APIE ŠUNŲ KALBĄ

Vilniaus lopšelis-darželis „Žiburėlis“ ėmė ir staiga žybtelėjo, it koks žiburys, kai viena šios įstaigos pedagogė feisbuke išklojo, kas jai „ant širdies“. Komentare rusų kalba ši Lietuvos gyventoja (ir turbūt pilietė) lietuvių kalbą sulygino su šunų kalba.

Nieko naujo, štai vienoje gimnazijoje prieš pat Naujuosius Lietuvoje gyvenantis Rusijos pilietis proginiame renginyje rusiškai skaitė savo kūrybos eilėraštį apie fašistus, o pačioje pabaigoje drėbtelėjo, jog negalįs ramiai miegoti, nes „fašizmas atgimsta“ (tikrai turėdamas galvoje ne savo istorinę tėvynę).

Bent jau vienu klausimu – kas yra tikrų žmonių kalba – jų nuomonės tikrai turėtų sutapti. Visa kita – šunų skalijimas.

Pirmu atveju pedagogė (abipusiu sutarimu) darželyje daugiau nebedirbs, antru – „poetas-antifašistas“ nieko nepraras, nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje iš jo, ko gero, už tą posmą niekas neatims, tad bus kita proga, jis vėl ateis į tą pačią ar kitą Klaipėdos mokyklą paskaityti savo poezijos. Gal kitą kartą bus dar drąsesnis, nes jis – laisvas žmogus, laisvoje šalyje ir laisvai gali skelbti savo kūrybą ir reikšti savo nuomonę, juolab yra tikras, jeigu kas, Kremlius tikrai eis ginti savo tėvynainių užsienyje nuo tų fašistų, kurie – žmonės-nežmonės ir jų net kalba primena šunų lojimą. Taip, matyt, galvoja darželio pedagogė iš Vilniaus.

Ar poetas mano kitaip? Bent jau vienu klausimu – kas yra tikrų žmonių kalba – jų nuomonės tikrai turėtų sutapti. Visa kita – šunų skalijimas. Ir dar.

„Erdvė – tai pats didžiausias turtas. Ne mokslo ir kultūros pasiekimai, o užkariavimai kelia pasididžiavimą.“ Taip rusų istorikas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Jevgenijus Anisimovas tiesiai šviesiai paaiškino savo tautiečių pasaulio supratimą apie jų misiją pasaulio istorijoje.