– Papasakokite, apie ką jūsų knyga?

– Reikėtų ilgai pasakoti. Gal tik pasakysiu, kuo ji yra nauja, – tuo, kad grįžtame prie senų, prigimtinių bendravimo su šunimi metodų. Mes kviečiame grįžti prie tos kalbos, kurią gyvūnas supranta, nes jis negali nei knygos atsiversti, nei kompiuteryje panaršyti, kaip tai daro žmogus. Tai kaip jam tą žmogaus elgesį suprasti?

Šuo neklauso, tempia pavadį ir mes ieškome patarimų, ką daryti, gal specialų pavadį pirkti. Šuo loja – reikia antkaklio nuo lojimo. Šuo puola – žiūrime, kaip jį drausminti. Prisiperkame visokių įrankių ir bandome per tas priemones surasti ryšį su gyvūnu. Tačiau ryšys per pavadėlius ir antkaklius neužsimegs. Ryšys su gyvūnu užsimezga tiesiogiai bendraujant – kaip kadaise, kai nebuvo kompiuterių, specialių įrankių. Juk anksčiau žmogus gebėjo su gyvūnais susišnekėti: ėjo į medžioklę, vaikščiojo be pavadėlių, be antkaklių, nekaišiojo skanukų, žaisliukų po nosimi ir nebijojo, kad šuo pabėgs.

– Tačiau mes tai pamiršome?

– Ne, nepamiršome. Tiksliau, nebemokame gyvūnų suprasti. Jų kitoks mąstymas, jie kitaip bendradarbiauja, jų komunikacija kitokia nei žmonių. Gyvūnų komunikacija liko ta, kuri buvo dar tada, kai nesėdėdavome tiek prie kompiuterių ekranų. Mes žiūrėdavome vienas į kitą, bendraudavome ne tik žodžiais, ne tik tekstais, kuriuos dabar rašome, skaitome... Vartojame viską. Sąvokas, priemones, ir šunį pradedame vartoti. Tačiau jeigu pradėtume bendrauti tomis priemonėmis, kurios yra suprantamos gyvūnams: akimis, kūnu, galbūt atkurtume tą komunikavimą.

Viskas yra mumyse, reikia tik panaudoti. Tai labai paprasta. Gyvūnas viską skaito iš mūsų kūno kalbos: rankų, balso, emocijų. Jeigu einame su šunimi, pamatome kitą šunį ir išsigąstame, pavadį įtempiame, pradedame piktai kalbėti: „Negalima, fu, nepulk, ką darai?“, šuo tai priima kaip mūsų silpnumą, kaip baimę, kad gali įvykti susidūrimas, kad  bijome kito šuns. Jeigu žmogus bijo, tai ką reikia daryti? Reikia nuvyti priešą ir gelbėti šeimininką, nes jis bijo. Jei nebijotų, jis eitų ramiai, atleidęs pavadį ar išvis be pavadžio. Eitų savo keliu kartu su kitu šunimi.

Ir nei pulti ką nors reikia, nei nuo ko nors bėgti. Kiekvienas šuo tai supranta ir moka tai daryti. Tik žmogaus vaizduotėje viskas persivertę, daug baimių atsirado.

Atida: Mindaugas nuo mažens pastebėdavo kiekvieną sužeistą gyvūną ar paukštį; ką tik galėdavo, priglausdavo namuose. Šis ypatingas ryšys išaugo į norą profesionaliai gilintis į gyvūnų ir žmonių sąveiką. / M. Sėjūno asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šiandienės dresūros mokyklos, kur šuniukų mokymas paremtas skatinimu skanukais, elgiasi netinkamai?

– Dresūros mokyklose sako: užmegzkite ryšį per akis su skanukais. Aš irgi sakau. Šuniui reikia parodyti, ko aš iš jo noriu. Na, pradžioje galima su skanukais. Paskui atsisakau skanukų, nes, kaip elgtis, šuo jau supranta ir be skanukų. Skanukai nėra pagrindinis įrankis dresuojant. Jie yra kaip vairas. Tačiau jeigu šuo bijo, skanukai nepadės. Jeigu šuo nori žaisti, skanukai gali neveikti. Jeigu šuo nepatiria su šeimininku žaidimo, gaudymo, malonumo, jis sugalvos sau kitų veiklų. Ar tai reiškia, kad mes turime šunį su skanukais prisirišti ir šlifuoti šaligatvius?

Tačiau čia ne dresūros mokyklų problema. Jeigu žmogus apsilanko ten kartą per savaitę, dresuotojas visko jam neišaiškins. Žmogus pats turi išmokti susikalbėti su savo augintiniu.

Dažnas įsivaizduoja, kad dresūra yra tai, dėl ko šuo klauso ir būna prie žmogaus. Tačiau jeigu ji prievartinė, gyvūnui tai neteikia džiaugsmo. Nekreipiame dėmesio į tai, kaip būname su šuniu: kaip valgome, sėdime, miegame. Jeigu šunį visą laiką vejame nuo stalo, nuo lovos, iš kambario, jis jaučiasi atstumtas, tad nesistebėkime, kad paskui kviečiamas neateina. Jei šuo visu kūnu rodo, kad nori dėmesio, mes jį atstumiame ar nereaguojame. Tačiau pradėjęs loti šuo sulaukia dėmesio ir supranta, kad tik taip besielgdamas gali jo sulaukti, todėl taip elgiasi vėl ir vėl.

Reikia šunį matyti, girdėti, atliepti – tai komunikavimas, o ne komandavimas. Turi būti lygiavertis susitarimas, turime vieni kitus girdėti. Dresūra turi vykti kiekvieną dieną. Kiekvieną rytą prabundi, atsimerki, pamatai šunį, kuris į tave žiūri, ir viskas – vėl bendrauji su juo. Tai yra dresūra.

Kviečiame grįžti prie tos kalbos, kurią gyvūnas supranta, nes jis negali nei knygos atsiversti, nei kompiuteryje panaršyti.

– Klaida tikėtis, kad nueisi į dresūros mokyklą, apsilankysi dešimtyje pamokų ir jau mokėsi bendrauti su savo šuniu?

– Žinoma! Dresūros aikštelėje tik parodo bendravimo principus, o toliau – kasdienis bendravimas su šunimi.

Reikia suprasti, kad komanda šuniui tėra kūno pozicija, kurią jis išmoksta. Visa kita – kaip šuo suvokia pasaulį, kaip jis jį mato. O jis  mato savaip. Jeigu bijo – neveiks nei komanda, nei skanukas. Niekas neveiks.

Turime suprasti, kad šuo mąsto: jis suvokia pasaulį, vertę, laimę, džiaugsmą, meilę, bet kitaip nei žmogus. Tą jo kitoniškumą turime suprasti, nes šuo nesupranta mūsų kalbos. Turime pasistengti tą jų kalbą išmokti.

Mes, žmonės, išveisėme daug naujų šunų veislių: ir grybų ieškotojų, ir paukščių gaudytojų, ir tinklų traukėjų, bet iš principo šuo yra tas pats vilkas arba laukinis šuo, kuris kažkada išėjo iš miško ir atėjo pas žmogų. Jis pats atėjo pas mus – tai vienintelis gyvūnas, kuris pats atėjo. Žmogus pradėjo su juo bendrauti, davė mėsos, ir jie pradėjo vaikščioti kartu: medžioti, slėptis, sėlinti, būti kartu... Šuo, kaip dabar sakoma, nenusiraudavo, nes jeigu nusiraus, tai žmogus daugiau neis su juo medžioti. Todėl šuo buvo kartu. Ir ne vienas – daug šunų būdavo. Saugodavo žmogų. Žmogus atsidėkodamas suteikdavo saugumą ir jį pamaitindavo. Taip jie – dvi skirtingos rūšys – bendravo 30 tūkst. metų. Be prievartos, susitardami.

Dabar mes pradėjome manyti, kad jie neklauso, nori peštis, todėl juos būtina drausminti, barti. Na, tokia neteisybė gyvūno atžvilgiu. Jie tikrai nesutverti tam, kad neklausytų. Jie sutverti klausyti, įsiteikti žmogui ir  stengiasi viską daryti dėl mūsų.

Apie visa tai toje knygoje mes ir pasakojame, pateikiame faktų ir pavyzdžių.

Patirtis: Argas prisidėjo prie savo šeimininko knygos „Didysis šuns šeimininko vadovas“; joje aprašyta daug bendrų patirčių. / M. Sėjūno asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek prie knygos rašymo prisidėjo jūsų šuo Argas?

– Argas prisidėjo daug, knygoje yra nemažai jo patirčių. Jis – vadinamasis eksperimentinis šuo. Yra žinoma, kad gyvūnai kopijuoja žmogų ir vienas kitą. Jie turi veidrodinius neuronus ir geba kopijuoti žmogaus elgesį, judesius, vienas kito judesius, prisitaiko prie jų, supranta iš kūno kalbos, kas vyksta. Argas kopijuoja mane, supranta, ką reikia daryti, ir daro.

– Jeigu paklausčiau jūsų, koks yra Argas, kaip jį galėtumėte apibūdinti?

– Jis yra mano partneris. Mes ir dirbame, ir mokomės kartu. Atliekame praktiką ir turbūt toliau dirbsime labai rimtus darbus kaniterapijos srityje. Taip, jis yra partneris. Ir tai ne epitetas – čia tiesiog faktas.

– Partneris ir draugas? Jūsų santykiuose nėra statuso šeimininkas ir pavaldinys?

– Ne. Čia kaip vilkų šeimoje – vadinasi horizontalioji lyderystė. Lyderis yra ne tas, kuris nurodinėja. Lyderis yra tas, kuris gina ir saugo.

Manęs kartais klausia, kaip Argas reaguoja į kitus šunis? Jis reaguoja taip, kaip mes kartu sutariame, kaip aš pasakau. Jeigu sutariame, kad mes praeiname, tai ir praeiname. Nesvarbu, ar tai šuo, ar karvė, ar dramblys. Jeigu mus užpuola kas nors, tai aš – lyderis – ginu, jam nereikia tuo užsiimti. Jeigu esu lyderis, aš turiu rūpintis saugumu.

Tačiau mes planuojame išplėsti savo gaują – šeimą, tad mūsų bus daugiau. Darbui reikia didesnės gaujos. Mes studijuojame kaniterapiją podiplominėse studijose ir dirbsime toliau šioje srityje. Tad dar bent vienas šuo mūsų šeimoje atsiras.

– Ar gaują papildys dar vienas dobermenas?

– Tikriausiai ne. Tai bus mažesnis šuo.

– Man iki šiol neteko matyti dobermanų veislės kaniterapinio šuns...

– Tai turbūt ir nebuvo Lietuvoje. Mitas, kad dobermanų veislės šunys agresyvūs. Jei šuo nori kažką sužaloti ar sunaikinti, tai nenormalu. Normalus šuo visų pirma turi būti socialus gyvūnas.

Tam, kad Argas galėtų dirbti su vaikais, jam teko išlaikyti egzaminus. Austrijoje jis išlaikė europinį bazinio paklusnumo testą. Lietuvoje Argas puikiai išlaikė LSMU terapijos tarnybos egzaminą.

Aš jau šešti metai mokausi LSMU, studijuoju gyvūno ir žmogaus sąveiką, dar mokausi podiplominėse studijose, tad man kaniterapijos kryptis žinoma profesionaliai. Dirbame ir su italais kaniterapijos profesionalais, kurie jau keletą metų atvažiuoja į seminarus, konferencijas. Jie ir pasiūlė Argą šiai veiklai – čia ne aš nei iš šio, nei iš to susigalvojau. Jie pamatė, kad jis labai rūpinasi ir vaikais, ir suaugusiaisiais, pastebi, kam negera, ir ramina, guodžia ar kviečia žaisti. Jis visiems pakelia nuotaiką, tad labai tinka šiai veiklai.

Italai turi net 40 metų patirtį gyvūnų terapijos srityje. Ten dirbama su daugybe gyvūnų, ne tik šunimis. Mes tik dabar pradedame šią veiklą.

Gyvūnų terapija – atskira tema. Šuo pats negydo. Gydo medikai, specialistai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichiatrai, žodžiu, tai komandinis darbas. Sudaromi kaniterapijos planai atsižvelgiant į konkretų žmogų: didelis šuo vieniems tinka, kitiems – ne, jiems reikia mažiuko, vieniems reikia ramaus, kitiems – aktyvesnio. Viskas priklauso nuo konkretaus klinikinio atvejo.

Pradėjau domėtis kaniterapija 2015 m. 2016-aisiais jau kreipėmės dėl įstatymo, kuris reguliuotų šią veiklą ir paspartintų tiek šunų asistentų, tiek kaniterapinių šunų atsiradimą.

M. Sėjūno asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl ėmėte gilintis į gyvūnų ir žmonių sąveiką, o sulaukęs 50 metų įstojote į LSMU?

– Nuo mažų dienų tempdavau namo visus, ką rasdavau kieme, – kiekvieną išmestą, sužeistą gyvūną ar paukštį. Net ir vėžlį, kurį kažkas per daug niurkė ir kankino. Mūsų bute buvo toks mini zoologijos sodas. Tėvams teko tai kęsti. Jie, matyt, dėl visko ir bus kalti, nes tą polinkį ir skatino.

Daugiabučio laiptinės kaimynai ne visada ištverdavo mano gyvūnijos pasaulį – buvo prie durų piketuoti susirinkę, nes vieną dieną šuo labai kaukė koridoriuje. Vieną vasarą dvi poros balandžių išperėjo balandžiukus, o šie užaugo, gyveno pas mus trečio aukšto balkone ir, kaip suprantate, dergė. Kai kaimynai surengė maištą, teko balkoną tinklu uždengti.

Tad gyvūnai man visada buvo artima tema. Studijuoti LSMU prieš šešerius metus pradėjau todėl, kad mokslas visada yra gerai: treniruoji smegenis, gauni žinių apie tai, ko nesuvoki ar ką žinojai tik iš nuogirdų. Sakyčiau, vienas malonumas gilintis į tai, kas patinka, kas įdomu.