Aštriadančiai, su beisbolo lazdomis, mintantys arkliena, neįperkantys automobilio - tokį lietuvio stereotipą kuria užsienio režisieriai ir romanistai. Dabar dar ir žydšaudžiai - užtvirtino kanadietis novelistas.

Žiaurus ir įsiutęs

Šiemet į lietuvių kalbą išversta prieš porą metų išleista novelisto ir povandeninės archeologijos specialisto Davido Gibbinso knyga „Kryžiuočių auksas", kurioje nepašykštėta vietos ir lietuviams.

Romano pagrindiniams herojams koją kiša lietuvio, idėjinio nacių smogiko Andriaus Reksnio anūkas, pravarde Lokis. Blogio įsikūnijimas, nemalonios išvaizdos, brutalumu išsiskiriantis jaunuolis.

Štai kaip Lokis pristatomas skaitytojams: „Vyras priėjo prie kolonos, <...> kiek atidengdamas savo išblyškusį veidą ir siauras lūpas. Jam nuo akies iki smakro ėjo nelygus baltas randas. Lėtai pakėlęs kairę ranką prie veido, perbraukė smiliumi per randą, ėjusį nuo akies iki smakro, taip jis pratindavo save prie skausmo. Randą, dar būdamas vaikas, Lokis kirviu įsirėžė pats. Iš įsiūčio."

Lietuvis = savanoris nacis

Reksnių šeimos biografija vaizduojama itin šiurpiai: „SS-Sturmbannführer (Himlerio mobilieji mirties būriai - red. past.) Andrius Reksnys asmeniškai sunaikino 341 žydą. Paskutinių dviejų savaičių suma yra 32 108".

Rašoma, kad Andrius Reksnys į SS būrį esą įstojęs savo noru ir buvęs nacių fanatikas. Į žydų naikinimo egzekucijas kartu vesdavęsis ir šešerių sūnų Pėterį Reksnį. Pasakojama, kad mažasis tėvui per pertraukas tarp egzekucijų užtaisydavo ginklą, pats
smaginosi kankindamas ir vėliau žudydamas žydų vaikus.

Pasibaigus karui abu nenaudėliai pasitraukę į Meksiką, iš kur vadovavo narkotikų ir antikvarinių daiktų kontrabandai. Prie jų prisidėjo ir kraugerys anūkas Lokis.

Autorius neturi ką pasakyti

„Kauno diena" nesėkmingai bandė susisiekti su romano autoriumi ir išsiaiškinti, kaip gimė Andriaus Reksnio herojus. Į elektroninius laiškus D.Gibbinsas neatsakė.

Tad lieka neaišku, kodėl autorius nacio prototipą susiejo ne su vokiečiu, kaip būtų įprasta, o su lietuviu.

Galų gale ne taip jau svarbu, tikina Lietuvos įvaizdžio kūrėjai ir istorikai. Pastarieji patvirtina, jog lietuvių dalyvavimas žydų holokauste pagrįstas dokumentais, kaip ir vokiečių, tačiau niekas šiuolaikinių germanų nevadina žydšaudžiais. Kodėl tuomet turėtų ši etiketė prilipti ir visiems Lietuvos gyventojams?

Šalies įvaizdžio kūrėjai taip pat ramina, esą užuominos literatūroje apie mūsų tautą jokios žalos geram Lietuvos vardui nedaro.

 Jie pasauliui skelbė apie Lietuvą

1009 m. pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas. Tiesa, ne ypač maloniomis aplinkybėmis. Mat tąkart lietuvių proprotėviai nudėjo į mūsų žemę krikščionybę ir taiką nešusį vienuolį Šv.Brunoną. Kitais metais minėsime šio incidento tūkstantmetį.

1981-2004 m. Tomas Harisas parašė romanų seriją „Raudonasis drakonas", „Avinėlių tylėjimas", „Hanibalas" ir „Hanibalas: pradžia", kurių pagrindinis herojus - lietuvis Hanibalas Lekteris. Išgalvotas veikėjas pasižymi aukštu intelektu, yra kultūringas, rafinuotas, puikus psichiatras, tačiau ir serijinis žudikas, valgantis nudobtas aukas. Skaitę minėtus romanus arba matę jų ekranizacijas žiūrovai pamena Hanibalo egzekucijas. Keršydamas sesers žudikams vyras aukas pasmerkdavo lėtai mirčiai, o paskui jas... sukrimsdavo.

2001 m. JAV rašytojas Jonathanas Franzenas romane „Pataisos" Vilnių aprašė kaip miestą, nuolat kamuojamą maisto ir energijos stygiaus, valdomą nusikalstamų grupuočių. Esą Lietuvos sostinėje nuolat stinga anglių ir elektros, šaudoma iš pravažiuojančių automobilių, o iš bado valgoma arkliena. Knyga laimėjo JAV nacionalinį apdovanojimą.

2001 m. Holivudo aktorius ir režisierius Melas Gibsonas viename interviu išrėžė: „Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!" Frazė sukėlė skandalą, ir kaskart pasitaikius progai lietuviams ji primenama.

2002 m. Didžiosios Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC pranešė, kad Lietuva tiekia karines prekes Sudanui.

2004 m. Airijos laikraštis „Ireland of Sunday", leidžiamas pusės milijono egzempliorių tiražu, išspausdino skandalingą publikaciją apie Lietuvą. Joje skelbiama, kad mūsų šalyje klesti skurdas, Vilniuje žmonės dažniausiai važinėja „Lados" ir „Škodos" markės automobiliais, nes kitokių neįperka. Dar daugiau, esą lietuvių nekamuoja antsvoris, nes šie dėl mažų atlyginimų priversti į darbą vaikščioti pėsčiomis.

2007 m. Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis Deividas Kameronas išgarsėjo skėlęs pokštą apie „vienakojes lietuvių lesbietes". Vėliau politikui teko viešai atsiprašinėti.

2008 m. filme „Maiklo Kleitono sukurta tiesa" lietuvės merginos vaizduojamos prostitutėmis, kurios be jokių skrupulų tenkina klientų įgeidžius.

Laurynas Bučalis 
Vyriausybės komunikacijos departamento direktorius

Lietuvos paminėjimas kino filme ar literatūros kūrinyje jokios įtakos šalies įvaizdžiui neturi. Jį daugiausia formuoja televizija, laikraščiai, kitos informavimo priemonės ir turizmas.

Pavyzdžiui, jeigu užsienietis domisi krepšiniu, pasakys, kad Lietuva garsi laimėjimais krepšinio srityje.

Knygoje paminėtas Lietuvos vardas įdomiausias mums patiems. Mes perdėtai reaguojame į neigiamai pavaizduotus mūsų tautiečių prototipus ir patys imame eskaluoti šią temą. Manau, kad nereikėtų nė vienam filmui ar literatūros kūriniui, kuriame užsiminta ir apie lietuvius, teikti tiek daug reikšmės.