Susipurtyti ir ruoštis

Dar vakar galvojau, kad esu pasirengusi galimai ekstremaliai situacijai, o po specialių mokymų supratau: deja, ne. Nors pagrindinius dalykus apie šeimos planą, išvykimo krepšį ir kt. žinau, esame aptarę tai su šeima, bet supratau – neturiu elementarių kasdienių įpročių, kurie mane išgelbėtų atėjus dienai X, įgūdžių.

Panašiai galvojo ir kiti kolegos, kurie po „Kauno dienos“ organizuotų pasirengimo ekstremalioms situacijoms mokymų neslėpė pasėto nerimo. Gerai, kad tas nerimas ir atsirado. Mokymus vedęs Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Mokymų ir nekinetinių operacijų centro instruktorius Gediminas Armonavičius akcentavo: reikia 20 proc. paranojos ir plano B.

„Tie 20 proc. paranojos mums turėtų priminti, kad galbūt ne visada suksimės įprastu voverės rate principu. Kad gali ateiti diena X, kai mūsų galvose tūnanti vidinė voverė bus išblokšta iš rato. Kad tokiu atveju nesustingtume iš siaubo, nepamestume galvos, o veiktume ramiai ir apgalvotai, nes būtume to išmokę, reikia ruoštis jau dabar“, – pabrėžė jis.

Akcentas: anot G. Armonavičiaus, Rusija investuoja milijardus priemonėms mus paveikti taip, kad būtume pažeidžiami. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pasak instruktoriaus, turime išsiugdyti įgūdį.

„Izraelis, Suomija yra pavyzdžiai, kaip turime gyventi, – būti pasirengę. Tada nebus baisu, bus stipri ekonomika, nes piliečiai bus saugūs ir stiprūs. Priešas visomis priemonėmis, penktomis kolonomis stengsis, kad civiliai nepradėtų šitaip mąstyti. Pats geriausias taikinys – nepasiruošę, bailūs ir nepasitikintys civiliai“, – sako G. Armonavičius.

Vis dar gerai gyvename, neturime itin stiprių patirčių. X dienų yra buvę, bet žmonės jų nepajuto arba pajuto tik tam tikrose vietose. Kiti turi tam tikros patirties – iš giminių, praeities, mato istorines tendencijas, dar kitus paveikia priešiškos jėgos dezinformacija – esą karo, visuomenės destabilizacijos grėsmė išgalvota, žiniasklaida tik sėja paniką. G. Armonavičiaus vertinimu, žmonių atsainumą veikia Rusijos skleidžiama dezinformacija ir pačių žmonių požiūris.

„Nemanau, kad žmonės nepasiruošę ar bijo, bet, sakyčiau, netiki. Mes per 30 metų gyvename savo burbule ir netikime, kad Europoje gali įvykti kas nors grėsmingo. Viskas vyksta už 400 km, o mes vis dar netikime. Psichologiškai tai blogai, bet gera žinia, kad žmonės susirenka, gilinasi, klausosi ir pradeda formuoti minimalius įgūdžius“, – priešo tikslą paveikti mūsų sąmonę, pasėti nepasitikėjimą valdžia, žiniasklaida pabrėžia G. Armonavičius.

Tiesa, ruošdamiesi ekstremalioms situacijoms, neturime galvoti tik apie karą – atsargų gali prireikti ir įvairių gamtos stichijų metu, nutikus kitų nelaimių.

Ar žinau, kaip elgčiausi atsidūrusi ekstremalioje situacijoje? Ar stresas nebūtų tas veiksnys, kuris visą mano teorinį pasiruošimą ištaškytų į šipulius? Atsakymo nėra, nė vienas nežinome, kaip elgsimės paveikti streso, bet logikos ir ramybės veiksmuose gali būti mažoka, tad nutariau pasikartoti pirmosios pagalbos pagrindus, išgyvenimo įgūdžius, dar kartą su šeima sudaryti savo planą, kaip elgtumės susiklosčius tam tikroms situacijoms.

Išgyvenimo ABC

Visi gyvename įprastu dienos ritmu, turime įprastą dienos rutiną. Keliamės, geriame kavą, pusryčiaujame, vežame vaikus į darželius, mokyklą, bėgame į darbą, tada – vėl kava, kolegos, pietūs, susitikimai, darbo dienos pabaiga, vėl lekiame vaikų, prieš grįždami namo stabtelime prie parduotuvės nusipirkti maisto, vakarienė, filmas, knyga, miegas.

Rusija investuoja milijardus į tai, kad šis bėgančios voverės ratas mūsų galvoje suktųsi, tikėtume, kad visada taip ir bus, nekiltų noras nė galvoti apie tai, kad, atėjus dienai X, ši rutina sugrius. Kas tada? Sąmyšis, lakstymas, ruošimasis tam, kam jau reikėjo būti pasiruošus.

Naudinga: iš anksto sudėta kuprinė esant reikalui leis greičiau susiruošti išvykti. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Turime formuotis įpročius, kurie bus labai svarbūs atėjus dienai X. Pirmiausia – jau dabar susiformuokite įprotį turėti degalų nuvažiuoti 1 tūkst. km. Nelaukite, kol automobilyje užsidegs raudona lemputė. Visada važiuokite apypilniu baku, dar turėkita 20–30 l degalų namuose. Taip dieną X, kai nepasiruošęs pilietis važiuos į degalinę, mušis dėl 5 l degalų ir praras savo brangiausią laiką, jūs pasieksite namus, vaikus, tėvus. Laikas svarbus išgyvenimui“, – pabrėžė G. Armonavičius.

Jei dar nekirba 20 proc. paranojos, galite pamėginti pagalvoti, kad, nutikus ekstremaliai situacijai, pagalbos nesulauktumėte. Man padėjo. Taip lengviau suprasti, ką reikia būti pasiruošus. Įsivaizduokite, kad likote vieni savo namų ūkyje – nebėra nei degalinių, nei vaistinių, nėra elektros, ryšio priemonės neveikia. Žinoma, karo ar nelaimės atveju ligoninės veiktų, tačiau pagalbos reikėtų tūkstančiams, o valstybės ištekliai – ne begaliniai.

„Įsivaizduokite, ekstremalios situacijos metu persipjovei pirštą ir skambini greitajai, kad sustabdytų kraujavimą. Būna tokių atvejų. Tačiau greitoji tave pastatys į 150 vietą. Jei nesusistabdysi kraujavimo, kad ir kaip ciniškai skambėtų, mirsi dėl piršto įpjovimo. Pagalvokime, kur greitoji važiuos pirmiau – pas žmogų, kuriam nutraukta koja, ar pas tą, kuris įsipjovė pirštą? Taigi. Ekstremalių situacijų metu labai svarbu neapkrauti sistemos“, – pažymėjo G. Armonavičius.

Du punktus jau pakartojome – svarbu benzinas ir pirmoji pagalba. Tiesa, dar ir vaistinėlė mūsų išvykimo krepšyje. Nereikia vaistų prisipirkti metams, svarbu, kad užtektų mėnesiui. Per mėnesį sistema turėtų stabilizuotis, o pasiruošęs žmogus leistų medikams teikti pagalbą tiems, kurie tikrai negali savimi pasirūpinti, yra sunkiai sužeisti, jiems būtia palaikyti gyvybines funkcijas.

Trečia – asmens ir nuosavybės dokumentai. Nuskenuoti asmens dokumentai ir elektroninės nuosavybės dokumentų versijos turėtų būti patalpinti internete taip, kad visi šeimos nariai galėtų juos pasiekti. Reikėtų turėti ir popierinius nuosavybės dokumentų išrašus, jei internetas neveiktų arba būtų sunaikintos tam tikros duomenų bazės, juos laminuoti, kad nepaveiktų drėgmė. Pasirūpinkime ir asmens dokumentų popierinėmis kopijomis.

Veikti – jau dabar

Vienas iš Sausio 13-osios 1991 m. simbolių – Eglės Bučelytės veidas LRT ekrane ir nutrūkusi transliacija, kai kolaborantai įsiveržė į TV studiją. Mintis, kad liekame be įprastų informacijos šaltinių, mobiliųjų telefonų, šiandien sunkiai įsivaizduojama, bet atėjus dienai X – reali.

Senas močiutės laikų tipo radijo imtuvas, veikiantis su baterijomis, nuo šiandien turėtų būti kiekvienuose namuose. Tokių yra pirkti. Jis bus mūsų ryšys su pasauliu, jei kitokie ryšiai nutrūks. Periodiškai reikėtų pasitikrinti, ar radijo elementai nepasenę. Idealu, jei tas radijas būtų dar ir su prožektoriumi.

Blogiausia, ką dieną X galėtume padaryti, – karštligiškai įsimetus daiktų ir maisto lėkti link Suvalkų koridoriaus. G. Armonavičius įspėjo: tas 60 km pasienio su Lenkija ruoželis, įsiterpęs tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos, ne tik kad užsikimš: ten, greičiausiai, visų jau lauks tie, nuo kurių bėgame. Šaulys rekomenduoja kantriai sulaukti informacijos apie saugius koridorius ir tada trauktis. Galbūt palankiausia bus šiaurės vakarų kryptis?

Žinoma, reikalingiausia informacija apie tai, kaip pasirengti ekstremaliai situacijai, yra Lietuvos pasirengimo ekstremalioms situacijoms interneto svetainėje LT72.lt.

„Nepakaks paskaityti patarimus LT72.lt, reikia ugdyti įgūdžius, –  mokymų metu kartojo G. Armonavičius. – Kiekviena šeima, organizacija, bendruomenė, užuot tiesiog šiaip rengusi piknikėlius, gali pasikviesti šaulių grupę pasišnekėti – kad ir į tą patį piknikėlį, pagilinti žinias. Rašytinė informacija veikia, bet ji neduos rezultato, kol žmonės to praktiškai neišbandys. Jei niekada iš tabletės nekūrei laužo, tai stresinėje situacijoje jo tikrai neįkursi. Yra puiki organizacija – LŠS. Susimoki 20 eurų metinį mokestį ir, kiek turi laiko, tiek jo skiri LŠS, eini į mokymus ir ugdaisi įgūdžius.“

Be to, šauliai kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos veda pilietinio pasipriešinimo ir atsparumo hibridinėms grėsmėms mokymus visuomenei. Daugiau apie tai ir kursų grafikai: www.svarbiospamokos.lt. Viskas tam, kad atskirtume priešo pastangas išlaikyti mus bėgančios voverės rate ir kad mokėtume tas savo voveres pristabdyti.

LŠS Mokymų ir nekinetinių operacijų centro specialistai taip pat veda pilietinio pasipriešinimo mokymus įvairiose Lietuvos vietose, gali organizuoti pirmosios medicinos pagalbos mokymus taktinėje aplinkoje. Net ir Vilniaus knygų mugėje antrus metus iš eilės į šaulių stendą užsukę piliečiai galėjo pasimokyti pirmosios medicinos pagalbos bazinių dalykų, sužinoti, kas turi būti išvykimo krepšyje, pasimokyti valdyti droną su dronų simuliatoriumi. Tokius pat užsiėmimus šiemet šauliai rengė ir žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi...".

Šauliai visoje Lietuvoje dalyvauja įvairiuose renginiuose, miestų ir miestelių šventėse su tokiais pristatymais, vyksta į įvairias įstaigas, įmones, organizacijas pristatyti išvykimo krepšį, paaiškinti, kodėl jis reikalingas ir pan. Vis dėlto pagrindinis akcentas – ruoštis pačiam, ugdyti įgūdžius.

Galimybė: siekiant padėti pasiruošti dienai X, LŠS nariai rengia mokymus, tarp jų – trijų dienų mokymus devintokams, kurių metu šie realiai prisiliečia prie pasirengimo ekstremalioms situacijoms; įvairios stovyklos, mokymai vyksta ir jauniesiems šauliams. LŠS archyvo nuotr.

Šaulių veikla

LŠS yra dvi didžiausios kategorijos: jaunieji šauliai ir suaugę šauliai. Daugiau nei 6 tūkst. jaunųjų šaulių yra moksleiviai. Nuo aštuoniolikos metų jie pereina į suaugusių šaulių kategoriją.

„Koviniai šauliai gali skirti pakankamai daug laiko kariniam pasirengimui, intensyviai dalyvauti pratybose. LŠS vado įsakymu jie priskiriami prie Lietuvos kariuomenės vienetų ir kartu su jais vykdo bendrą karinį rengimą. Tokių šaulių yra daugiau kaip 500. Karo padėties metu jie automatiškai taptų ginkluotųjų pajėgų sudėtine dalimi ir vykdytų užduotis, apibrėžtas valstybės gynybos plane“, – ką dieną X veiktų šauliai, paaiškina LŠS Komunikacijos skyriaus vadovė Aušra Garnienė.

Komendantinio ginkluotojo pasipriešinimo šauliai taikos metu mokosi, o karo metu remtų karo komendantą: užtikrintų teritorijos kontrolę, objektų apsaugą ir gynybą, teiktų paramą valstybės institucijoms, prisidėdami prie komendanto valandos užtikrinimo. Jie taip pat yra ginkluoti, tačiau mažiau laiko skiria kariniam rengimui.

„Prisidėti prie šaulių veiklos galima ir be ginklo. Trečiasis suaugusių šaulių pogrupis yra specializuoti šauliai, turintys tam tikrų įgūdžių ir galintys teikti logistinę, inžinerinę, kibernetinio saugumo, informacinių operacijų, bepiločių orlaivių ar kitą paramą ir taip būti naudingi ne tik Lietuvos kariuomenei, bet ir kitoms valstybės institucijoms, pavyzdžiui, policijai ar pasieniečiams, – tęsia A. Garnienė. – Ketvirtoji kategorija – neginkluotojo pilietinio pasipriešinimo šauliai. Kai kare kovoja vienas kariuomenės karys, dešimt jam padeda: užtikrina pastogę, rūpinasi maistu, drabužių skalbimu ir kitais būtinai dalykais.“

Pašnekovė pabrėžia: turime būti pasirengę pasirūpinti savimi ir netapti našta kitam. LŠS veiklos ras kiekvienas pagal savo pomėgius, turimas žinias ir įgūdžius, o svarbiausia – tuos įgūdžius tobulins.

Galėsime pasimokyti iš devintokų

LŠS rengia trijų dienų Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą (PGĮK) devintų klasių moksleiviams šalies mokyklose. Jo metu mokoma, kaip elgtis stichinių nelaimių ar branduolinės avarijos atveju, kilus kariniam konfliktui ir kitose kritinėse situacijose.

Po šių kursų mokinukai jau žino – svarbu neišsigąsti, nesutrikti. Taip, tikėtina, ir nenutiks, nes po šių kursų jie jau moka pasirūpinti savimi ir padėti artimiesiems. Šie kursai tampa pamatu ekstremaliose situacijose reikiamiems įgūdžiams formuoti.

„Tai ne tik sausos teorinės žinios, bet ir praktiniai įgūdžiai, kaip, ištikus nelaimei, pasirūpinti savimi, šalia esančiu žmogumi ir savo Tėvyne Lietuva. Mokymais visose šalies mokyklose rūpinasi LŠS. Kursą veda šauliai, kariai savanoriai, atsargos ir profesinės karo tarnybos kariai – jie tai daro laisvu nuo tarnybos metu“, – šaulių pagalbą šviečiant visuomenę mini A. Garnienė.

Tris kurso dienas jaunuoliai mokosi, kaip elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei ir sveikatai ekstremalių situacijų atveju, išgyvenimo lauko sąlygomis pagrindų, pvz., kaip įkurti laužą, įsirengti pastogę, suteikti pirmąją pagalbą ištikus nelaimei ir kitų įgūdžių, kurie gali praversti ir kasdieniame gyvenime.

Devintokai supažindinami su įvairia ekipuote, išmoksta, kaip reikėtų paruošti sausą davinį, užsimaskuoti, apsirengti ar saugiai naudotis ginklu, jeigu iškiltų būtinybė, įgyja topografijos žinių.

Šį kursą baigę devintokai dažnai nori gilinti įgytas žinias ir tobulėti. Moksleiviai tai gali daryti prisijungdami prie jaunųjų šaulių būrelių. Kokybišką ir turiningą užimtumą 11–18 metų vaikams ir jaunuoliams LŠS organizuoja kone 250 jaunųjų šaulių būrelių visoje Lietuvoje.

2023–2024 mokslo metais PGĮK išklausė 50 proc. devintokų. Šiais mokslo metais šis kursas vedamas visiems Lietuvos devintų klasių moksleiviams (visose 604 šalies mokyklose, kur, rugsėjo mėnesio duomenimis, devintose klasėse mokėsi 31 196 vaikai).