MIESTAS KAIP PO KARO

Neseniai Kaune svečiavosi mano senas bičiulis iš Prancūzijos, Kauną pažįstantis beveik penkiolika metų, kalbantis lietuviškai ir dievinantis šaltibarščius.

Neseniai Kaune svečiavosi mano senas bičiulis iš Prancūzijos, Kauną pažįstantis beveik penkiolika metų, kalbantis lietuviškai ir dievinantis šaltibarščius. Vyras pačiame jėgų žydėjime, kalnus, taip sakant, galintis nuversti, pilnas energijos ir idėjų. Ir į Kauną atvažiavo dėl to, kad norėtų kartu su savo prancūziška šeima įsikurti šiame mieste ir kurį laiką pagyventi. Taip, kaip tai daro daugelis Europos jaunesnės kartos šeimų, – atvykti pasisemti patirties, pažinti kitą šalį, susirasti naujų draugų, užsidirbti, leisti vaikus į darželį ir mėgautis gyvenimu.

Jau beveik ir apsidžiaugiau, kad miestas, pasirodo, geba patraukti savin ir prakutusias, intelektualias kitatautes jaunas šeimas – pamaniau, kad prie to šiek tiek prisidėjau ir aš, savo svetingumu ir šiokiu tokiu intelektu. Be reikalo. Pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau prie kavos iš draugužio prancūzo, buvo, ach, kaip čia viskas užsistovėję ir dvelkia mirtimi, nėra prasmės važiuoti. Žinia, tūlas lietuvis, o dar kaunietis, tik pagalvotų – ir gerai, tegul gyvena ten pas save, o mūsų kraštą tepalieka tyrą ir nesugadintą. Bet man buvo liūdna – tikrai, viskas čia užsistovėję, ta Laisvės alėja, kur kavą gėrėme, nudrengta, nutrupėjusi, kasmet tomis pačiomis palaikėmis gėlėmis beveik vasaros vidury apsodinta, tas kasmet vis taisomas, šampūnu trenkamas fontanas, o jeigu dar pažvelgsi toliau, Kęstučio ar K.Donelaičio gatvės link, gali ir išvis apsiverkti.

Atrodo, kad šaligatviais neseniai būtų važiavę tankai, nuo jų svorio nuo namų nutrupėjo tinkas ir beveik atplyšo balkonai. Po kojomis – plytelių skeveldros, o kartais, žiūrėk, ir kokia atsivėrusi lietaus išplauta smegduobė. Tai tokios mūsų būsimo UNESCO paveldo prieigos. O jeigu dar ir toliau leisi pasiganyti akims, Žaliakalnio ar Vilijampolės link , netrukus atsidursi ir apkasuose – gatvėse asfalto tik likučiai, o kur jo likę, tai visas nudžyrintas automobilių, smengančių į netikėtas įdubas, dugno raižiniais. Taip ir skamba ausyse tas visiškai pateisinamas vairuotojo keiksmažodis, liudijantis apie ne kokį Kauno automobilių parką.

Ir tikrai manęs niekas jau neįtikins, kad visa tai normalu, nes miestas neturi pinigų. Kaip visi jau žinome, miesto centrus ir jau užkampius susitvarkė ir Vilnius, ir Klaipėda, ir Šiauliai, nekalbu apie Mažeikius, Ukmergę, Birštoną ir visus kitus gražiuosius Lietuvos kampelius. O kauniečiai gyvena sau kaip stručiai, sukišę galvas į smėlį, ir vis dar įsivaizduoja esą išskirtiniai. Taip. Išskirtiniai savo inertiškumu ir pokyčių baime, nes juk keistis skauda, turi atsisakyti kai kurių įpročių – nemesti šiukšlių maišų į kaimynų kiemą, surinkti šuns kakučius, sumokėti už tai, kad viešosios miesto erdvės žaliuotų ir žydėtų. Ypač skausminga keistis tiems, nuo kurių priklauso miesto aplinka – atsakingoms miesto institucijoms. Pastarosioms reikėtų ne tik politikuoti, bet dar ir dirbti, o darbas, kaip žinome, ne jų kompetencija – už jį atsakingas kažkas kitas.

Gaila, kad mano draugas iš Prancūzijos išvažiavo – juk galėjome kartu mėgautis  vasara ir dirbti miesto kultūros labui.