Tėvai dar neatostogauja, o vaikui mokslo metai jau baigėsi. Kur jam dėtis, jei nei močiutės, nei kitų giminaičių kaime nėra? Kokia išeitis, jei ne gatvė? Atsakymas vis dėlto yra – tai dienos centras.
Smurtą laikė normaliu
Į Bernardinų dienos centrą, įsikūrusį Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno patalpose, renkasi vaikai nuo 7 iki 14 metų iš socialinės rizikos, daugiavaikių, socialiai remtinų, nepilnų šeimų. Tai – Užupio ir Senamiesčio vaikai.
Kai kurie jau matę ir šilto, ir šalto – namie jų tėčiai smurtauja, yra įrašyti į policijos įskaitą. Vienoje šeimoje iš kalėjimo grįžęs tėvas penkių vaikų akivaizdoje peiliu smarkiai sužalojo motiną. Ši ilgai gydėsi ligoninėje. Su dviem 9 ir 10 metų berniukais, kurie lankė dienos centrą, apie tą įvykį kalbėjosi socialinės pedagogės.
"Labai nustebau, kad tokį baisų smurtą jie priėmė kaip normalų. Man tai buvo šokas. Supratome, kad namie tai buvo ne kartą, – pasakojo socialinė pedagogė Ana Liminovič. – Bandėme jiems išaiškinti, kad taip elgtis, kaip jų tėvas, negalima, kad už tai baudžiama. Jie sėdėjo, klausėsi ir linkčiojo galva. Dabar tie vaikai globos namuose."
Viena mergaitė savo tėvą pažįsta, tačiau jį retai mato. Ji labai norėtų su tėvu bendrauti, gailisi, kad mama nepalaiko su juo ryšių. "Jai aiškiname, kad, kai užaugs, pati galės tėtį susirasti ir su juo palaikyti ryšius", – kalbėjo pedagogė.
Kai kurioms mergaitėms socialinės pedagogės tarsi motinos aiškina apie elementarią higieną: kad reikia nusiplauti rankas, karpytis nagus, susišukuoti. Kad pavalgius reikia sutvarkyti stalą, išplauti indus. Dauguma vaikų apie tai nesupranta, nes namie to nebuvo mokomi. Dažnas vaikas į centrą ateina užguitas. Pamažu jie keičiasi, bando atsitiesti.
Išmoko klausyti ir nesimušti
Vasarą dieną centre vaikai pradeda žaidimais, piešimu. Pavalgius pavakarius, pagrindinis jų darbas yra surinkti indus ir juos išplauti, sutvarkyti stalą. Su socialinėmis pedagogėmis jie žaidžia stalo, lavinamuosius žaidimus, o Sereikiškių parke – kvadratą. Ant Vilnios kranto dažnai rengia piknikus, kur valgo pačių paruoštus užkandžius.
"Su kolege Rasa jiems norime būti vyresnių draugų pavyzdžiu. Į mus jie kreipiasi "tu", – sakė A.Liminovič. – Dirbame tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. Būna, kad ir namie apsilankome, su tėvais pasikalbame, bandome savo pagalbą pasiūlyti."
Vienos mergaitės paklausus, ko ji išmoko dienos centre, ši susigūžė ir neišdrįso pasakyti.
"Aš galiu pasakyti", – netikėtai pasigirdo. "Čia išmokau mandagiai elgtis, klausyti ir nesimušti", – išpyškino 8 metų Kamilija. Didžiausias iš vaikų, šeštą klasę baigęs Viktoras, sakė, kad čia išmoko geriau žaisti kvadratą, nesikeikti ir taip pat mandagiau elgtis. Ar jam čia patinka?
"Jo. Ir sesė čia – va, Kamilija", – nemirktelėjęs atsakė jis. Kitas berniukas pasakojo, kad jam labai patinka žaisti kvadratą ir stalo žaidimus.
O koks užsiėmimas vaikams patinka labiausiai? "Eiti į lauką", – beveik visi atsakė choru.
Visų piešinius aptaria
"Vilniaus dienos" žurnalistai lankėsi ir dienos centre "Aš esu" Verkių gatvėje. Erdvios, tvarkingos patalpos, nors ir girdėti iš gatvės sklindantis triukšmas. Į centrą atėję vaikai piešė kelią. Kiekvienas – skirtingai. Vienos mergaitės kelias buvo paženklintas ryškia raudona skiriamąja juosta, kitos – apsodintas žaliuojančiais medžiais. O vienas berniukas nupiešė juodą kelią.
Su vaikais užsiėmė dvi simpatiškos socialinės pedagogės Vilma ir Olga.
"Kiekvienas piešia savo kelią – taip, kaip jį mato. Žvyruotą ar asfaltuotą. Su medžiais ar be jų. Paskui tuos piešinius aptarsime", – pasakojo centro projektų vadovė Vilma Blyžaitė.
Vaikai sakė, kad dienos centre jiems patinka, todėl ir ateina. Ir Andželika, ir Marija čia lankosi nuo pirmos klasės. 15 metų Marija centre – vyriausia. Ji čia ateina ne tik vasarą, bet ir per mokslo metus.
"Per mokslo metus paruošiu pamokas. Paskui piešiame", – sakė devintą klasę baigusi Marija. Rudenį ji lankys paaugliams skirtą dienos centrą "Laisvė".
Vasarą dienos centro "Aš esu" duris praveria 12–15 vaikų. Kai kurie čia ateina tik po pietų, nes nori ilgiau pamiegoti.
Ar sunku surasti kelią į vaikų širdis? "Tai reikalauja laiko, pasiruošimo ir didžiulio darbo. Kiekvienas vaikas – individualus, turintis savų sunkumų. Bet problemiškais jų nevadinčiau", – sakė V.Blyžaitė.
Atėjus pietų metui vaikai su pedagogėmis žingsniuoja į šalia esančią valgyklą pietauti. Pavakarius – sumuštinių, sausainių, arbatos – jie pasiruošia savo patalpose.
Ugdo vaiko asmenybę
Dienos centras "Aš esu" priklauso asmenybės ugdymo institutui "Rafaelis". Šiam institutui priklauso dar keli dienos centrai: "Šviesa", įsikūrusi "Šviesos" pradinėje mokykloje, bei A.Jakšto gatvėje esanti "Laisvė".
Centras "Aš esu" veikia ištisus metus. Vieni vaikai čia ateina mokslo metais po pamokų, kiti – vasarą. Centras turi "senų klientų" – kai kurie vaikai čia lankosi nuo antros klasės iki jiems sukanka 14 metų. Paskui jie traukia į "Laisvę" – ši orientuojasi į 13–14 metų paauglius.
"Savo darbe remiamės instituto "Rafaelis" direktorės Marijos Mendelės-Leliugienės asmenybės ugdymo programa "Aš esu". Jungiame įvairias veiklos sritis: vieną dieną dirbame pagal asmenybės ugdymo programą, kitą užsiimame dailės terapija, trečią vyksta saviraiškos užsiėmimai: vaikai piešia, vaidina. Dar kitą jie užsiima rankdarbiais. Mūsų veikla įvairi – stengiamės, kad būtų ugdoma vaiko asmenybė", – pasakojo V.Blyžaitė.
Centras teikia pirmumą krizes išgyvenančių šeimų (pavyzdžiui, tėvai išsiskyrė, neteko darbo), vienišų motinų vaikams. Lankyti centrą mėnesį kainuoja 400 litų, vienos dienos kaina – 20 litų. Į kainą įskaičiuojami pietūs, pavakariai, priemonės. Socialiai remtinų šeimų, tarkime, vienišos motinos, vaikas į centrą priimamas nemokamai, tik reikia susimokėti už pietus.
Ar pakanka lėšų, kad dienos centras galėtų išsilaikyti? "Sunkiai. Ne visada pakanka. Netgi maitinimui labai mažai pinigų skirta. Mus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kiekvienas mūsų vaikų dienos centras yra laimėjęs savo projekto finansavimą. Dalį lėšų instituto direktorė skiria iš asmeninio verslo", – pasakojo V.Blyžaitė.
Vilniuje – 40 dienos centrų
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Vilniuje veikia apie 40 vaikų dienos centrų. Iš jų 30 finansuoja pati ministerija. Tam skirta 1,348 mln. litų. Visoje Lietuvoje veikia 176 vaikų dienos centrai, jiems finansuoti skirta 7,5 mln. litų.
"Šios lėšos skiriamos įstaigoms ir organizacijoms, kurios dienos centre teikia socialinės priežiūros paslaugas: organizuoja vaikų maitinimą, laisvalaikį, ugdo socialinius įgūdžius, informuoja, konsultuoja, tarpininkauja, teikia psichologinę pagalbą į krizinę situaciją patekusiam vaikui, organizuoja minimalias asmeninės higienos paslaugas", – pasakojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Bušinskaitė.
Vidutiniškai viename vaikų dienos centre lankosi 25 vaikai.
Dienos centrų veikla socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams finansuojama iš valstybės biudžeto. Šis finansavimas vyksta per Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuruojamas programas ir priemones konkurso būdu. Teikiantys paraiškas gauti finansavimą turi turėti ne mažiau kaip 10 proc. savo lėšų, kuriomis galėtų prisidėti prie projekto įgyvendinimo.
Būtina vaikų dienos centrų plėtra, nes socialinės rizikos šeimose, įrašytose į įskaitą, auga apie 23 tūkst. vaikų.
Naujausi komentarai