BIUDŽETINĖS VEGETACIJOS PASAŽAI

Tas, kuris niekada nedirbo privačioje bendrovėje, iš tiesų niekada ir nedirbo. O ir kapitalizmą matė tik sapnuose. Taip mano ne tik runkelijos kas rytą prakeikiami darbdaviai, bet ir nevulgariai mąstantys privataus sektoriaus darbuotojai.

Biudžetinės įstaigos dar ir šiandien asocijuojasi su brežnevine ramybe ir anų laikų socialpatologiniu gėriu. Pačiu blogiausiu atveju ant darbui alergiškų biudžetinių pavaldinių bejėgiškai pašūkaus koks nors atsitiktinai direktoriaus kėdę savo asmeniu papuošęs biudžetinis individas, nuolat paistantis apie kolektyvizaciją, laisvą rinką ir aukštuomenės narių pamėgimą viešumoje vaikščioti be kojinių (o gal ir be apatinių). Tai yra – apie šį bei tą. Štai ir visa motyvacija, ir orientacija į rezultatą, ir visas darbo kodeksas, maskuojantis darbo rinkos imitacijas ir apatiją.

Kai auklėjame graikus už jų galvijišką išlaidumą, vertėtų prisiminti faktą, kad mūsų viešajame sektoriuje dirba daugiau žmonių, skaičiuojant vienam dirbančiajam, nei toje pačioje Graikijoje. Tad dar nežinia, kas čia turi iš ko mokytis. Šis santykis turėtų būti rimtas signalas tiems, kurie į Lietuvos skolą žiūri tarsi į kokį nors animacinį filmuką, kur geri dėdės dalija saldainius geriems vaikučiams. Dėdės šiaip sau saldainiukų nedalija, jie vis tiek anksčiau ar vėliau paprašys už tai kaip nors labai atsidėkoti.

Todėl naujų etatų veisimas valstybiniame sektoriuje, kiekvienas algos didinimas iš biudžeto yra ne kas kita, o ekonominis nusikaltimas. Prieš kurį laiką verslininkas Darius Mockus pasakė, kad valstybė pirmiausia turi būti didžiausias užsakovas verslui. Tai yra aiški schema, kaip būtų galima suaktyvinti realią, o ne imituojamą darbo rinką, kuri suteiktų galimybę ir didinti pensijas, ir kelti dirbančiųjų algas, ir rasti daugiau lėšų militarizavimuisi. Jokie socialiniai modeliai neatsvers šios paprastos D.Mockaus tiesos vien jau dėl to, kad jie sukurti už tuos pačius valdiškus milijonus ir paremti ne verslo patirtimi, o vegetatyvine biudžetinio individo savimone.