Ieškojo kompanjono

Vytautas pasakoja, kad Smilga – pirmasis jo šuo. Augintinio veislę gydytojas rinkosi pagal savo pomėgius – norėjo aktyvaus, ilgai lauke mėgstančio būti šuns.

Vokiečių putpelinių spanielių veislė buvo sukurta universaliai medžioklei. Šie šunys gali ir iš vandens parnešti paukščius, ir sekti sužeisto žvėries pėdsaku, ir dalyvauti medžioklės varyme. Kad Smilga nepamirštų savo prigimtinių savybių, gydytojas Vytautas ją ne tik dresavo, bet ir dalyvavo su ja medžioklinių šunų lauko bandymuose, kuriuose Smilga puikiai dirbo ir pelnė šeimininkui aukščiausio laipsnio diplomus.

„Ji atneša antį iš vandens, seka kraujo pėdsaku, laukuose randa grobį vos per dešimtį minučių. Mes su Smilga net lankėmės šunų parodose, kuriose ji laimėjo aukščiausias prizines vietas ne tik savo veislės kategorijoje, bet ir savo grupėje“, – sako Vytautas, su savo augintine praleidžiantis daug laiko.

Būdas: namuose vachtelhundė Smilga – ramus šeimos gyvūnas, tačiau miške jai būtina lakstyti, sekti pėdsakais, ieškoti grobio. / V. Parapijonavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Reikėjo daug treniruočių

Pašnekovas su šu šypsena prisimena, kad jauna Smilga prikrėtė nemažai išdaigų. Nugraužtas automobilio veidrodėlis, subraižytas kapotas, sugadinti terasos baldai, apgraužtas vaiko dviratis ir šiltnamio durys – tik keli iš Smilgos „žygdarbių“.

Šuo nuo mažens turėjo daug energijos, reikėjo ją kažkur išlieti. Padėjo daugybė treniruočių, kasdienis darbas. Šeimininkas dresavo kalytę pats, tik ringo treniruotes lankė pas šios srities specialistą.

„Iki kokių pusantrų metų ji vis bandė ribas, paskui apsišlifavome. Dabar žino, kad gaujos vadas namuose esu aš. Su ja galima nesunkiai susitarti, klauso komandų, supranta iš pusės žodžio ar net žvilgsnio“, – sako Vytautas.

Šunimi jis pasitiki 150 proc.: „Smilga psichologiškai labai stipri ir stabili. Pavyzdžiui, einame kur nors, kitas šuo šalia loja – ji net nepažiūri į tą pusę, eina savo keliais. Vaikai prieina, prašo leisti paglostyti – jokių problemų. Jokios agresijos niekam neparodė ir nemanau, kad parodys. Psichologiškai labai tvirtas šuo.“

54 km – tiek per dieną yra įveikusi Smilga.

Būtina aktyvi veikla

Aktyvus judėjimas, ilgi pasivaikščiojimai miške Smilgai – didžiausias džiaugsmas.

Pasak Vytauto, vos pamačiusi, kad jis rengiasi ir deda daiktus į mašiną, ji pradeda spirgėti, inkšti, iš jaudulio net žandikaulis dreba.

Atvykus prie miško Smilga įsitempia ir žiūri į akis laukdama komandos, kada jau galės bėgti, ieškoti pėdsakų, vytis. Kuo daugiau – tuo geriau. Kalytė kartą per dieną yra įveikusi net 54 km.

„Jeigu į medžioklę važiuojame šeštadienį, tai kaip reikiant išsilaksto ir iki trečiadienio būna rami“, – sako pašnekovas ir pripažįsta, kad kaskart dėl tokio aktyvaus jos būdo būna neramu. Būtent dėl to į mišką ji važiuoja su apsaugine liemene, kuri pernai jau apsaugojo nuo šerno ilčių.

Paklaustas, ką patartų žmonėms, kurie norėtų įsigyti vachtelhundų veislės šunį, V. Parapijonavičius sako, kad toks šuo tiks toli gražu ne visiems. Jo šeimininkas turi būti aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas. Jei norite, kad šuo tik tvarkingai gulėtų svetainėje ar vaikščiotų šalia jūsų kojos, šios veislės šuo tikrai ne toks. Jis visada ir visur norės lakstyti, sekti pėdsakais, ieškoti grobio, o jeigu neturės tokios galimybės – bus nelaimingas.

„Taip, tai draugiškas, meilus, visus šeimos narius mylintis šuo, tačiau, kad jaustųsi gerai, jam reikia darbo, veiklos. Didžiausias džiaugsmas – laukas, miškas, vanduo. Jam to reikia daug“, – aiškina Vytautas.

Gyvenimas: Smilgai jau teko pabūti mama – V. Parapijonavičius turi Lietuvos kinologų draugijos suteiktą šuns veisimo teisę. / V. Parapijonavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Darbas – lyg pediatrija

V. Parapijonavičius – Lietuvos spanielių savininkų klubo narys, turintis Lietuvos kinologų draugijos suteiktą šuns veisimo teisę. Smilga jau turėjo ir vieną šuniukų vadą.

Šunys daugelį metų – dažniausi Vytauto pacientai darbe, nors gydo jis ir kitus gyvūnus, kuriems prireikia chirurgo traumatologo pagalbos. Tiesa, pašnekovas sako tikrai nebuvęs tas, kuris jau nuo mokyklos žinojęs, kad taps veterinaru.

Toks šuo tiks toli gražu ne visiems. Jo šeimininkas turi būti aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas.

„Tiesą sakant, pradžioje tikrai neturėjau tikslo tapti veterinarijos gydytoju. Pradėjau mokytis veterinaro asistento profesijos Vilniaus kolegijoje ir, studijuojant antrame kurse, mane pakvietė darbuotis į veterinarijos kliniką. Porą metų dirbau ir man tai patiko, tad įstojau studijuoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir studijas jau baigiau kaip veterinarijos gydytojas. Galima sakyti, kad atsitiktinai ta veterinarija į mano gyvenimą atėjo, bet dabar ji man labai patinka“, – sako gydytojas.

Paklaustas, ar nebūtų lengviau gydyti žmones, Vytautas atviras: „Tiesą sakant, mes, veterinarijos gydytojai, tarpusavyje juokaujame, kad mūsų darbas – lyg pediatrija, nes gyvūnai – kaip maži vaikai. Jie nepasako, kas jiems yra, ką skauda – viską reikia surasti. Esu traumatologas, tad man dažnai būna aiškiau – matosi, ar lūžis, ar kokie raiščiai trūkę. Kitų specializacijų gydytojams būna sunkiau, kai reikia nustatyti, kodėl gyvūnas vemia, neėda ar pasireiškia kitokių simptomų.“

Vis dėlto visų sričių veterinarijos specialistų tikslas, gydytojo teigimu,  tas pats – kad gyvūnas būtų sveikas ir jaustųsi gerai.