ETNOLOGĖ: NUŠLUOTI KAPAI, GĖLĖS IR ŽVAKUTĖS REIKALINGI NE MIRUSIEMS, BET GYVIESIEMS

Sirvėtos regioniniame parke (Švenčionių raj. – aut. past.) įžiebiami deglai. „Šis atributas yra atsiradęs tarsi savaime“, – LNK žurnalistei sakė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyresnysis specialistas Marius Semaška.

Būrys entuziastų pasileidžia į naktinį žygį mitologiniu tako.

„Naktinė ekskursija. Kadangi ji naktinė, šįkart kalbėjome ne tiek apie mitologiją bendrai, o apie anapusinį pasaulį, sielos dalis ir panašius įdomius dalykus“, – sakė M. Semaška.

Takas veda į protėvių pasaulį, aplink apstu mitologinių veikėjų – akmeninių skulptūrų, o jose įkūnytos senosios lietuvių dievybės ir mitologinės būtybės.

„Daugelis galvoja, kad tai yra pasakos, pasakėlės vaikams. Bet galiu pasakyti iš patirties, jog žmonės tikrai nuoširdžiai domisi. Nori sužinoti vis daugiau ir daugiau“, – sakė M. Semaška.

Simboliška – toks žygis prieš pat Vėlines. „Su mitologija vėlių kultas yra labai susijęs, nes buvo manoma, kad vėlės padeda visuose ūkio darbuose. Būtent iš čia yra atėjęs rudens sambūrių paprotys.“, – sakė etnologas Libertas Klimka.

Etnologai sako: nors Vėlinės – apie mirtį, mirusiuosius ir perša liūdesį, tai – šventė. Nes prisimenami mirusieji, meldžiamasi, degamos žvakės.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Kiti prilygina su vėlių langeliais, žvaigždėmis , kurios nusileidžia ant žemės ir vėlėms nušviečia kelią pasižiūrėti, kokia dabar ta žemė. Jie paliko kitokią, tegul pasižvalgo, kokia yra dabar“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.

Įdomu ir tai, kad žvakės kapinėse pradėtos degti tik XIX a. Prieš tai buvo deginami laužai. Anksčiau į kapines buvo nešami ir apeiginiai valgiai, su mirusiais rengiamos bendros vaišės.

„Dzūkai yra išlaikę vadinamas „grikines babkas“, „šaltanosius“ – tai yra šermenų maistas. O jeigu už stalo sėdama, tai ir kopūstienė būdavo būtinai patiekiama, avienos patiekalai“, – Vėlinių valgius vardino L.Klimka.

Mes puikiai žinome, kad nefizinė substancija nevartoja fizinių dalykų.

„Kai kuriose primityvesnėse kultūrose iki šiol galvojama, kad galbūt vėles reikia pamaitinti žmonių maistu. Bet mes puikiai žinome, kad nefizinė substancija nevartoja fizinių dalykų“, – sakė G. Kadžytė.

Pasak etnologų, lietuviai anksčiau į mirtį žiūrėjo pagarbiau ir santūriau. Ir paminklas būdavo vienas visai giminei. Vėlinės dabar taip pat kitokios.

„Dabar daugiau materialioji, o ne dvasinė pusė akcentuojama. Ir dėl to apmaudu. Geriau savo vaikams ir anūkams papasakokime apie senelius, prosenelius, jų gerus darbus, charakterį“, – patarė L. Klimka.

Anot etnologų, gėlių jūra ir brangiausi granitai kapinėse – tik antraeilis dalykas.

„Nušluoti kapai, gėlės ir žvakutės reikalingi ne mirusiems, bet gyviesiems pasirodyti prieš gyvuosius. O mirusiems reikia maldos ir atminimo “, – sakė G. Kadžytė.

O kaip dėl persirengėlių, kurie vietoj susikaupimo renkasi triukšmingas linksmybes?

„Helovinas pas mus iki šiol yra pridėtinis dalykas. Kaip svetimą dalyką paėmė, nukopijavo. Kadaise buvo „beždžioniukų diskotekos“ – pažaidė, nusibodo. Dar buvo visokiausių – ateina iš kažkur, vėl išeina. Tai ir Helovinas yra holivudinė produkcija, ne senovės“, – įsitikinusi G. Kadžytė.

„Vėlinės tai yra laikotarpis, kai reiktų šiek tiek sustoti, nustoti skubėti, susimąstyti, kad galbūt esame neamžini šioje žemėje, kad viskas – laikina. Prisiminti artimuosius, kurių galbūt nėra šalia. Ir pasirūpinti tais, kurie vis dar yra šalia“, – palinkėjo M. Semaška.