Antklodės sindromas

Antklodės sindromas

2013-04-30 11:11
Antklodės sindromas
Antklodės sindromas / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Keičiasi valdančiosios daugumos spalvos, veidai, simbolizuojantys vaikų teisių kontrolės institucijas, kyla nauji skandalai, kurių herojai – badu marinami, patyčias skleidžiantys ar jų aukomis tampantys, išnaudojami ir patys žudantys vaikai, tačiau proveržio laimingos vaikystės link nematyti.

Kiekvienąsyk, kai šalį sukrečia nauja istorija apie suluošintą vaikystę, eterio prašo vaikų psichologai ir psichiatrai, bandydami atkreipti politikų dėmesį į didžiausias mažiausių šalies piliečių problemas, tačiau veltui.

Specialistų bandymai ir lieka bandymais: valdžiažmogių darbai, esą kuriant vaikų politiką, dažniausiai verčia abejoti ne tik jų sveika nuovoka, bet apskritai gebėjimu išgirsti ir suvokti išgirstus žodžius.

Lietuvoje vaikų globos namuose gyvena nusikalstamai daug vaikų. Tuo metu, kai visuomenė mokosi vis šilčiau priimti negalią turinčius vaikus, prasiskolinusi valstybė mažina pagalbą jiems, kartu apribodama ir taip menkas jų galimybes integruotis į bendruomenę.

Vaikų sąskaita pirmiausia taupoma keičiant reabilitacinę ir sveikatos grąžinamąją gydymo tvarką, jungiant mokyklas ir kuriant nesibaigiančias švietimo sistemos reformas.

Nors pagal vaikų, žūstančių nuo išorinių veiksnių, skaičių Lietuva Europoje yra tarp lyderių, nesugebama priimti civilizuoto nepilnamečių priežiūrą reglamentuojančio įstatymo, kuris įpareigotų tėvus nepalikti mažamečių vaikų be priežiūros ir kartu suteiktų jiems svertų derantis dėl šeimai palankesnio darbo grafiko.

Įvairios vaikų psichologinės pagalbos tarnybos gyvuoja tik savanorių ir pavienių rėmėjų pastangomis, psichologų, galinčių pakonsultuoti ir vaikų auklėjimo klausimais, tinklas – begėdiškai retas. Viskas, ką šiame nelaimingos vaikystės kontekste sugeba pasiūlyti tariamieji vaikų politikos reformatoriai, – tai prieštaringai vertinamas teisės aktų paketas, kuriuo tėvai ir vaikai paverčiami skirtingų barikados pusių kovotojais.

Kas turi įvykti, kad išnyktų praraja, skirianti vaikų politiką Lietuvoje ir lietuviškos vaikystės realijas? Nesinori tikėti, kad ji – kokia nors tautos karma, duotybė, kurios atsikratyti neįmanoma, todėl belieka tik ignoruoti užklojus ją antklodėle, patiems tiesiog „pastovint po medžiu“.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra