ĮSPŪDŽIAI PO PAMOKŲ KARINIAME POLIGONE: KARTOČIAU DAR IR DAR

Iš važiuojančio sunkvežimio nešokau, apkasuose negulėjau, purvu nešliaužiau – Brigados generolo Kazio Veverskio poligone mėgavausi tik "G-38" automatų sutartine ir kepintomis morkomis grikių košėje.

Suskirstė komandomis

Jei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų ar Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karių diena prasideda šaltu dušu ir rytine rikiuote, vienadienio jungtinio žiniasklaidos būrio diena Brigados generolo Kazio Veverskio poligone, Kazlų Rūdoje, prasidėjo karštos kavos puodeliu, sausainiais, lietais šokoladu, KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vado pulkininko leitenanto Ričardo Stakelio pasveikinimu ir karo istoriko Valdo Rakučio paskaita. Nepraėjus nė valandai, išsivadavę iš šildomos palapinės, vidudienį išgirdome ir pirmąsias komandas.

"Dabar jus paskirstysime grupelėmis. Tada laukia persikėlimas per kliūtį, pirmoji medicinos pagalba, granatų mėtymas, ugnis ir judėjimas, važinėjimas su karine technika, taiklusis šaudymas ir išgyvenimo stovykla", – iš uniformuoto kario lūpų išgirdusi artimiausių 4 val. programą supratau, kad antru kavos puodeliu mėgausiuosi tik įveikusi paskutinę, septintąją, užduotį.

Gavę ženklą pabirome po Kazlų Rūdos miškus. Vieni bandė tarp medžių įtempto lyno tvirtumą, kiti – šaltus nervus, turniketu veržiant kraujuojančią bičiulio ranką, o mano komanda riešus treniravo tariamame minų lauke. Pirmiausiai stovėdama, vėliau priklaupusi ant vieno kelio, galiausiai – užėmusi kone gulimąją poziciją. Ir nors prieš dvidešimt metų vilkėjau KASP savanorio uniformą, supratau, kad akmenis į kaimynų langus dabar man sektųsi mėtyti lengviau nei sprogstamuosius ginklus į raudona linija apibrėžtą ratą – visos imitacinės granatos skriejo pro šalį.

Kur kas geriau pasijutau į rankas paėmusi "G-36". Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje sukurtas automatinis ginklas, kaip pasakojo kariai, yra vienas moderniausių šiuo metu naudojamų automatinių šautuvų. Jis – lengvas, patikimas ir ergonomiškas. Naudojamas Vokietijos, Ispanijos, JAV ir kitų šalių ginkluotosiose pajėgose. Gėrėtis gražuoliu su dviem taikymosi prietaisais ilgai neteko – miško tako dešinėje mūsų tykojo tariamas priešas ir antroji užduotis, su kuria nesunkiai susidorojome.

Arbatos ramiai neišgersi

"Eime toliau, – mostelėjęs ranka, vos už kelių šimtų metrų komandos vyriausiasis stabtelėjo laukymėje. – Štai čia, trečioji stotelė – pasivažinėjimas sunkiąja karine technika."

Tiesa, pastaroji užduotis labiau priminė pramogą – juk su kariniu "Hummer Humvee" visureigiu nevažiuoju nei į maisto prekių parduotuvę, nei į kirpyklą, nei į darbą! Todėl nedelsdama įsiropščiau vidun. Nors transporto priemonės gabaritai atrodė gana efektingai ir gal net kiek agresyviai, jos vidus buvo ankštas – vos keturios sėdimosios vietos ir stoglangis kulkosvaidininkui. Beveik pusę automobilio salono užėmė platus transmisijos tunelis.

Kariai pasakojo, kad beveik 5 m ilgio, 2 m pločio ir panašaus aukščio visureigis gali įveikti net 60 laipsnių įkalnę ir pusantro metro gylio vandens brastą, o įvykus sprogimui, užvažiavus ant prieštankinės minos, gelbsti toli automobilio kampuose esantys ratai.

"Įsitaisykite patogiai ir tvirtai laikykite arbatos termosą", – vairuotojui spustelėjus greičio pedalą supratau, kad jis nejuokavo.

Nors dokumentuose rašoma, kad transporto priemonė išvysto 90 km/val. greitį, akivaizdu, lėkėme greičiau.

"Jei visureigis tvarkingas, galima pasiekti ir 140 km/val. greitį", – mano spėliones patvirtinęs kariškis, kvietė ir pačiai patirti vairavimo malonumą.

Tą akimirką pasigailėjau, kad mano "Toyota Yaris" su mechanine pavarų dėže, o aš taip ir neišmokau vairuoti automobilio, turinčio automatinę.

Devyni iš dešimties

Užtai išmokau valdyti ginklą. Tuo įsitikinau, kai gavau taikliojo šaudymo užduotį – į mano rankas antrą kartą pateko "G-36". Šis automatas man buvo nepažįstamas – pastaruosius kartus į taikinius gręžiausi pirštą laikydama ant "Glock 17", Makarovo pistoleto ar "AK-47" nuleistukų.

"Ar teko kada nors šaudyti?" – išgirdusi instruktoriaus klausimą sutrikau, tačiau pasakojimus, per kiek sekundžių kadaise surinkdavau iš išardydavau kalašnikovą, pasilikau sau. Pabijojau, kad netyčia sudrebėjus rankai sulauksiu kreivų kariškių šypsnių ir replikų, esą moterų vieta virtuvėje prie keptuvių ir puodų, o ne mūšio lauke.

Visada elkitės su ginklu kaip su užtaisytu ir paruoštu šaudyti.

"Visada elkitės su ginklu kaip su užtaisytu ir paruoštu šaudyti. Niekada nelaikykite piršto ant nuleistuko, jeigu nesiruošiate šauti, net jeigu ginklas neužtaisytas. Užtaisyti ginklą galima tik tada, kai esate užėmę šaudymo poziciją ir duota komanda šaudyti. Niekada nenukreipkite ginklo į tai, į ką nesiruošiate šauti. Griežtai draudžiama ginklą nukreipti į žmones. Šaudymo metu ginklas visada turi būti nukreiptas į taikinių pusę", – saugaus elgesio su ginklu taisykles artėdamas prie taikinių greitakalbe žėrė šaudymo instruktorius.

Pirmasis nuotolis – 25 m, antrasis – 100 m, o iš dešimties paleistų šovinių tik vienas nepasiekė savo tikslo. Manau, kad po dvidešimties metų pertraukos rezultatas labai neblogas.

Ugnis be degtukų

Išsisklaidžius parako dūmams, gurkštelėjome šiek tiek vandens, o šiltomis striukėmis, kurių sinoptikai tądien ragino nepamiršti, apsijuosėme. Po kelių akimirkų jas jau tiesėme ant žemės ir sutūpę įdėmiai klausėme išgyvenimo gamtoje paskaitos.

"Įsivaizduokite, jūs grybavote miške ir pasiklydote. Telefono neturite arba jis išsikrovė. Ką toliau darysite? Sėdėsite po pušimi ir lauksite, kol jus kas nors suras ar įsirengsite laikiną stovyklavietę?" – įvertinęs riziką miške užtrukti ilgiau nei vieną naktį, vyr. srž. Saulius Starkauskas rekomendavo rinktis pastarąjį variantą.

Naudojant palapinsiaustę ar eglių šakas pasistatyti individualią priedangą nuo lietaus ir vėjo. Šalia sukrauti laužą, rankoms susišildyti, savadarbiu filtru išvalytam vandeniui užvirti ir galbūt sumedžiotam triušiui pačirškinti.

"Ne visi su savimi nešiojasi degtukus ir žiebtuvėlius, o kaip be jų įžiebti ugnį? Štai ponas su akiniais tokią saulėtą dieną tai galėtų padaryti su lęšiais. Tiktų ir skaidri butelio šukė. Turite minčių kaip dar?" – būriui gūžtelėjus pečiais, S.Starkauskas pademonstravo kelis būdus.

Pirmajam jis naudojo kalio permanganato miltelius sumaišytus su cukrumi, antrajam – magnio anglies lydinio skeltuvą, vazeliną, medžio drožles ir apiplyšusią medžiagos skiautę.

"Galime bandyti ir titnagą, kuris turi unikalią savybę kibirkščiuoti, kai susiduria su geležimi. Tiesa, su lietuvišku titnagu man sunkiai pavyksta, o su itališku tik brūkšt ir byra kibirkštys", – iš kario lūpų liejosi ilgametė patirtis.

Pasitaiko amputacijos atvejų

Tai, kas S.Starkauskui buvo lengva kaip dukart du, vienos dienos kariams – įvairių žiniasklaidos priemonių atstovams, nebuvo taip paprasta. Skeltuvas slydo iš rankų, pjuvenos skriejo į šalis, laimei, traumų pavyko išvengti. Priešingu atveju, į pirmosios medicinos pagalbos punktą būtume skubėję tvarstyti ne dažais ištepliotų, o tikru krauju pasruvusių rankų.

"Civiliniame gyvenime pirmąją pagalbą nukentėjusiems teikia kvalifikuoti medikai su įvairia sudėtinga įranga. Mūšio lauke jos nėra, o nukentėjusius bičiulius gelbsti patys kariai", – ant žemės išskleidęs vaistinėlę, jaunas karys iš jos paėmė turniketą – medicinos priemonę, skirtą kraujavimui stabdyti.

Turniketas, anot jo, dedamas maždaug 5–8 cm aukščiau žaizdos ant uniformos ir stipriai veržiamas tol, kol kraujas liaujasi tekėjęs. Tuo pat metu ant kortelės užrašomas turniketo užveržimo laikas.

"Lauko sąlygomis turniketą saugu atleisti per pirmąsias 2 val. nuo uždėjimo, bet esant galimybei tai reiktų padaryti kuo skubiau", – delsimo kaina, anot kario, – galūnės amputacija. Tokių atvejų esą pasitaiko dar ir šiais laikais karinių konfliktų metu.

"Galūnė, sustabdžius kraujotaką, lieka gyvybinga iki 6 val., kartais ir ilgiau, tačiau praėjus 2 val. nuo užveržimo turniketas gali būti nuimtas tik ligoninėje ir, žinoma, tai gali daryti tik apmokytas pagalbos teikėjas, priešingu atveju – žmogus gali nukraujuoti", – pirmosios medicinos pagalbos žiniomis dalijosi šeštosios užduoties vedlys, o mes jau dairėmės į paskutiniąją.

Gardžiausia – grikių košė

Persikėlimas per kliūtį virve, veikiausiai, buvo ne mažiau įdomi užduotis nei šaudymas ar važinėjimas su kariniu visureigiu, tačiau mums artėjant prie finišo, o laikrodžio rodyklei link 16 val., visos mintys sukosi tik apie maistą.

Net nežinau kodėl, prieš akis iškilo lietuviško sauso davinio vaizdai – troškinta mėsa su kruopomis ir padažu, specialūs džiūvėsėliai, riešutai, natūralus medus arba uogų džemas, tirpus apelsinų gėrimas, prisotintas vitamino C, juodasis šokoladas, kava ir cukrus. Labai panašius, gal tik kiek kuklesnius gaudavau anuomet, kai savaitgaliais su kuopos bičiuliais išvažiuodavau į miškus. Teko girdėti, kad amerikiečiai kartu su sausu daviniu gauna kramtomosios gumos, pyragėlių ir gazuotų izotoninių gėrimų, kad grįžtų jėgos, danai – pašteto ir saldžiųjų batonėlių. Tuo metu italai palepinami dar ir šlakeliu alkoholio.

"Gal riešutų?" – vienam kariui iš kišenės ištraukus saują skrudintų migdolų supratau, kad sauso davinio tądien niekas nedalys.

Neteko paragauti nei gardžių, braškių uogienėje paskendusių lietinių su varške, kuriuos kažkada į lėkštes krovė Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko valgyklos virėjos, nei lazanijos su špinatų ir varškės įdaru, kurią giria Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventai. Dienos pabaiga Kazlų Rūdoje pakvipo grikių koše, pagardinta svieste čirškintomis morkomis ir plėšyta kiauliena.

"Kartočiau dar ir dar", – grandydama paskutinius grikius iš dubenėlio dugno omeny turėjau ne papildomą košės porciją, o dar vieną dieną pabūti kario kailyje.