Prisiminus vizijas, kurias regėjome Europos vyrų krepšinio čempionato priešaušriu, norisi gnybti sau į ranką. Tikėjomės, kad oranžinio kamuolio garbintojai plūstelės it skėriai, nušluos kavinių atsargas, iš krizės letargo prikels viešbučius, o skylėti šaligatviai bus nukloti eurais.

Mūsų tikėjimas artėjant turistų bangai buvo toks stiprus, kad leidome sau kilstelėti nakvynės ir maisto kainas. Atrodė, kilstelėjome tik šiek tiek, bet užsieniečiai juk ne iš kelmo spirti, o ir krepšinis Europoje – tik jaunesnis karaliaus futbolo brolis. Užsieniečių buvo, bet Laisvės alėjai, deja, nebuvo lemta bent kartą prilygti palangiškei J.Basanavičiaus gatvei karštą vasaros savaitgalį.

Kai kurie Laisvės kavinių savininkai dar ir šiandien negali atsitokėti nuo pernykštės oranžinių turistų negausos. Matyt, vildamiesi, kad kuris paklydęs dar sugrįš, vis dar vilioja lankytojus Amberiu papuošta iškaba.

Miesto valdininkams, deja, reikia tik pavydėti tokios ištvermės šokant turistų viliotinį. Štai naujasis Lampėdžių kempingas: kiek kartų buvo nukeltos žadėtos jo  įkurtuvės, sunku ir suskaičiuoti.

Per laiką, sugaištą tvarkant aikštelę, privatus verslininkas daugiaaukštį būtų pastatęs ir įrengęs. Kai objektas galiausiai buvo įrengtas, komplikavosi šeimininko paieškos. Šiandien kempingas jį pagaliau, regis, turi. Jau galime piešti naujas vizijas apie turistų knibždėlyną. Tik kada ir ar išvis tos vizijos taps realybė – dar vienas retorinis klausimas. Faktas, kad ne šiemet: save gerbiantys keliautojai, net ir tie romantikai su nameliais ant ratų, šios vasaros keliones seniausiai susiplanavę.

Visa laimė, kad žmogaus smalsumas – beribis ir Kaunas, nepaisant mūsų godumo ir gebėjimo sugadinti geras idėjas, yra pažymėtas pasaulio turistų žemėlapyje. Užsieniečiai atvažiuoja – ne skėrių būriais, bet užsuka. O užsukę eina visai nebūtinai tais takais, kuriuos manosi jiems nutiesę turizmo vadybininkai.

Baltarusiai ir kaliningradiečiai užsuka pas mus kokybiškų drabužių (yra jų ir Vilniuje, bet juk Kaune spūsčių mažiau). Latviai ir lenkai – į koncertus „Žalgirio“ arenoje, suomiai atvyksta prasiblaškyti ir todėl, kad skrydžiai patogūs, japonai – nes turi pavydėtiną gebėjimą kartą ištrūkę į Europą pažinti ir didžiausius jos užkampius. Ispanai grįžta aplankyti studijų draugų, italai – į lietuvaites vedančių giminaičių vestuves ir džiaugiasi atradę „Spurginę“. Į pastarąją užsuka ir ankstesnio gyvenimo nostalgijos po pasaulį išsibarstę buvę kauniečiai, skaudi tautos istorija į jaunystės miestą sugrąžina žydus.

Esama ir dar vieno užsieniečių kelionių į Kauną tikslo. Tai – sparčiai populiarėjantis keliones mėgstančių žmonių žaidimas-nežaidimas „lobių ieškojimas“. Pietų ir Šiaurės Amerika, Australija, Tolimieji Rytai, nekalbant apie Europą, – susiviliojusieji lobių paieška Kaune įveikia ne vieną tūkstantį kilometrų.

Ieškodami „lobių“ jie pamato mūsų miestą ir iš apžvalgos aikštelių, iščiupinėja pilies sienas, gerai išstudijuoja Romo Kalantos paminklą, susipažįsta su Laisvės alėja ir „Romuva“, o dairydamiesi sumaniai paslėpto objekto Istorinės prezidentūros kiemelyje tiesiogine prasme iščiupinėja amžiams sustingusius mūsų prezidentus ar lauke veikiančių parodų eksponatus.

Jei šiuo žaidimu užsikrėstų mūsų valdininkai ir šiaip turizmo vadybininkai, spėju, neatsigintume minios šmirinėjančiųjų. Investicijos – minimalios. Tereikia tik sumaniai paslėpti pigius niekučius. Nereikia nė vizijų piešti.