Atsivertus vieno populiariausių skelbimų portalo puslapį su darbo skelbimais, apėmė svetimos gėdos jausmas. Šiame kaip ir daugelyje kitų interneto puslapių skelbimai nėra moderuojami ir pranešimo savininkui paliekama teisė pasirinkti skelbimo tekstą bei tai, kokią informaciją norima paskelbti.

Neapleidžia nuojauta, kad darbdavių požiūris yra toks: "Darbuotojas turėtų džiaugtis, kad turi darbą." Nors statistiškai bedarbių kiekis kiekvienais metais vis traukiasi, tačiau, dėl emigracijos nenumaldomai mažėjant darbingų lietuvių skaičiui, nevertėtų labai džiūgauti. Darbdaviai nesukdami galvos deda abejotinos kokybės skelbimus, kuriose daugybė gramatinių, kalbos kultūros ar logikos klaidų bei diskriminacijos lyties atžvilgiu. Dažnu atveju tiesiog ignoruojamas faktas, kad egzistuoja lietuviškos raidės.

Norėčiau pasidalyti iškalbingiausiomis ištraukomis iš darbo skelbimų, iliustruojančiomis darbdavių požiūrį į skelbimų pateikimą. Kalba netaisyta, naudojamos tik viešai prieinamos tikslios citatos iš skelbimų.

Klaidų galima rasti daugumoje skelbimų, pateikiu tik porą pavyzdžių, padėsiančių geriau susidaryti bendrą vaizdą. Darbdaviai reikalauja gerų lietuvių kalbos žinių, tačiau patys tuo pasigirti dažniausiai negali:

"Geros lietuvių, rūsų ir anglų kalbų žinios".

"Kadangi isskirtines vyrtuves restoranas, klijentai arbatos negaili:)"

"Galima pradeti dirbti nuo jums priimtinos datos iki rugpjucio 30 d arba ilgesnem laikotarpiui"

"Rasant elek. laiska nepamirskite nurodyti tikslias datas tuo paciu koki darba pasirinkote bei kuris miestas darbuo jums reikalingas"

"Norintys papildomai užsidirbti reikalingi padavėjai banketams."

"Naujai kavinei nuo liepos vidurio ir kai kurioms pozicijoms darba galime pasiulyti dabar iskart - teirautis telefonu".

"Administratorei .... Bare vkarineje pamainoje pilnu etatu."

"Siulome pastovu ir sezonini darbarba."

"Taip pat reikalinas barmenas, barmene, padavejos dirbti tik savaitgaliais penktadieni, sestadieni, sekmadieni arba tik sestadieni, sekmadieni arba penktadieni ir sestadieni.ir galime siulyti darba tik sekmadieniui."

"Baras randasi Eiguliuose."

Regis dauguma darbdavių gana atsainiai žiūri į būsimųjų darbuotojų paiešką. Labiausiai liūdinantis dalykas yra tai, kad skelbimuose įprasta, jog "laiku mokamas atlyginimas" tapo pranašumu, o ne savaime suprantama, įstatymais nustatyta norma. Stebina ir keisti darbdavių reikalavimai, neretai prasilenkiantys su logika, bei pernelyg familiari skelbimų forma:

"Mes siūlome laiku mokamą atlyginimą su visomis socialinėmis garantijomis.""

"Mokancius zongliruoti ar rodyti barmeno gudrybes, priimdami i darba suteiksime pirmenybe ir didesni atlygi."

"Į pokalbius kviesime tik reikalavimus atitinkančius kandidatus :)"

"Pagrindinis darbas - tobulai ruošti sulčių kokteilius, su plačia šypsena ir maloniai bendrauti su klientais, bare jaustis kaip savo namuose :)."

"Mokėjimas greitai ir maloniai, bei greitai aptarnauti žmones."

"Vieni kitiems padedam, visada bendraujame su šypsena veide."

"Ieškome žmonių, kurie yra kruopštūs, kūrybingi, linksmi, bei laimingi."

"Teisingo požiūrio, kuris būtų orientuotas į svečią ir jo interesus, o ne valandų atidirbinėjimą ... Atlyginimas nuo 3 € už atliktą darbą."

"Nesant tuo metu darbo, mielai siūlome užsiimti laisva veikla : mokytis, skaityti . ar net snausti :)"

Situacijos absurdiškumą iliustruoja ir skelbimai, primygtinai reikalaujantys prisegti nuotraukas bei ieškantys išskirtinai vyriškos ar moteriškos lyties kandidatų darbui, kuris niekaip negalėtų būti kategorizuojamas pagal asmens lytį.

Ar gali būti, kad šios tendencijos yra pastebimos ne tik JAV, tačiau ir mūsų pačių kieme?

Kas paklausiausia Kaune?

Pažvelkime į tendencijas Kauno regione: Kauno teritorinės darbo biržos 2016 m. I ketvirčio duomenimis, aptarnavimo ir prekybos sričių darbuotojų paklausa išaugo, palyginti su tuo pačiu 2015 m. laikotarpiu. Nesumažėjo ir nekvalifikuoto darbo paklausa.

Aptarnavimo srities bei prekybos darbuotojų pasiūla ir paklausa yra trečia pagal dydį Kaune. Ji nusileidžia nekvalifikuotam darbui, kvalifikuotiems darbininkams ir amatininkams, tačiau, turint omenyje, kad į aptarnavimo sritį dažnai priimami darbuotojai be patirties ir kvalifikacijos, jaunam žmogui, ieškančiam darbo, – prognozės įsidarbinti aptarnavimo srityje visai neblogos.

Akivaizdu, kad didžiausia tikimybė susirasti darbą – būtent šioje sferoje, ši sritis ne tik viena didžiausių, tačiau ir dinamiškiausia. Barmenų ir padavėjų žmogiškieji ištekliai yra nuolat atsinaujinantys, tarsi kokia darbo rinkos saulės energetika. Lietuvoje vis dar gana kreivai žiūrima į vyresnio amžiaus barmenus ar padavėjus, todėl dažniausiai šio pobūdžio darbas yra tik trumpa ir laikina stotelė jauniems žmonėms, ieškanties oraus ir garbingo darbo. Kita vertus, daugumoje pažangių ES šalių į darbuotojus, ne vieną dešimtį metų dirbančius tokį darbą žvelgiama su pagarba, jie vertinami kaip lojalūs savo srities specialistai, turintys didžiulį žinių ir patirties bagažą.

Padavėjo duona

Daugumai nepriklausomoje ar jau beveik nepriklausomoje Lietuvoje gimusių asmenų yra tekę padirbėti aptarnavimo srityje. Nesvarbu, ar tai būtų padėklo nešiojimas restorane, ar drumsto stipraus alaus bokalo įliejimas ūsuotam dėdei, senamiesčio bare, ar bandymas įsiūlyti kosmetikos priemonių pro šalį skubantiems žmonėms didžiuosiuose prekybos centruose. Šie ir panašūs darbai yra tokie, kuriuos įmanoma suderinti su studijomis, nereikalaujantys ypatingo fizinio pasirengimo, aukštos kvalifikacijos, didelės darbo patirties, už kuriuos gaunamos santykinai neblogos pajamoss, visiškai pakankamas jaunam, vaikų neturinčiam žmogui.

Barmeno specialybė dėl sugebėjimo betarpiškai bendrauti su klientais, stiprios psichologijos, kruopštumo ir didelio žinių bagažo neretai romantizuojama. Prie to prisideda ir stereotipas, kad barmenai – labai populiarūs tarp damų. Vis dėlto nėra paprasta preciziškai paruošti krūvą kokteilių, klausantis įkaušusio kliento postringavimų apie tai, kaip smarkiai pašlijo jo santykiai su sūnumi, ir stengiantis palinksėti tada, kai to reikalauja mandagumas. Kaip sakė Tomo Cruise’o personažas filme "Kokteilis": "Barmenai yra darbininkų klasės aristokratai."

Reikalinga abipusė pagarba

Aptarnavimo srityje kalbinti darbuotojai kaip vieną šios srities sunkumų akcentavo maitinimo įstaigų svečių neadekvatumą: dažnai demonstruojama nepagarba padavėjams, stinga elementaraus etiketo supratimo, nesuvokiama, kaip reikėtų elgtis viešojo maitinimo įstaigose.

Savaime suprantama – kiekvienas žmogus nuo pat gimimo yra didelis egocentrikas, tačiau reikėtų suvokti, kaip elgtis viešumoje. Viešoje vietoje reikėtų gerbti aplinkinius, jų teisę į ramybę ir privatumą, žinoma, vertinti ir asmenis, kurie jums atneša maistą, tačiau pagarba turėtų būti abipusė. Dažnai aptarnaujantysis personalas leidžia asmeniniam gyvenimui atsispindėti darbe, taip užkraudamas rūpesčius ant niekuo dėtų svečių pečių. Dažna personalo kaita taip pat nekelia paslaugų kokybės.

Viešai žinomos paslaptys

Teko bendrauti ir pačiam darbuotis su asmenimis, ne vienus metus dirbančiais paslaugų ir aptarnavimo sferoje. Tiek su vienoje barikadų pusėje esančiais darbuotojais, tiek su administracija ir darbdaviais. Deja, galiu pripažinti, kad darbuotojų išnaudojimas yra kasdienybė ir viešai žinoma paslaptis. Dažniausiai darbuotojams nesumokama už šventines dienas, naktines valandas, nesuteikiamas darbui reikalingas inventorius, darbuotojai įdarbinami 0,5 ar 0,75 etato, tačiau dirba po 12–14 val., o likusi atlyginimo dalis vis dar mokama vokeliuose, arba nemokama visai, ir su darbuotoju atsisveikinama sumokėjus tik tai, kas numatyta darbo sutartyje.

Pietų pertrauka dažnai būna tik teorinis įrašas darbo grafike: už ją pinigai nemokami, tačiau ir laiko pavalgyti, kai darbotvarkė įtempta, neatsiranda. Tokių nelegalių veikų aptarnavimo sferoje – begalė. Darbuotojai dažnai tyli, kai nežino savo teisių, nesusipažinę su Darbo kodeksu, neturi elementarios darbo patirties. Darbdaviai skundžiasi dideliais mokesčiais, brangstančia produkcija, kylančiomis nuomos kainomis, darbuotojų neatsakingumu ir vis labiau dusinančia konkurencija.

Žinoma, negalima teigti, kad situacija eina vis prastyn, ji tikrai geresnė, nei buvo prieš dešimt metų, tačiau klausimas, ar visos maitinimo įstaigos yra pajėgios dirbti visiškai skaidriai ir ar tikrai mokesčių inspekcija, pamačiusi nulinę apyvartą kasos žurnale, nepasižiūri į šį faktą pro pirštus. Juk geriau surinkti šiek tiek mokesčių į valstybės biudžetą, nei jų nesurinkti visiškai.

Lėtu žingsniu į priekį

Ir vis dėlto, nepaisant viešai eskaluojamų sunkumų, susijusių su aptarnavimo sritimi, nekreipiant dėmesio į darbuotojų išnaudojimą, darbo neprestižiškumą – padavėjų ir barmenų kiekis tik auga. Smagu, kad šioje srityje atsiranda tikrų profesionalų, ryškėja visame pasaulyje populiari tendencija, kai barmenai atsidaro savo barus, padavėjai gali kilti karjeros laiptais iki administracijos ar net direktoriaus pareigų, o virėjai tampa virtuvės šefais savo pačių restoranuose.

Dauguma kauniečių dar tik bando atrasti valgymo kultūrą. Vis rečiau stebimasi sukapotos žalios mėsos užkandžiais, išdrįstama prie vidutiniškai iškeptos jautienos, vietoje alaus bokalo užsisakyti taurę raudonojo vyno, nebeaikčiojama: "O Jėzus, kiek mažai!", pamačius puodelį espreso kavos. Valstybių sienos tampa vis atviresnės, įsileisdamos ir kai kuriems dar naują maisto kultūros gūsį.

"Vasaros be Sibiro jau neįsivaizduoju. Einu dvigubų atostogų. Pusę praleidžiu Sibire, pusę – su šeima ", – atskleidė misijai vadovavęs A.Fokas. Jis Sibire tremtinių kapavietes tvarkė jau aštuntą kartą, tuo metu S.Jazavitai tai buvo pirmoji išvyka. 25-erių kauniečiui istorija – ir hobis, ir darbas. Kauno miesto muziejuje dirbantis jaunas vyras turi istorijos bakalauro ir magistro diplomus, o šiuo metu siekia istorijos daktaro laipsnio.

Simonas Jazavita

Minčių dalyvauti misijoje kilo jau pernai, tačiau tada buvau suplanavęs įvairių veiklų ir nepavyko išvykti. Šiemet galutinai susidėliojau visas mintis – norėjosi save išbandyti istorijoje ne tik teoriškai, bet ir dalyvauti praktiškai, pabandyti surasti bendraminčių, kuriems taip pat aktualu įamžinti svarbius istorijos momentus. Norėjosi sau atsakyti į daug klausimų. Darbuodamiesi kapinėse vietiniams žmonėms mes formavome gerą įvaizdį tiek apie mus pačius, tiek apie Lietuvą apskritai. Grįžę į Lietuvą ir lankydami mokyklas mes formuojame įvaizdį, kad savo istorija domėtis gali ir smagus, šiuolaikiškas jaunimas, kuriam yra svarbu sava tapatybė. Nenorime, kad žmonės galvotų, jog dėl tremtinių tik vienas kitas senjoras nueina nubraukti ašarą, norime parodyti, kad rimtus dalykus galima padaryti su meile ir vietomis kartais netgi su humoru.

Tai labai įdomi patirtis, kaip istorikui. Aišku, apie Rusiją kiekvienas Lietuvis žino daug iš žiniasklaidos, tėvų, senelių pasakojimų. Neišvengiamai esi susidaręs nuomonę, tad buvo įdomu, kiek ta nuomonė bus pateisinta, o kiek tai tėra mitai. Vis dėlto lieku prie to žinomo štampo, kad "Rusijos protu nesuprasi". Tai kontrastų šalis, joje gali rasti visko, tuo ji yra labai įdomi. Taip pat ir bendraujant su vietiniais: iš pradžių buvo jaučiamas nepasitikėjimas, atstumo laikymasis, bet kai pavyko perlaužti ledus, dauguma žmonių į mūsų pusę atsigręžė, galiausiai talkino, padėjo. Nors pirmą dieną Igarkoje atėję į viešbutį pamatėme vietinių veidus žiūrinčius su dideliu nepasitikėjimu, kadangi tai izoliuotas miestelis, tarsi sala žemyne, atskirta nuo išorinio pasaulio. Ten atvyksta rusai pamedžioti, pažvejoti, tačiau užsienio svečių nelabai užklysta. Rusai apie Lietuvą savo televizijose girdi ne pačius gražiausius žodžius, todėl pamatę mus su trispalvėmis juostelėmis, herbais, natūraliai sunerimo: "Ką jie ten tose kapinėse darys?" Vėliau nuėjo gandas, žmonės pamatė, ką mes darome, pabendravo. Buvo tokių, kurie užsukę į kapines nubraukė ašarą, sakydami: "Jūs atvažiavote 5 000 km sutvarkyti net ne savo giminaičių kapų, o mes savo tėvų kapų niekada nenuvažiuojame aplankyti." Mūsų darbas tikrai sulaukė dėmesio, net pats Igarkos meras buvo atvažiavęs vėlai vakare. Jam Arnoldas aprodė kapines, tada jis dar prisėdo prie laužo. Jis sėdėjo iki 1 val. nakties, kalbėjo apie Igarkos gyvenimą, žmones.

Arnoldas Fokas

Mano pirmoji ekspedicija buvo 2007 m. Pasirodė labai įdomu, domėjausi istorija. Dar būdamas paauglys perskaičiau daugybę tremtinių prisiminimų ir jie man padarė didelį įspūdį, pačiam norėjosi nuvažiuoti į tas vietas ir išgyventi dalį to, ką jie išgyveno. 2007 m. man pavyko tai pasiekti ir taip įsijaučiau, kad paskui dalyvavau daugybėje pristatymų, surengiau vieną kitą fotografijų parodą, parodžiau iniciatyvą ir organizatoriai atkreipė dėmesį, pakvietė padirbėti daugiau su šiuo projektu. Pamenu 1989-uosius, kai visa Lietuva sutiko grįžusius tremtinių palaikus. Atsimenu, tai buvo pats Sąjūdžio sujudimas. Būtent 1989 m. liepos 28 d. Kėdainių oro uoste nusileido lėktuvas su 120 tremtinių palaikais iš Igarkos. Pagarba tiems žmonėms, nes jie savo giminaičius iškasinėjo iš įšalo.

Buvo galvojančiųjų, kad į ekspediciją turėtų važiuoti vien istorikai, tačiau tai yra nelogiška, nes ekspedicijos tikslai ir prasmė – kur kas platesni, tai yra daugiau žinios skleidimas, ne tik sutvarkymas ir užfiksavimas. Mums labai svarbu užmegzti ryšį tarp tremtinių ir jaunų žmonių. Tremtiniai dažniausiai turi ką papasakoti, tačiau kartų skirtumas, skirtingai vartojami terminai, skirtingai dėliojami akcentai viską apsunkina. Jaunimo dažnai nepritraukia vyresnių žmonių pasakojimai, nebent tai būtų jų seneliai ar artimieji, tačiau kai ekspedicijos dalyviai grįžta su savo emocijomis, pabendravę su tremtiniais, iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi mokiniai mokyklose nuščiuvę klauso, nes jiems iš tikrųjų yra įdomu.

Grįžę į Lietuvą pradėjome lankyti tremtinius, nes dar nemažai žmonių yra likusių gyvų. Nuo rugsėjo prasidės pristatymai mokyklose, bibliotekose, bendruomenių centruose. Bus ką veikti.

Kauno senamiestyje neseniai atidaryto sidro baro „ 2½ obuolio“ bendrasavininkis Darius Tuskevičius optimistinėmis nuotaikomis netrykšta ir negalvoja, kad apyvarta įspūdingai šoktelės, tačiau pirmą savaitę pabandys rodyti visas rungtynes, net tas, kurios vyks nepalankiu laiku.

„Man, kaip baro savininkui, labai liūdna, kad varžybos vyksta Brazilijoje. Įprastai per olimpiadas baruose apyvarta šoktelėdavo ketvirtadaliu, tačiau kai krepšinis rodomas pusę penkių ryto, stebuklų nesitikime. Matysime, jei bus labai prastai – kitą savaitę neberodysime rungtynių, vykstančių paryčiais", – portalui kauno.diena.lt sakė D. Tuskevičius.

Laisvės alėjoje įsikūrusio baro „Džem'pub“ projektų vadovas Giedrius Ibianskas pasakojo, kad dirbti vėlyvomis naktimis ar net paryčiais jų bare jau pakankamai įprasta, ir nors labai didelio žmonių antplūdžio tikėtis sunku, tačiau yra užkietėjusių krepšinio gerbėjų, kurie planuoja pamatyti visas rungtynes.

„Dalis žiūrovų – studentai, kurie turi laisvo laiko. Kai kurie krepšinio mėgėjai, dirbantys nuo ryto ir nenorintys ateiti į darbą susivėlę ir neišsimiegoję, specialiai planuoja atostogas, kad galėtų sau leisti nemiegoti per naktį. Tačiau, nors Lietuva ir vadinama krepšinio šalimi, žiūrovų skaičius labai priklauso nuo pasiekimų – kuo rinktinei prasčiau sekasi, tuo mažesnis susidomėjimas. Tarkime, po prastokų rezultatų 2009 metų Europos krepšinio čempionate, Lenkijoje, jau po trejų rungtynių ištikimų žiūrovų bare liko labai nedaug“, – pasakojo G. Ibianskas.

Laisvės alėjoje ir senamiestyje esančių „Republic“ barų atstovė Indrė Šikšnienė teigė, kad pas juos vėlyvas rungtynes žadama rodyti, ir tikrai negalvojama išvaryti žiūrovų joms dar nepasibaigus. Itin ankstyvos rungtynės bus rodomos savaitgaliais.

„Paprastomis dienomis rungtynių, kurios bus rodomos pusę penkių ryto, rodyti dar negalvojame, turbūt nedaugeliui žiūrovų bus lengva atsikelti ir pažiūrėti rungtynes namie, jau nekalbant apie važiavimą iki baro. Savaitgaliais bandysime rodyti visas rungtynes, kai kurias galbūt be garso, tiesa, turime ne vieną zoną su dideliais ekranais, tarkime, žiūrint rūsyje būtų galima išvengti didelio triukšmo“, – komentavo pašnekovė.

Studentų pamėgtas baras „BO“ planuoja dirbti įprastu laiku, kadangi ten nesirenka labai aistringi krepšinio sirgaliai.

Kavinės „Kultūra“ direktorė Beta Kondratenkaitė patikino, kad viskas priklausys nuo lankytojų poreikio.

„Kadangi paprastomis dienomis norinčių žiūrėti krepšinį bei rezervuoti stalą neatsirado, ilgiau dirbti negalvojame. Savaitgaliais, žinoma, kad rodysime rungtynes. Viskas priklauso nuo žmonių susidomėjimo.“

Gyventojai nesupranta, kodėl skrydžiai vykdomi tokiu vėlyvu metu ir dvejoja, ar karinė technika skraido ne per žemai.

"Aš gyvenu Seniavos plente, Aleksote. Gan dažnai, (kelis kartus per mėnesį, o gal ir dažniau), pasitaiko, kad nuo oro uosto pusės, virš "Senukų" prekybos centro, Seniavos kapinių, ratus suka kariniai oro sraigtasparniai. Sraigtasparnis skrenda neaukštai, virš gyvenamųjų namų, jaučiamas didelis garsas, vibracijos, negalima užmigti, tenka papildomai rūpintis vaikų miegu. Ar būtini tokie reisai vėlai naktimis?" – skundėsi vienas "Kauno dienos" skaitytojas.

Lietuvos kariuomenės vado asmeninio štabo vyriausioji specialistė Ingutė Rukaitė teigė, kad naktimis vykdomos pratybos, kurios turi vykti tamsiu paros metu.

"Karinių oro pajėgų kariai nuolat dalyvauja įvairaus lygio mokymuose ir pratybose, rengiasi taikos meto užduotims vykdyti Lietuvoje. Taip pat įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis dalyvaujame žmonių paieškos ir gelbėjimo darbuose, teikiame pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms. Atsižvelgiant į tai turime nuolatos kelti mūsų karių įgūdžius ir kvalifikaciją gebėjimui veikti įvairiomis oro sąlygomis ir įvairiu paros metu", – aiškino I.Rukaitė.

Vis anksčiau temstant, planinių skrydžių laikas keisis ir turėtų būti palankesnis gyventojams. I.Rukaitė gyventojų atsiprašė už sukeliamus nematogumus, tačiau leido suprasti, kad sraigtasparniai ir toliau turėtų skraidyti tame pačiame aukštyje.

"Galime patikinti, jog šios treniruotės vykdomos griežtai laikantis nustatytų reikalavimų, susijusių su skrydžių aukščiu virš gyvenamųjų namų", – sakė I.Rukaitė.

Intelektualas, žurnalistas, dėstytojas, scenaristas, filmų įgarsintojas ir, žinoma, "snobas" – niekas neleis suabejoti, kad R.Zemkauskas – itin įdomi ir įvairiapusė asmenybė.

Renginio vedėjui, žurnalistui Pauliui Gritėnui neprireikė traukti žodžių iš pašnekovo lūpų – šis noriai dalijosi mintimis apie religiją, politiką, Lietuvos ir užsienio kiną, literatūrą – pasakojimus nuspalvindamas pavyzdžiais iš asmeninės patirties, visur įžvelgdamas pozityvumą ir galimybę tobulėti.

Susirinkusieji sužinojo, kokie seniau buvo filmų įgarsinimo užkulisiai, koks R.Zemkausko knygų, kurias reikėtų perskaityti jaunam žmogui, penketukas, kad pašnekovui poezijos rašymas – tarsi meditacijos forma ir kad jis tikras kaunietis iki kaulų smegenų.

Atsakydamas į paskutinį – kokia gyvenimo prasmė, R.Zemkauskas liko ištikimas savo pozityviam tonui: "Svarbiausia gyvenime – džiaugtis ir būti dėkingam."

Išsamiau apie "Laisvus pokalbių vakarus" papasakojo šio projekto sumanytoja ir įgyvendintoja Ugnė Vedeikaitė.

– Kokia šio projekto esmė?

– Projektą sumaniau prieš metus. Subūriau komandą ir nors kol kas projektas veikia tik Kaune, bet komandos jau yra Telšiuose, Tauragėje ir Vilniuje. Vilnius pradeda savo darbą ir pirmoji diskusija ten turėtų vykti jau rugpjūčio pradžioje. Šio projekto esmė – kad žmonės tiesiog ateitų turiningai ir intelektualiai praleisti vakarą, bet neapkrautų galvų. Projektas "Laisvų pokalbių vakarai" iš esmės nereikalauja išteklių, abipusė nauda tiek toms vietoms, kur vyksta renginys, tiek mums –  organizatoriams. Tarkime, renginio vedėjas atvažiuoja tik dėl draugystės ir pašaukimo, pašnekovai taip pat ateina vedami gerų norų.

– Kaip renkatės pašnekovus?

– Kviesdami stengiamės išsirinkti tokius žmones, kurie būtų įdomūs. Pastaruoju metu stengiamės atsiriboti nuo politinių dalykų, nekviesti partijų kandidatų, nors jie patys kreipiasi norėdami viešumo likus porai mėnesių iki rinkimų. Norime parodyti tuos, kurie tyliai dirba stengdamiesi dėl miesto, šalies, kultūrinio gyvenimo. Kai rengėme pirmąjį renginį šiek tiek daugiau nei prieš metus, pašnekovas buvo Mantvydas Leknickas. Susirinko 70–80 žmonių ir išskirtinai – vien merginos, kurių amžius – nuo 14 iki 18 metų. Rengdami kitus pokalbius pasistengėme rasti pašnekovus, kurie pritrauktų šiek tiek įvairesnę auditoriją.

– Kokius "Laisvus pokalbių vakarus" įsivaizduojate ateityje?

– Mūsų auditorija tikrai didėja, kauniečiai pradeda atpažinti patį prekės ženklą ir noriai renkasi į renginius. Tarkime, pokalbiui su profesoriumi Vytautu Landsbergiu rinkomės VDU didžiąją salę, kuri talpina 800 dalyvių. Mūsų ateities vizija – tiek plėstis į kitus miestus, tiek išlikti Kaune. Mano didelė svajonė, kad šis projektas patektų į televiziją ne tik kaip įrašo transliacija, bet ir kaip rimta laida.

Dieną prieš varžynas organizatoriai dvi aikšteles padengė penkiais sunkvežimiais juodžemio, o vėliau jas užpylė vandeniu.

Jonavos kūno kultūros ir sporto centro direktorė Regina Stupurienė pasakojo, kad šiam renginiui buvo panaudotos dvi senos tinklinio aikštelės. Jas iškasus, įtiesus plėvelę ir pripylus juodžemio, vanduo buvo liejamas maždaug 6 valandas.

Prie tokių sąlygų tarp devynių komandų geriausiai prisitaikė svečiai. Finale susitiko kauniečiai („Laukiniai“) ir kaišiadoriškiai („Kaišiadorys“).

Būtent Kaišiadorių komanda (Gediminas Jurevičius, Edgaras Žukauskas, Julius Abrutis, treneris – Karolis Navickas) po atkaklios trijų setų kovos palaužė laikinosios sostinės atstovus.

Jonavos garbę apgynė trečiąją poziciją užėmęs „Dobilo“ trejetas, kurį sudarė Vilius Stankevičius, Arnoldas Komičius ir Mėrūnas Savickas.

Vienas iš įsteigtų prizų – pirmąjam dalyviui, kuris iki ausų išsivolios purve. Nors iš pradžių tinklininkai buvo nedrąsūs, tačiau galiausiai švarių nebeliko ir prizą būtų galėję atsiimti visi. Patiems didžiausiems purvo vonių entuziastams pertraukų metu teko bėgti į šalia esantį tvenkinį prasiplauti akis. 

Rungėsi tiek mišrios komandos, tiek vyrai prieš vyrus. Moterys vienos prieš kitas išbandyti jėgų nepanoro.

Kiemuose daugėja nulaužtų šakų, išvirtusių medžių, apgadinamas turtas. Prieš maždaug mėnesį Kaune praūžusios audros palikimą galime rasti ir pačioje miesto širdyje.

Birželio 17 d. prie Kauno pilies su visomis šaknimis audros išversto medžio liekanos vis dar traukia praeivių akį. Apgenėtas jo kamienas, tačiau, atrodo, tuo darbai ir pasibaigė. Ilgesnį laiką mieste besisvečiuojantys užsieniečiai suka galvą, kodėl ši gamtos išdaiga vis nesutvarkoma. Vieni svarsto, gal tai lietuviški, pagoniški papročiai, susiję su pagarba medžiams, kiti tai vertina kaip elementarų apsileidimą.

Situaciją pakomentuoti paprašėme Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos Radetos Savickienės: "Nuvirtusio per audrą medžio kamienas buvo supjaustytas ir išvežtas. Paliktas tik kelmas, kuriam iškelti reikalingas kranas. Artimiausiu metu kelmas bus pašalintas."

Savivaldybės atstovė neslepia, kad ši vasara gana audringa, o pirmiausia tvarkomi žmonių saugumui ir turtui pavojų keliantys medžiai.

"Iš tiesų po praūžusių vėtrų Kaune yra nemažai avarinių medžių. Pirmiausia šalinami tie medžiai, kurie yra pavojingi žmonių sveikatai ar turtui, taip pat pakibę ant elektros laidų ar pavojingai pasvirę prie ugdymo įstaigų, daugiabučių", – pasakojo R.Savickienė.

Pirmasis sambūris

Sekmadienio popietę prie Kauno pilies surengtas pirmasis „Pokemon Go“ žaidėjų sambūris. Apie 100 žmonių vienijo tai, kas vienija milijonus žaidimo gerbėjų, – realiame pasaulyje besislepiančių virtualių personažų – pokemonų – medžioklė. Ja paminėta ir ypatinga proga – nuo šeštadienio, liepos 16 dienos, „Pokemon Go“ yra oficialiai prieinamas ir Lietuvoje. Tiesa, iki šiol stulbinamo populiarumo susilaukusio žaidimo neoficialią versiją buvo galima parsisiųsti iš kitų šaltinių.

Susitikimo iniciatorė – žaidimo entuziastų „Facebook“ grupė, suvienijusi jau per 2000 įvairaus amžiaus kauniečių. Renginio organizatoriai sako norėję pakviesti žaidėjus kartu pažaisti, aplankyti žymias vietas, kurios yra žaidime svarbūs punktai: Kauno pilį, rotušę, Vytauto Didžiojo karo muziejų. Taip pat pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais ir pasiekimais.

Tiesa, visiškai pasinerti į „Pokemon Go“ malonumą trukdė vis nulūžtantys serveriai. Visgi žaidėjai nenuleido rankų ir, pasiskirstę į tris komandas, keliavo Kauno senamiesčiu, priversdami praeivius – ne tik vyresnio amžiaus – kraipyti galvas ir bandyti suprasti, į kokius keistus nuotykius šie įsitraukę.

Žaidėjo košmaras

„Pokemon Go“ žaidimui būtinas nuolatinis interneto ryšys. Kadangi mobilieji duomenys labai greitai suėdami, bevielio interneto zonos tapo žaidėjų traukos centrais.

Dėl naujojo žaidimo manijos mobiliųjų tinklų operatoriai jau tyliai trina rankas, ruošdami viliojančius planus su neribota interneto prieiga žaidėjams.

Kita vertus, žaidimo kūrėja, kompanija „Nintendo“ susiduria su rimtais sunkumais, bandydama suvaldyti milžiniškus duomenų srautus – serverių apkrovos sunkiai atlaiko milijonų žmonių norą išbandyti šią naujovę. Tam tikromis valandomis, prisijungus didesniam žmonių skaičiui žaidimas tiesiog neveikia. Deja, nemažam būriui žaidėjų taip nutiko ir susibūrimo Kaune metu.

Skatina bendrauti

Nesusidūrusiems su „Pokemon Go“ žaidimu toks aistringas užsiėmimas gali pasirodyti mažų mažiausiai keistas ar tiesiog laiko švaistymas. Tačiau renginio organizatoriai akcentuoja jo naudą.

„Šis žaidimas gali suvienyti žmones. Nepaisant lūžtančių serverių, pamatėme pozityvų dalyką – žmonės domisi tokiu laisvalaikio praleidimo būdu ir noriai atsiliepia į kvietimą susiburti į didelę bendraminčių grupę, kad kartu pažaistų „Pokemon Go“. Manau, tikrai suorganizuosime dar ne vieną tokį masinį renginį. Taip pat patiko aplinkinių reakcijos – eidami pro šalį ne vienas sakė: „Nesuprantu, iš kur tiek žmonių sekmadienį mieste“ , – mintimis dalijosi renginio organizatorius Vilius.

Naujojo žaidimo entuziastai tikina, kad, skirtingai nei kiti internetiniai žaidimai, „Pokemon Go“ neatitraukia žaidėjų nuo realaus gyvenimo, jie neprasmenga interneto gelmėse užsidarę savo kambaryje. Atvirkščiai – naujasis kūrinys skatina bendrauti, patirti nuotykių, išeiti iš namų ir pažinti savo aplinką, savo miestą, pajudėti fiziškai – pokemonų „treneriai“ per dieną kartais nupėdina net keliolika kilometrų.

Galimi pavojai

Mažiau nei dvi savaites gyvuojantis žaidimas savo trumpą istoriją jau spėjo paženklinti ir įspėjimais apie gresiančius pavojus.

Ne vienas žaidėjas, pernelyg įsitraukęs į pokemonų gaudymą, tapo eismo įvykių auka ar pats juos sukėlė, prarado darbą. Pasinaudoję „trenerių“ azartu, į pinkles vilioja plėšikai, vienas „medžiotojas“, ieškojęs pokemonų, rado lavoną, o kur įvairios traumos atsitrenkus į stulpą, praeivius, suklupus ant kliūčių gatvėse.

Japonai jau net deda paminkštinimus ant stulpų, kad žmonės, užsižiūrėję į telefono ekraną, į juos atsitrenkę nesusižalotų. Savo ruožtu, amerikiečiai verslininkai naudojasi tam tikrais žaidimo elementais, traukiančiais pokemonus į vieną vietą, norėdami privilioti daugiau klientų.

„Pokemon Go“ manija kompanijos „Nintendo“ akcijų vertę per savaitę padidino daugiau nei 50 proc. Skaičiuojama, kad per dieną žaidimas uždirba 1,6 mln. JAV dolerių, o per metus uždarbis galėtų siekti apie 1 mlrd.