KRITIKUOJA NUOSTATĄ, KAD DĖL SEIMO NARIO KRATOS SPRĘSTŲ GENERALINIS PROKURORAS

Seimo teisininkai kritikuoja nuostatą, kad Seimo nario krata, taip pat krata ar poėmis jo darbo vietoje, automobilyje ir t.t. būtų leidžiami tik generalinio prokuroro sutikimu, kaip siūloma naujame įstatymo projekte dėl Seimo narių darbo sąlygų ir veiklos garantijų.

Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje pažymima, kad šiuo metu krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tad kyla klausimas, ar pritarus projekte esančiam siūlymui nebūtų nepagrįstai išplėstos generalinio prokuroro kompetencijos ribos.

„Be to, svarstytina, ar pritarus siūlomam įstatymo projektui, teisėsaugos institucijoms nebūtų sudarytos galimybės daryti poveikį Seimo nariams, tuo pačiu paveikti viso Seimo veiklą ir jo priimamus sprendimus“, – rašoma teisininkų išvadoje.

Seimo teisininkai savo išvadoje taip pat išsako nuomonę, kad iš viso „krata ir poėmis yra procesinės prievartos priemonės, kurių taikymas be Seimo sutikimo reikštų Seimo nario laisvės varžymą“.

„Konstitucija numato, kad Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo nario asmens neliečiamybė gali būti atimta tik Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka“, – pažymima išvadoje.

Seimo narių darbo sąlygų įstatymo projekte, be kitų klausimų, koreguojamos ir su parlamentarų imunitetu susijusios nuostatos, pvz., siūloma numatyti, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario veiklos gali tik generalinis prokuroras ar jo pareigas einantis pavaduotojas, o atliekant kratą Seime ar Seimo viešbutyje privalo dalyvauti parlamento pirmininkas arba vienas iš jo pavaduotojų.

Į įstatymą siūloma įrašyti išplėstą Konstitucijos normą dėl Seimo nario imuniteto. Pagal projektą, Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis tyčinį nusikaltimą (in flagranti), už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

Pastaroji nuostata irgi sulaukė teisininkų pastabų: anot išvados kyla abejonių, kaip ši nuostata galėtų būti taikoma praktikoje, nes užtikus Seimo narį, bedarantį nusikaltimą, abejotina, ar galima iš karto kvalifikuoti jo veiksmus bei nustatyti, kokia bausmė už tai numatyta.