SVETIMOJE ŠALYJE – NE NAMIE

Internete teko pamatyti interviu su buvusio KGB, vėliau FSB darbuotojo, tapusio dideliu Kremliaus kritiku, Aleksandro Litvinenkos žmona Marina.

Malonaus veido inteligentiška moteris papasakojo, kaip ji su vyru nusprendė bėgti iš Rusijos per Turkiją, kaip pasiprašė politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje, nes į JAV jų neįleido.

Šiame interviu M. Litvinenka pasakojo, kad jos vyras buvo nunuodytas radioaktyviu polonio izotopu Po-210.

Ponia neslėpė, kad nėra abejonių manyti, jog A. Litvinenką nužudė buvęs KGB agentas, dabar Rusijos deputatas Andrejus Lugovojus ir verslininkas Dmitrijus Kovtunas.

Iš tiesų baisi istorija, bylojanti, prie ko žmones priveda radikalusis militarizmas ir kriminalinės agresijos ideologija.

Jaučiau nuoširdžią užuojautą šiai moteriai. Bet iki tos interviu vietos, kai ponia Marina ėmė pasakoti, kaip ji samdė advokatus ir padavė į teismą ne FSB, A. Lugovojų ir D. Kovtuną, o Jungtinės Karalystės pareigūnus.

Šitie sunkiai suvokiami veiksmai nesibaigė net tada, kai baigėsi pinigai teisininkams. Tuomet kažkoks vietinis advokatas (gal siekęs tiesiog taip pagarsėti) sutiko dirbti už dyką. Ir, įsivaizduokite, užsieniečio FSB pareigūno, gavusio prieglobstį svetimoje šalyje, našlė padavė į teismą pačią Theresa Mary May, dabar jau buvusią Didžiosios Britanijos premjerę.

Ar jūs galite suvokti ir kaip nors pateisinti tokį akiplėšiškumą? Kai buvo bėda, tie žmonės bėgo į svetimą šalį, kuri juos priėmė, maitino, išgelbėjo nuo mirties, suteikė galimybę uždirbti pinigų. Ir tos šalies pareigūnus ponia paduoda į teismą. Ar galite įsivaizduoti?

Jei aš, Lietuvos pilietė, nuvykčiau į Maskvą ir paduočiau į teismą Rusijos premjerą Michailą Mišustiną, nes šis nevykdo mano reikalavimų, kas būtų? Sakytų, va, kokie chamai tie fašistai lietuviai, ir užmuštų arba įkištų į moterų koloniją.

Norisi paklausti, Rusijos Federacijos žmonės, kas jums pasidarė? Kodėl jūs taip visiškai nejaučiate jokių moralinių niuansų ir skrupulų? Yra dalykų, kurių jūs neturite etinės teisės daryti tiems, kurie jums padėjo, ištraukė iš mirties nagų, priglaudė. Kaip išvis galima drįsti svetimoje valstybėje šitaip elgtis? Juk Didžioji Britanija – ne jūsų tėvynė, ne jūsų namai, jūs čia esate svečiai, o ne šeimininkai. Užsienis niekada nebus jūsų namai, todėl ir elgtis reikia kukliai. Kada tai suprasite, žmonės?

Poniai Marinai linkėčiau ne bylinėtis su britais, o padėkoti jiems ir labiau susirūpinti savo velionio vyro kapu, kuris baigia apaugti varnalėšomis.