Savo įspūdžiais iš parodos, spektaklio ar koncerto, savo nuomone apie interviu herojų ar rašinio temą pasidalijantys žmonės – vertinga auditorija. Menininkams jų atsiliepimai – tai nepadailinta, į profesionalų rėmus neįsprausta kritika, padrąsinimai ar ženklai, rodantys neįveiktą atotrūkį tarp kūrėjo ir auditorijos.

Kultūros renginių organizatoriai šiose pastabose gali įžvelgti potencialių žiūrovų poreikį. Sociologams, ateities istorikams jie – tarsi trumpi laiškai iš praeities, kuriuose atsispindi visuomenės nuotaikos. Kas paliko įspūdį vasarį „Santakos“ tekstus skaičiusiems, meno renginius lankiusiems portalo www.kaunodiena.lt/santaka lankytojams?

Parodos gatvės istorija („Santaka“ sausio 13 d.–vasario 10 d.)

Violeta

Jums, p. Marija, pagarba ir padėka už puikius straipsnius apie Kauno tarpukario architektūrą.

Ačiū už straipsnį

Įdomios detales, tik gaila, kad pastatai vis dar tokie apleisti.

Edmundas Tulcevičius

Labai įdomi informacija, bet labai gaila nykstančių pastatų, pažiūrėkite, kaip atrodo vadinamasis Mačiūno namas, o ir kiti pastatai apgailėtinos būklės, apmaudu, kai tokiems niekam nereikalingiems statiniams, kaip „Mokslų sala“ ar vos ne dešimtam tiltui į salą pinigų surandama, o istoriniams, tikrai vertingiems pastatams sutvarkyti lėšų nėra.

Taigi...

Praktiškai per 20 tikros nepriklausomybės metų Lietuvoje toks kultūrinis, civilizacinis proveržis... O šiuo metu jau 30 metelių statome ir perstatome tik kriminalinę demokratiją.

Parodoje iš Liuksemburgo – idėjų reabilitacijos seansas („Santaka“, vasario 10 d.)

Baltrus

Įspūdinga paroda. Ėjau skeptiškai nusiteikęs, beje, perskaitęs tekstą „Kauno dienoje“, bet nepasigailėjau jai skirto pusvalandžio. Nuotraukose viso įdomumo nesimato. Atėjęs pamatai, kad kai kurie meno renginių organizatoriai ne grybo kotą žindę – ir sugalvok tu man tokią ekspoziciją. Labai gerai sudėlioti akcentai ir A. Petrulienės – juk mums darbo žmonių kova už savo teises asocijuojasi su raudonais gvazdikais, spalio prasigėrimais, pardon, šventėmis, eitynėmis – žodžiu, kelia alergiją. Nors savo teises ginti yra net labai vakarietiška ir šiuolaikiška.

Vidas

Nori sužinoti – skaitai knygą. Nepakanka parodos. Panašu į žaidimą dvyliktokams. Nors nespėjau apsilankyti – gal dabar kitaip rašyčiau. O tendencija, kad parodose norima populiariai paaiškinti mokslą, istoriją, labai aiški. Tik nežinau, ar visada gerai. Ir taip žmonės knygų neskaito.

Pražiopsojau

Tikrai neprasta paroda, nors labai stigo reklamos. Visą informaciją kelia į feisbuką, o man viskas, kas feisbuke, atrodo pigu. Iš serijos „viena bobulė pasakė“.

M. K. Čiurlionis, matomas ne tik akimis, bet ir širdimi („Santaka“, vasario 17 d.)

Girdenis

Nuostabi iniciatyva – ir novatoriška, ir atverianti naujas ne tik M. K. Čiurlionio pažinimo, bet ir savęs pažinimo galimybes. Nekantrauju, kada šis projektas bus prieinamas visiems. Tik įsiklausykite: M. K. Čiurlionį galima pažinti per objektų skleidžiamą garsą.

Auksė Morta Baltušė

Skaitau ir širdis džiaugiasi, kad turime išradingų kultūros atstovų. Kad jie neapsiriboja vien kadaise sukurtų kūrinių saugojimų, taip sakant, gražiu įrėminimu. Ačiū „Kauno dienai“, kad rašo apie kultūrą ir apie tokias iniciatyvas. Šiais laikais tikrai nedaug informacijos apie tikrąjį meną ir prasmingus meno projektus – visur tik komercija arba siauram žinovų ratui skirti spektakliai, renginiai ir atitinkamos jų recenzijos. Visiems labai rekomenduoju pažiūrėti „Angelų takais“ – M. K. Čiurlionio muziejuje VR filmas, sukurtas pagal jo kūrinius. Nerealu. Labai labai paveiku.

Bobutė

Nemoku išreikšti savo viduje siautėjančių nuostabių emocijų... Labai pasiilgau šitokio gėrio mūsų gražioje mažoje labai brangioje Lietuvoje, kurios tarsi nėra. Parduota. Iš visos širdies labai dėkoju.

Vitražo renesansas ir jo kūrėja Guoda Kvietinskaitė („Santaka“, vasario 24 d.)

Labai gražu

Malonu matyti lietuvę menininkę, kuriančią tokį grožį. Yra labai gerų darbų ir iš anksčiau. Tik ne visi galėjo dirbti. Vyresni prisimename vitražo galerijoje eksponuotus. Be to, buvo ir sunaikintuose paštuose, bankuose, vaistinėse... Įdomu, ar dabartinis pasaulis prisimena Stasį Ušinską?

Asta

Nuostabu, sėkmės jums kūryboje, naujų idėjų ir minčių.

Vilmantė

Šaunu, kai jaunieji kūrėjai neišduoda savo pašaukimo, nesusigundo darbu kokioje parduotuvėje (nieko prieš šį darbą, tik jam nereikia menininko kvalifikacijos...). Dar šauniau, kad nebijo, dalyvauja konkursuose, stengiasi, neišsigąsta iššūkių. Mane asmeniškai visada žavėjo vitražai, tik 2000 m. supratau, kad pas mus dažnai jie suprantami kaip prabangos ženklas. Jei jau stataisi namą ir nori pasirodyti, tai statyk didelį ir / arba su vitražu. Nesvarbu, kad niekas nedera, kad tau tas vitražas tik spalvotas stiklas, o ne meno kūrinys, palei kurį nedera sodinti vijoklių. Tikiuosi, augs mūsų supratimas apie šią meno sritį.

J. Tumasonytės privilegija gyventi tarp knygų („Santaka“, vasario 24 d.)

Fantomė

Kaip šaunu, kad rašote apie jaunus kūrėjus. J. Tumasonytės kūrybą seku senokai. Lengvai skaitomi tekstai, artimos temos. O ir labai produktyvi rašytoja. Ačiū, kad nepublikuojate reklaminių tekstų, patys kalbinate autorius, recenzuojate jų kūrinius. Juk kad ir kur pasisuksi – visur tik pompastikos pilni leidyklų reklaminiai tekstai, kuriuose visos knygos – vien bestseleriai. Juk žinome, kaip randasi tie bestseleriai, blokbasteriai: dėl rinkodaros. Išleisk tą patį kūrinį dviem skirtingais viršeliais, vieną labiau pareklamuok, kito ne – ir visi kaip be galvos pirks ryškesnę, labiau išreklamuotą knygą. Kaip maži vaikai! Dukra iki pat vėlyvos paauglystės skaitė daug knygų, tačiau nemėgo seno leidimo – visada norėjo, kad būtų bent gražus viršelis. Na, ir mes, suaugę, kaip vaikai. Dažnai apie knygą sprendžiame iš viršelio.