Reaguodami į tokius viešus pasisakymus, visuomenės, verslo ir švietimo lyderiai telkiasi ir pristato iniciatyvą „Nenuleiskim kartelės“.

Plačiau apie tai papasakojo „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.

– Kaip vertinate situaciją, jog dėl ministrės dovanotų 10 taškų aiškinsis Generalinė prokuratūra?

– Gyvename teisinėje valstybėje. Prokuratūra mato, kad yra kažkokių pažeidimų ar bent jau jų apraiškų, tai natūralu, kad ji turi imtis atitinkamų veiksmų ir, matyt, įvertinusi tą situaciją, galėsime žiūrėti, kaip galime nuo jos judėti toliau. Situacija tik pailiustruoja, kaip chaotiškai priimame sprendimus švietimo sistemoje, nes tikriausiai dar priimant sprendimą pridėti 10 balų, ministerija ir kitos agentūros galėjo matyti, kokią situaciją tai iššauks ateityje, ar sprendimas būtų teisėta, ir galiausiai – ką dabar daryti su dideliu šimtukų kiekiu, kaip diferencijuoti ir nuspręsti, kurie tikrai turi patekti į valstybės finansuojamas vietas ar apskritai į universitetus. Tai tikrai yra daug klausimų ir būtent dėl to mes atėjome kalbėti apie „Nenuleiskim kartelės“.

– O jei pradės ikiteisminį tyrimą ir pripažins, kad sprendimas buvo neteisėtas, ar tai neįneš daugiau sumaišties?

– Tam ir turime valstybėje daugybę institucijų, kurios turi apgalvoti tuos sprendimus, kas bus po to. Bet kuriuo atveju, jeigu yra kažkokių neteisėtų ar neteisingų apraiškų, tai natūralu, kad prokuratūra, tai matydama, turi imtis atitinkamų sprendimų, nes gyvename teisinėje valstybėje ir visi prieš taisykles esame lygūs. Ir jeigu suklydo ministerija ar tą sprendimą priėmė neteisingai ir neteisėtai, natūralu, kad ji turi prisiimti atsakomybę už pasekmes, kurios gali kilti.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Panašu, kad sumaišties yra ir dar daug jos laukia.

– Taip, ir labai gaila, kad tai yra daugybė vaikų likimų dėl visos šitos sumaišties ir dar neaišku, kaip jie gali pasibaigti, ypač po tyrimo. Bet yra kaip yra ir dabar tie, kas priėmė tą sprendimą, turi prisiimti atsakomybę už pasekmes, kurios laukia.

– Tokių tragiškų rezultatų nėra buvę. Kodėl rezultatai buvo tokie blogi?

– Tai rodo, kad yra visiškai sisteminės problemos. Anksčiau ta situacija buvo kitokia, nes matematikos egzaminas nebuvo privalomas stojant į aukštąją mokyklą ir, matyt, ši situacija tai labai pakeitė, nes pamatėme, kokia iš tikrųjų yra reali padėtis ir, kad moksleiviai, baigdami mokyklą, neturi bazinių matematikos žinių, kurios yra labai reikalingos šiuolaikiniame pasaulyje.

Tai yra sisteminės problemos, kurias turime spręsti sistemiškai – žiūrėdami į duomenis ir priimdami atitinkamus sprendimus, orientuotus į ugdymo kokybę, suteikdami reikalingas priemones tiek mokytojams, tiek mokiniams ir galiausiai apibrėždami, ką turi mokėti moksleiviai. Nes šiandien yra labai daug sumaišties: ateini į egzaminą, pradeda komentuoti, galbūt užduotys neatitinka programos, tai būtent visus tuos klausimus turime atsakyti tam, kad visiems būtų aišku, ką kas turi mokėti ir, matyt, pasirengimas būtų aiškesnis, o visi eitų į patį egzaminą su tinkama nuostata.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Ministrė svarsto ateityje mažinti matematikos egzamino išlaikymo kartelę ar atsisakyti privalomo egzamino stojant į humanitarinių ir socialinių mokslų krypties studijas. Ką jūs į tai?

– Bazinės matematikos žinios yra būtinos visiems ir būtent XXI amžiuje, kai gyvename technologijų ir skaitmeninio raštingumo pasaulyje. Dėl to žmonėms, kurie turi aukštesnes bazines matematikos žinias, gyvenime dažniausiai sekasi geriau. Bazinės matematikos žinios reiškia geresnį loginį mąstymą, net kūrybiškumą – tam tikri tyrimai rodo, kad ir sprendimų priėmimas yra spartesnis, ir pajamos aukštesnės, ir bendras šalies konkurencingumas geresnis.

Tad net jeigu kasdien atrodo, kad netaikote tų bazinių matematikos žinių, tai nereiškia, kad jų nenaudojate savo kasdieniame darbe, nes natūralu, jūs kasdien turite priimti sprendimus.

– Kodėl manote, kad menininkams reikia matematikos?

– Menininkams ir visiems kitiems būtina matematika dėl to, kad gyvename pasaulyje, kuris sparčiai keičiasi. Mūsų gyvenimo kokybė gerėja, ilgėja, natūralu, kad nežinome, kaip susiklostys mūsų ateitis ir galbūt norėsime persikvalifikuoti – tai visų pirma dėl to. Kaip ir minėjau, tai prisideda prie bendrų mūsų kompetencijų, kurios yra būtinos šiuolaikiniame pasaulyje: skaitmeninis raštingumas, finansinis raštingumas, kuris yra visiems reikalingas, nepriklausomai nuo profesijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip išmokyti žmones matematikos?

– Esmė, kad mes turėtume žinias. Egzaminas yra tik mūsų rezultato ir prastos ugdymo kokybės identifikacija. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai – net norint baigti mokyklą privalo laikyti matematikos egzaminą ir jį išlaikyti. Mes čia kalbame tik apie aukštąsias mokyklas, o nuleisdami kartelę ir pridėdami 10 taškų, mes tarsi pasakome, kad aukštojoje mokykloje bus lengviau nei išlaikyti bendrojo lygio matematikos egzaminą ir surinkti 35 taškus, kas yra beveik tik ketvertas mokykloje.

Tai tikrai kalbama ne apie išplėstinį kursą, ne šimtukus, o tik apie bazines žinias, kurios yra reikalingos. Matome, kad kaimynai rikiuojasi aukštesnėse pozicijose, turėdami privalomą matematikos egzaminą ir net aukštesnę kartelę negu pas mus ir jie puikiai su tuo susitvarko. Man atrodo, turime neprarasti to konkurencingumo, nes ilgalaikės pasekmės gali būti labai liūdnos.

– Kaip tas žinias įdiegti?

– Inicijavome „Nenuleiskim kartelės“ iniciatyvą, kurios tikslas ir yra būtent kalbėti ne tik apie tai, kad turime išlaikyti privalomą matematikos egzaminą, nes, deja, šiuo metu gyvename sistemoje, kuri yra orientuota į egzaminus ir egzaminas yra vienintelis stimulas, kuris priverčia užtikrinti. Papildomai kalbame ir apie kitus sisteminius sprendimus: ugdymo kokybę, priemones, kurios yra reikalingos mokytojams ir mokiniams, programas. Kaip ir minėjau, svarbu žinoti, ką turime mokėti A ir B lygiu – apie tą patį kalba ir matematikos mokytojai.

Ir svarbiausia – turime orientuotis į duomenis. Šiandien turime tikrai labai daug duomenų, kurie mums padėtų surasti teisingus sprendimus. Pasigilinę galėtume suprasti, kurioms mokykloms sekasi geriau, kurios parodo progresą, kokius sprendimus pritaikyti, ką jos daro kitaip tam, kad tai galėtų būti nacionaliniu standartu.