Pradžia – vaikystėje
Lina pasakoja, kad bene seniausia jos namuose – drožtukų kolekcija, mat jos užuomazgos siekia dar vaikystę.
„Lankiau dailės mokyklą, tuomet tai buvo J. Naujalio vidurinė, o drožtukas buvo darbo priemonė. Į mano rankas pateko vienas įdomesnis, kitas, trečias – taip ir prasidėjo. Vėliau šis hobis buvo pamirštas, o į senatvę vėl sugalvojau drožtukus kolekcionuoti“, – šypsosi L. Ivanauskienė.
Kokie drožtukai patenka į jos kolekciją? Tie, kurie į drožtukus net nepanašūs – įvairių daiktų, gyvūnų miniatiūros. Dauguma jų – metaliniai, atrodo, lyg būtų pagaminti iš sendintos bronzos. Kai kurie – plastmasiniai.
Kolekcininkė dažniausiai jų ieško sendaikčių turgeliuose, internete. Kai kuriuos padovanojo ar parvežė lauktuvių draugai, artimieji, kai kuriuos, lankydamasi užsienio šalyse, nusipirko pati.
Pašnekovė pasakoja, kad savo hobiu ir kolegą užkrėtė. Kartą paprašė, kad parvežtų iš Klaipėdos vieną jos nusipirktą drožtuką. Kai pamatė – ir pats ėmė drožtukų ieškoti ir kolekcionuoti.
Lina dabar drožtukų pagal paskirtį nenaudoja, bet kai vasarą apsilanko anūkė, kuri mėgsta piešti, – leidžia pasinaudoti, tik stebi, kad padėtų atgal, kad nė vienas nepasimestų.
„Kiek drožtukų mano kolekcijoje? Sunku pasakyti, niekada tiksliai neskaičiavau. Manau, kokių 50 turėtų būti“, – sako moteris.
Primena močiutę
Dar viena Linos aistra kurį laiką buvo vintažinės sagės. „Dirbau vadybininke biure, tad dažniausiai rengdavausi švarkelį, bet būdavo nuobodu, kažko trūkdavo... Man patikdavo savo garderobą pagyvinti – įsisegi sagę, priderini prie jos šalikėlį, ir jau visai kitas vaizdas, – sako pašnekovė. – Tad ir pradėjau tas sages sendaikčiuose pirkti. Irgi labai įdomu buvo.“
Kaune tuomet pradėjo veikti bagažinių turgus, jame Lina nebrangiai nusipirko daug senų sagių. Paskui prasidėjo mainų manija internete – ten taip pat rasdavo nemažai sagių ir siųsdavosi.
„Dabar jau visai kita kaina būtų, nes jos vintažinės. Nustojau jas pirkti. Kartais, eidama į teatrą ar į svečius, vis dar pasipuošiu. Kol kas jos laukia savo laiko“, – sako pašnekovė.
Ji išduoda vis dažniau prisimenanti savo močiutę – visada pasipuošusią, pasitempusią, su manikiūru ir su šukuosena. Jau būdama garbaus amžiaus, kad ir namie su chalatu, bet po juo visada vilkėdavo šilkinę palaidinę ir segėdavo kokią nors gražią sagę.
„Gal nuo jos man persidavė ta trauka sagėms? – juokauja. – Gal kai jau būsiu visai senučiukė ir aš sages vėl segėsiu kasdien?“
Gausiausia kolekcija
Didžiausia ir įspūdingiausia Linos namuose – keramikinių kepimo formų kolekcija, rinkta beveik 30 metų.
„Prieš 30 metų persikraustėme į naują namą, kuriame, kaip tada buvo madinga, virtuvės, koridoriaus, laiptinės sienos buvo iškaltos medinėmis lentelėmis. Man tos sienos atrodė tokios nuobodžios, vis galvojau, kad reikia ant jų kažką pakabinti. Netoli tuomečių mūsų namų, Aleksote, buvo sendaikčių turgavietė, ir kartą joje nusipirkau keraminę kepimo formą. Bet grįžusi pakabinau ją ant sienos, ir man buvo labai gražu. O dar ir pas kaimyną buvau mačiusi panašių daiktų – jis kolekcionavo bavariško stiliaus pilkai mėlyną keramiką. Taip ir pradėjau rinkti tas keramikines kepimo formas“, – pasakoja pašnekovė.
Sako, pradžioje dar jas naudodavusi pagal paskirtį – pyragus kepdavo, želė tortus, šaltieną jose gamindavusi. O kai pamatė, kad jų galima nusipirkti labai įvairių spalvų, formų, raštų – ėmė kabinti ant sienų, komplektuoti pagal formas ar glazūros faktūrą, spalvas ir ieškoti vis kitokių. Per 30 metų sukaupė tų kepimo formų daugiau nei 100. Vyras net sakė, kad tuoj namo siena nuo tokio svorio nugrius, nes keramikos gaminiai gana sunkūs.
Ieško bendraminčių
Dauguma Linos kolekcijos eksponatų atkeliavo iš sendaikčių turgaviečių – tiek Lietuvoje, tiek viešėdama pas sūnų Airijoje į jas užsukdavo. Kai kurias kepimo formas, žinodami jos hobį, padovanojo artimieji, draugai, kaimynai, tik jiems kuo toliau, tuo sunkiau buvo rasti tokių, kurių Lina neturėtų.
„Aš ir pati ne kartą esu nusipirkusį tokią, kokią jau turiu – kai jų tiek daug, visko ir neprisimeni, – sako kolekcininkė. – Kartą Aleksoto turguje pas vieną moterį radau vokiečių ar olandų įmonės – dabar nepamenu – išleistą jų gaminamų keramikinių kepimo formų katalogą. Pavarčiau tą katalogą ir pradėjau vardyti: „Šitą visą seriją turiu, šitą – visą seriją, o štai šitos neturiu...“ „Oho, – sako man , – jūs tikriausiai net neįsivaizduojate, kokį turite turtą – žmonės ypač ieško tokių dalykų, jau sukomplektuotų serijomis.“
Dauguma kepimo formų, atsiradusių pašnekovės kolekcijoje, gamintos vokiečių, olandų, belgų įmonių, visos jos senovinės, nes dabar, anot moters, nebelabai jas kas ir gamina – gal nepopuliarios, o gal nebeveikia tos keramikos gamyklos.
Lina pasakoja ieškojusi, kas dar tokias kepimo formas Lietuvoje kolekcionuotų, bet taip ir nepavyko rasti. Viliasi, gal atsiras po šios publikacijos.
Renka ir darbovietėje
Naujausia Linos kolekcija įkurdinta jos biure. Padedama kolegų, moteris, dirbanti įmonėje, užsiimančia negabaritinių krovinių pervežimais, renka... automobilių, kuriais vežami negabaritiniai kroviniai, modelių ir jų krovinių kopijas.
„Mes vežame įvairią techniką, kaip aš sakau, viską, kam tinka platformos: visokią techniką, įvairius namus, akmenis, sveriančius 60–70 tonų, net tankus, tą žemsiurbę į Pabradės poligoną neseniai vežėme. Kartą vadovas nupirko kelis automobilių, su kokiais dirbame, modeliukus. Na, aš ir užsikabinau – dabar sendaikčiuose ieškau tų sunkiasvorių mašinų, kurias mes turime aikštelėje, modeliukų ir krovinių, kuriuos vežame, kopijų. Taip pat panaudoju savo kolekcijos eksponatus ir rinkodaros tikslais – kokį reklaminį vaizdelį sukuriu įmonei ar atvirutę švenčių proga. Per pastaruosius penkerius metus darbe sukaupiau nemažą kolekciją“, – išduoda nekolekcionuoti negalinti L. Ivanauskienė.
Naujausi komentarai