Prasmingas pavadinimas

I. Milaševičiūtės balsas skamba linksmai. Savo veiklą, senų baldų atnaujinimą, ji irgi pavadino labai nuotaikingai – „Meška po stogu“. Paklausta, kodėl „meška“, mini dvi priežastis.

„Pirma, dar mokyklos laikais mane visi vadino „Meškiu“, nes turėjau įvairių paveikslų su meškomis kolekciją. Antra, gyvenu Telšiuose, Žemaitijoje, o, kaip žinoma, žemaičių herbe pavaizduota meška“, – aiškina ji.

34-erių moteris mini ir trečią priežastį. Sako, kad meška yra toks didelis ir išvaizdus gyvūnas, kuris tiesiog negali likti nepastebėtas. Tas pats ir su jos atnaujinamais baldais – jei ko imasi, stengiasi dirbti taip, kad darbas pats už save kalbėtų.

Rūpi baldai su istorija

Po mokyklos Irena įgijo interjero dizainerės specialybę ir kelerius metus kūrė interjerus. Paskui, pasakoja, prireikė baldų jos pačios namams. Kadangi baldai su istorija pasirodė kur kas įdomesni už naujus, pabandė keletą įsigyti ir juos atnaujinti.

Procesas sudomino. „Panorau įrodyti sau ir kitiems, kad žodis „senas“ dar nereiškia, jog bevertis. Panorau parodyti, kad modernumas gali puikiai derėti su autentika“, – dalijasi savo vizija.

Tokių minčių įkvėpta ėmė naršyti po internetą, žiūrėti vaizdo įrašus, tyrinėti interneto erdvėje naujai atgimusių baldų nuotraukas. Informacijos ir vaizdinės medžiagos buvo tiek, kad vos spėjo viską dėtis galvon. Reikėjo tik vieno – praktikos. Tai ir darė. Naujino baldus sau, draugams. Ilgainiui šie ėmė įkalbinėti, kad Irena susikurtų feisbuko puslapį ir savo veiklą išplėstų už gimtųjų Telšių. „Kai susikūriau feisbuko puslapį ir viešai pasiskelbiau, kad renovuoju senus baldus, atsirado pirmieji klientai. Ir taip vieni po kitų… Dabar neturiu laiko ką nors sau daryti. Visi mano baldai, kuriuos kažkada buvau parsigabenusi perdaryti, riogso sandėliuke ir laukia savo eilės“, – šypsosi pašnekovė.

Pareiškimas: šių dienų baldai su ištrupėjusiomis medžio drožlėmis Irenos nedomina, o štai senolių sandėliukuose paslėptos indaujos – kas kita. / I. Milaševičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Sodelyje įsirengė dirbtuves

Baldų atnaujinimu Irena susidomėjo prieš gerą dešimtmetį. Lietuvoje, tikina, tuo metu dar nebuvo mados atnaujinti kokį seną močiutės baldą.

„Stebėjau internete, kaip tai vyksta, nes Amerikoje žmonės tai jau darė, o jų idėja – ne mesti, bet suteikti daiktui antrą šansą – man labai patiko“, – dalijasi savo veiklos priešistorija Irena, už kelių kilometrų nuo Telšių, sodelyje, apsuptame beržynais ir kūdromis, įsirengusi nedideles dirbtuves. Vadina šią vietą jaukia idile, kurią papildo paukščių čiulbėjimai ir varlių choras.

Dar viena moters aistra – čia esantys gėlynai, tad kai pavargsta darbuotis su šlifuokliu, gali išeiti pasivaikščioti po gamtą ar suleisti rankas į žemę – pasikapstyti gėlynuose.

Pabandžiusi atnaujinti pirmuosius baldus, savamokslė susidūrė su iššūkiais. Pirmiausia – nerado tinkamų dažų. Jų buvo Amerikoje, Anglijoje, bet ne Lietuvoje.

„Mūsų parduotuvės turėjo standartinių dažų, skirtų durims, staktoms. Apie dažus vandens pagrindu tuo metu galėjai tik pasvajoti“, – prisimena ji ir sako, kad šiandien priemonių baldams atnaujinti – nuo dažų, glaistų iki specialių įrankių – yra gausybė. Be to, kasmet atsiranda vis naujų, vis geresnių, tad tik turėk noro ir pinigų tomis naujovėmis pasinaudoti.

Darbas su paslaptimi

Paklausta, su kokiais baldais jai lengviau dirbti, – kietaisiais ar minkštaisiais, – Irena susimąsto.

„Kiekvienas atvejis individualus. Įdomiausia mano darbe turbūt yra tai, kad jis labai paslaptingas. Gavęs seną baldą niekada iš pirmo žvilgsnio nežinai, ko iš jo tikėtis, ir tik tuomet, kai imi lįsti giliau, daug kas pasimato. Dažnai po keliais aliejinių dažų sluoksniais slypi tikrasis lobis – gražiausias medis“, – susižavėjimo kupinu balsu pasakoja I. Milaševičiūtė.

Anot jos, norint įminti baldo paslaptį, išvysti jo dvasią, pirmiausia reikia jį gerai nušveisti, pašalinti senus dažus. Tik viską švariai nuvalius galima judėti toliau ir minti kitas jo paslaptis.

Vis dėlto sutinka, kad su korpusiniais baldais paprasčiau. Minkštieji baldai reikalauja daugiau švelnumo, kruopštumo, nes medžiagos turi dailiai gulėti, negali likti raukšlių.

Visas sudėtingumas prasideda tada, kai reikia išsaugoti baldo dvasią, kitaip sakant, autentiką.

„Tarkime, žmogus gavo senelių palikimą – ąžuolinius tarpukario baldus. Tuomet negali naudoti šiuolaikinių glaistų, varžtų. Turi ieškoti, kas geriausiai atitiktų tą laikmetį. Nors jau turiu savus kanalus, bet paieškos dažnai vis tiek užtrunka“, – šypsosi Irena ir giria senuosius baldų meistrus. Jų kūriniams net 100 metų – ne riba: užtenka baldui padaryti bent mažiausią kosmetinį remontą ir vėl atrodo kaip naujas.

Ar į Irenos baldų ligoninę atvyksta pacientų iš šių dienų baldų pramonės? Irena tikina, kad tokie baldai su ištrupėjusiomis medžio drožlėmis ir išklypusiomis durelėmis jos nedomina.

„Tai remontas, o ne kūryba. Man įdomiau sename balde įžvelgti vertę. Priderinti jį prie šiuolaikinės erdvės, o drauge išlaikyti jo autentiką“, – aiškina ji.

Netikėta: ardydama šį supamąjį krėslą, jo viduje Irena rado vaikišką paltuką ir kelnes – vaikiški drabužėliai buvo panaudoti kaip paminkštinimas. / I. Milaševičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Be šlifuoklio – nė iš vietos

Pagrindinis įrankis, be kurio niekaip neišsiversi atnaujindamas baldus, – elektrinis šlifuoklis. Ekscentriniu ir kampiniu šlifuokliais interjero dizainerė lengviau pašalina senus dažų, lakų sluoksnius. Jei reikėtų viską daryti rankiniu būdu, būtų sunku, gal net ir neįmanoma. Kartais, sako, šlifuokliai nepadeda, tuomet naudoja cheminius preparatus.

Ne mažesni pagalbininkai atnaujinant baldus yra grandikliai, įvairaus rupumo švitrinis popierius. Taip pat – volelis ir teptukas, nors Irenai labiau patinka purkšti dažus arba laką. Taip išvengia namudinio įvaizdžio, o baldų paviršiai būna glotnesni.

„Dažnai sulaukiu žmonių žinučių per mesendžerį. Jie prašo pakonsultuoti, kaip atnaujinti vieną ar kitą baldą namų sąlygomis, kokias priemones, įrankius naudoti. Visada jiems atsakau“, – negaili dalytis patarimais telšiškė, kuriai norisi, kad kuo daugiau senų, bet gerų baldų gautų antrą šansą.

Kalbamės, kad tai, ką daro ji, yra dar viena tvarumo forma – žinių dalijimasis vietoj vartojimo skatinimo. Irena tiki, kad atnaujinti galima ne tik baldą, bet ir santykį su juo. Vertinti daiktą ne tik už jo funkciją, bet ir už istoriją.

Ne kartą esame girdėję frazę „pradėkime nuo savęs“. Irena tai daro. „Meška po stogu“ – jos tvirtas atsakymas globalioms problemoms, kad siekdami reikšmingų pokyčių aplinkoje turime pradėti nuo savęs. Kartais užtenka vienos dienos ir naujam gyvenimui pabunda ne tik medis, bet ir mūsų požiūris.

Reikia sveikatos ir jėgos

Moteris neneigia, kad jos pasirinkta veikla – ne iš lengvųjų. Daug dulkių, nosį riečiančių kvapų. Todėl visada, kai dirba, naudoja respiratorių, o šlifuodama šlifuoklį jungia prie dulkių siurblio. „Gal triukšmo ir daugiau, bet užtai dulkių mažiau“, – juokiasi ji.

Irena įsitikinusi, kad labiausiai sveikatai atsiliepia ne dulkės ir ne kvapai, o monotoniškas judesys dažant ar šlifuojant.

„Juk dirbu iš esmės viena ranka, kurią dar veikia šlifuoklio vibracija. Ilgiau padirbusi jaučiu, kad turiu ir petį, ir riešą. Dar nugarą“, – pokštauja Irena ir prisipažįsta, kad po tokių darbų norisi kelių dienų atostogų.

Kaip atsigauna, pailsi? Anot I. Milaševičiūtės, toli niekur nebėga. Džiaugiasi, kad jos dirbtuvės netoli gamtos, tad gali bet kada į mišką pasivaikščioti išeiti. Viena ar su šuneliu, kuris mielai stebi šeimininkės darbą.

Patinka ir sodelyje padirbėti. „Bus koks pora metų, kai labai susidomėjau gėlėmis, tik bėda, kad šįmet mano gėlynus užvaldė paparčiai. Reikės ieškoti informacijos, kaip vėl pusiausvyrą tarp augalų įvesti“, – aiškina.

Paklausta, ką daro, kai vienam ar kitam baldui prireikia vyriškos jėgos, Irena nesutrinka. Sako, kad dirba viena, o per laiką, stumdydama ir kilnodama baldus, daugiau jėgos įgavo.

Dažniausiai žmonės baldus jai atveža tiesiai į dirbtuves. Paskui pasiima. Auksarankė stebisi, kad garsas apie „Mešką po stogu“ jau pasiekė ne tik aplinkinius Žemaitijos miestus, bet ir Vilnių, Kauną.

Panorau įrodyti sau ir kitiems, kad žodis „senas“ dar nereiškia, jog bevertis. Panorau parodyti, kad modernumas gali puikiai derėti su autentika.

„Stebiuosi, kad iš šių miestų pas mane atvyksta daugiausia žmonių. Važiuoja per visą Lietuvą, kad paliktų man, pavyzdžiui, seną indaują ar komodą. Sunkūs tie baldai, pajudinti galiu tik užsikėlusi ant pakylų su ratukais“, – pasakoja Irena.

Sėkmė įkvepia

Istorijų apie vieno ar kito baldo gyvenimą Irena retai kada išgirsta, nes daugumą jų žmonės perka internetu. Įdomiausi būna senelių, prosenelių baldai, atitekę vaikaičiams kaip palikimas. Nors, sako, su jais daugiausia darbo.

Štai šimtametė ąžuolinė indauja ilgus metus tarnavo kaip namų puošmena, buvo funkcionalus baldas, bet, pasikeitus madoms, buvo ištremta į tvartą. Kuriam laikui joje apsigyveno traktorių detalės. Laimei, indaujos paveldėtojams šovė į galvą mintis, kad galima reanimuoti seną baldą.

„Kadangi sąlygos indaujai buvo nepalankios, jos stipriai pažeidė medį. Kas buvo remontuojama – sutvarkiau, ką buvo įmanoma pakeisti – pakeičiau. Dabar ąžuolinė indauja vėl gyvena antrą gyvenimą ir puošia naujus namus. Kartais taip ir jaučiuosi, kad seną baldą prikeliu naujam gyvenimui“, – prisipažįsta pašnekovė.

Ji tikina: kad senas baldas vėl gyventų, reikia atiduoti nemažai savo vidinės energijos, bet būtent tas galutinis rezultatas ir motyvuoja tolesniems darbams. Kai atrodo, kad nieko sudėtingesnio dar neatnaujino, tada koks nors naujas baldo projektas ima ir nustebina.

Kaskart, gavusi gaivinti vieną ar kitą tarpukario baldą, interjero dizainerė negali atsigėrėti baldininkų meistriškumu, medžiagų kokybe.

„Dažniausiai tokie baldai būdavo gaminami ne iš medžio lukšto ar drožlių plokštės, bet iš ąžuolo masyvo. Absoliutus rankų darbas“, – susižavėjimo kupinu žvilgsniu Irena rodo nuotraukas.

Radybos: ardydama šių fotelių gobeleną, viduje rado dar vieną audinį. Ardydama antrą jų sluoksnį, savo nuostabai, rado ir trečią! / I. Milaševičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Su iššūkiais – įdomiau

Irena yra buvusi ir „Art Deco“ muziejuje Kaune. Prisipažįsta, kad patyrė tikrą kelionę laiku. Pati art deco stiliaus baldų renovuoti gauna nedaug.

„Pas mane dažniau patenka tokie, kurie gaminti pagal tą pačią art deco stilistiką, bet jau sovietmečiu. Tik jų kokybės nepalyginsi su tarpukario“, – apgailestauja ji.

Paklausta nuomonės apie šių dienų masinės gamybos baldus, Irena atvira. Sako, kad yra visokių. Jei kaina didesnė, tikėtina, kad ir kokybė bus geresnė. Jei pigūs – nenustebkite, jei bus vienkartiniai. „Sovietmečio baldai atlaikė 60–70 metų, o dabartiniai? Matysime. Nors šiandien daug kalbame apie tvarumą, antrą šansą, bet didžioji dauguma žmonių dėl to nesuka sau galvos: tiesiog pakeičia atsibodusį baldą nauju, ir viskas. Anksčiau, deficito laikais, baldų nebuvo į ką keisti. Gal dėl to ir žmonės labiau juos saugodavo?“ – svarsto interjero dizainerė ir prisimena juokingą nutikimą. Sovietmečiu žmonės ne tik turėdavo vienodus baldus, bet ir grindis ta pačia spalva dažydavo – tokia ryškiai ruda: pasirinkimo didelio juk nebuvo. Įdomiausia, kad net baldų iš vietos nepatraukdavo – aplinkui apdažydavo.

„Yra tekę reanimuoti vieną komodą, kuri buvo išlupta iš grindų su visais tais rudų dažų sluoksniais. Juokėmės su klientu, kad su tiek sluoksnių dažų ta komoda tiesiog įaugo į namų grindis“, – pasakoja ji.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria? Pasak baldų atnaujintojos, sunkiausia šiandien rasti reikiamo medžio likučių, kai prisieina ką nors perklijuoti, pataisyti. Parduotuvėse medžio lukštai parduodami dideliais kiekiais, o jai kosmetiniam baldo remontui užtenka, švelniai tariant, šiukšlyčių.

„Dėl ąžuolo, riešuto lukštų dar nedidelės problemos, bet kur rasti raudonmedžio lukšto, kuris šiais laikais nelabai madingas?“ – klausia ir tuoj pat atsako, kad tenka eiti per baldininkus ir ieškoti.