų reikia? Nebent per kokį jubiliejų dėl bajerio. Skaudu būdavo tai girdėti. Tiek darbo įdėta, o jiems, matote, bajeris“, – pasakoja Simona, kuriai po tokių patirčių nusvirdavo rankos.

Laimė, austi nemetė – išlaukė savo valandos, o dabar džiaugiasi, kad audimas išgyvena renesansą. Užsakymų žmonės pasiruošę laukti net po kelis mėnesius.

Žmonės ima ieškoti prasmės, savo šaknų, kurias visų pirma mato senosiose lietuvių tradicijose.

Kodėl tik dabar? Simona svarsto, kad kaltas čia galbūt vis greitėjantis gyvenimo tempas. „Žmonės ima ieškoti prasmės, savo šaknų, kurias visų pirma mato senosiose lietuvių tradicijose. Gaunu daug panašių žinučių, kad žmonės, gyvenantys užsienyje, nori turėti dalelę ko nors, kas primintų Lietuvą. Gal tas bėgimas, besaikis vartojimas, persisotinimas viskuo juos ir atveda prie pradžių pradžios?“ – svarsto S. Rainienė.

Vyrams – vienodos varlikės

Vyresnysis Simonos sūnus Mantas rudenį eis į septintą klasę. Beraštę juostą jis jau be drąsiai pats nusiaustų. „Stebiuosi, kad ir krašteliai jam išeina lygūs, gražūs. Kažkada buvo užsidegęs diržą nusiausti, bet pritrūko kantrybės. Užtai pasidarė fleitai dėklą“, – džiaugiasi mama.

Ar visi Rainių giminaičiai ir draugai juostomis apdalyti? Simona tikina, kad tikrai ne. Tik tie, kurie vertina šį amatą. „Juosta neturi būti stalčiaus papuošalas. Ją reikia nešioti“, – aiškina.

Visa Rainių šeima labai mėgsta puoštis vienodais aksesuarais. Tik, Simonos žodžiais tariant, galėtų turėti jų ir daugiau.

„Dažnai pagalvoju, kad turiu ne vieną sijoną ir suknelę, prie kurių labai derėtų austas dirželis, bet vis atidėlioju: kai nuausiu tą ir aną, tuomet galėsiu sau. Tačiau sau eilė taip ir neprieina“, – atsidūsta kūrėja, apie tai, kad šeimai reikia bendro aksesuaro, dažnai prisimenanti tik paskutinę dieną. Tuomet audžia naktį, o ryte vyrus papuošia naujomis vienodomis varlikėmis.

Kai prasideda mokslo metai, visada teikia pirmenybę vaikams, o prie staklių sėdasi tik radusi laisvą minutę.

Jei nori atostogauti su šeima – turi imti darbą kartu. „Šią vasarą važiavau prie jūros su penkeriomis staklėmis. O ką? Juk staklytės kaklaraiščiui austi tėra 98 cm ilgio. Įsitaisius paplūdimyje ant pleduko gal ir nelabai patogu austi, bet užtai galiu pabūti kartu su savo šeima“, – šypsosi.

Palaiko: nuo tada, kai Simona išmoko austi, jos vyras Tomas puošiasi tik žmonos austais aksesuarais. / S. Rainienės asmeninio archyvo nuotr.

Audimas – tarsi meditacija

Ar Simona įsivaizduoja savo verslą po penkerių metų? Taip toli į ateitį nežiūri. Tiki, kad ir toliau aus, gal net turės daugiau pagalbininkų.

Šiuo metu audėjai padeda jos mama Rita, kuri susiuva nuaustas varlikes, sužiūri, kokių prekių reikia nuvežti į „Amatų namus“ (Kaune, Laisvės alėjoje, esančioje suvenyrų parduotuvėje „Amatų namai“ ji turi nedidelę savo juostų ir kitų austų aksesuarų lentynėlę), tvarko buhalteriją. Vis dažniau vakarais į darbus įtraukia ir savo vyrą Tomą, ypač kai kalba pasisuka apie elektroninės parduotuvės atnaujinimus.

Moteris juokiasi, kad kai dirbo samdomą darbą, plušėti turėjo mažiau,  laisvo laisvo laiko likdavo daugiau, o dabar paros neužtenka. „Kai nori nebedirbti nuo aštuonių iki penkių, tai dirbi nuo septynių iki vidurnakčio“, – šmaikštauja, bet tvirtina, kad jai vis tiek šitaip kur kas geriau, nes gali suderinti motinystę, namų pareigas ir darbą.

Ką audėjai reiškia pats audimo procesas? Ar gali jį vadinti ne tik darbu, bet ir atgaiva širdžiai, meditacija? Anot S. Rainienės, audimas gali būti ir meditacija, bet tik tuomet, kai niekas netrukdo, neskubina, kai padai nuo užsakymų nesvyla. Tuomet visa galva pasineria į audimą, kuria naujus raštus, mėgaujasi procesu.

Simona yra bandžiusi ir kitus rankdarbius. Pavyzdžiui, mezgimą. Deja, sūnūs ir vyras šių jos pastangų neįvertino – net ir švelniausios merinosų vilnos megztiniai jiems pasirodė per šiurkštūs, nenorėjo nešioti.

Mokėsi rišti ir sodus, išbandė dar du audimo būdus: tarp pirštų pynė pintines juostas, vijo su kaladėlėmis. Nepatiko. Liko ištikima dabartinėms rinktinėms juostoms, kurias vadina mėgstamiausiomis.