RUSUS SUGRAUDINO LIETUVIŲ PASIAUKOJIMAS

Tarp šį mėnesį į Lietuvą grįžusių "Misija Sibiras 2016" dalyvių – du visiškai skirtingas patirtis tokiose misijose turintys kauniečiai – Simonas Jazavita ir Arnoldas Fokas.

"Vasaros be Sibiro jau neįsivaizduoju. Einu dvigubų atostogų. Pusę praleidžiu Sibire, pusę – su šeima ", – atskleidė misijai vadovavęs A.Fokas. Jis Sibire tremtinių kapavietes tvarkė jau aštuntą kartą, tuo metu S.Jazavitai tai buvo pirmoji išvyka. 25-erių kauniečiui istorija – ir hobis, ir darbas. Kauno miesto muziejuje dirbantis jaunas vyras turi istorijos bakalauro ir magistro diplomus, o šiuo metu siekia istorijos daktaro laipsnio.

Simonas Jazavita

Minčių dalyvauti misijoje kilo jau pernai, tačiau tada buvau suplanavęs įvairių veiklų ir nepavyko išvykti. Šiemet galutinai susidėliojau visas mintis – norėjosi save išbandyti istorijoje ne tik teoriškai, bet ir dalyvauti praktiškai, pabandyti surasti bendraminčių, kuriems taip pat aktualu įamžinti svarbius istorijos momentus. Norėjosi sau atsakyti į daug klausimų. Darbuodamiesi kapinėse vietiniams žmonėms mes formavome gerą įvaizdį tiek apie mus pačius, tiek apie Lietuvą apskritai. Grįžę į Lietuvą ir lankydami mokyklas mes formuojame įvaizdį, kad savo istorija domėtis gali ir smagus, šiuolaikiškas jaunimas, kuriam yra svarbu sava tapatybė. Nenorime, kad žmonės galvotų, jog dėl tremtinių tik vienas kitas senjoras nueina nubraukti ašarą, norime parodyti, kad rimtus dalykus galima padaryti su meile ir vietomis kartais netgi su humoru.

Tai labai įdomi patirtis, kaip istorikui. Aišku, apie Rusiją kiekvienas Lietuvis žino daug iš žiniasklaidos, tėvų, senelių pasakojimų. Neišvengiamai esi susidaręs nuomonę, tad buvo įdomu, kiek ta nuomonė bus pateisinta, o kiek tai tėra mitai. Vis dėlto lieku prie to žinomo štampo, kad "Rusijos protu nesuprasi". Tai kontrastų šalis, joje gali rasti visko, tuo ji yra labai įdomi. Taip pat ir bendraujant su vietiniais: iš pradžių buvo jaučiamas nepasitikėjimas, atstumo laikymasis, bet kai pavyko perlaužti ledus, dauguma žmonių į mūsų pusę atsigręžė, galiausiai talkino, padėjo. Nors pirmą dieną Igarkoje atėję į viešbutį pamatėme vietinių veidus žiūrinčius su dideliu nepasitikėjimu, kadangi tai izoliuotas miestelis, tarsi sala žemyne, atskirta nuo išorinio pasaulio. Ten atvyksta rusai pamedžioti, pažvejoti, tačiau užsienio svečių nelabai užklysta. Rusai apie Lietuvą savo televizijose girdi ne pačius gražiausius žodžius, todėl pamatę mus su trispalvėmis juostelėmis, herbais, natūraliai sunerimo: "Ką jie ten tose kapinėse darys?" Vėliau nuėjo gandas, žmonės pamatė, ką mes darome, pabendravo. Buvo tokių, kurie užsukę į kapines nubraukė ašarą, sakydami: "Jūs atvažiavote 5 000 km sutvarkyti net ne savo giminaičių kapų, o mes savo tėvų kapų niekada nenuvažiuojame aplankyti." Mūsų darbas tikrai sulaukė dėmesio, net pats Igarkos meras buvo atvažiavęs vėlai vakare. Jam Arnoldas aprodė kapines, tada jis dar prisėdo prie laužo. Jis sėdėjo iki 1 val. nakties, kalbėjo apie Igarkos gyvenimą, žmones.

Arnoldas Fokas

Mano pirmoji ekspedicija buvo 2007 m. Pasirodė labai įdomu, domėjausi istorija. Dar būdamas paauglys perskaičiau daugybę tremtinių prisiminimų ir jie man padarė didelį įspūdį, pačiam norėjosi nuvažiuoti į tas vietas ir išgyventi dalį to, ką jie išgyveno. 2007 m. man pavyko tai pasiekti ir taip įsijaučiau, kad paskui dalyvavau daugybėje pristatymų, surengiau vieną kitą fotografijų parodą, parodžiau iniciatyvą ir organizatoriai atkreipė dėmesį, pakvietė padirbėti daugiau su šiuo projektu. Pamenu 1989-uosius, kai visa Lietuva sutiko grįžusius tremtinių palaikus. Atsimenu, tai buvo pats Sąjūdžio sujudimas. Būtent 1989 m. liepos 28 d. Kėdainių oro uoste nusileido lėktuvas su 120 tremtinių palaikais iš Igarkos. Pagarba tiems žmonėms, nes jie savo giminaičius iškasinėjo iš įšalo.

Buvo galvojančiųjų, kad į ekspediciją turėtų važiuoti vien istorikai, tačiau tai yra nelogiška, nes ekspedicijos tikslai ir prasmė – kur kas platesni, tai yra daugiau žinios skleidimas, ne tik sutvarkymas ir užfiksavimas. Mums labai svarbu užmegzti ryšį tarp tremtinių ir jaunų žmonių. Tremtiniai dažniausiai turi ką papasakoti, tačiau kartų skirtumas, skirtingai vartojami terminai, skirtingai dėliojami akcentai viską apsunkina. Jaunimo dažnai nepritraukia vyresnių žmonių pasakojimai, nebent tai būtų jų seneliai ar artimieji, tačiau kai ekspedicijos dalyviai grįžta su savo emocijomis, pabendravę su tremtiniais, iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi mokiniai mokyklose nuščiuvę klauso, nes jiems iš tikrųjų yra įdomu.

Grįžę į Lietuvą pradėjome lankyti tremtinius, nes dar nemažai žmonių yra likusių gyvų. Nuo rugsėjo prasidės pristatymai mokyklose, bibliotekose, bendruomenių centruose. Bus ką veikti.